Kaliningrado srityje gyvenantys rusai ilgisi anų laikų, kai į Lietuvą galėjo atvažiuoti kada tik panorėję. "Prisimenu, savaitgaliais vykdavome į Panevėžio dramos teatrą spektaklių pasižiūrėti; arba į Palangą - Basanavičiaus alėja pasivaikščioti. Kaip norėtųsi ir dabar šitaip laisvai judėti", - nostalgiškai prisimena kaliningradietė Liudmila ir viliasi, kad vieną dieną ir į Lietuvą bus pradėtas taikyti supaprastintas vizų režimas, kaip pernai buvo sutarta su Lenkija.
Akivaizdu viena - nepaisant jokių santvarkų, politinių ar religinių įsitikinimų, žmonės nori keliauti, pažinti ir bendrauti. Tai patvirtina ir trijų Baltijos šalių Lietuvos, Lenkijos bei Rusijos regionų dalyvavimas tarptautiniame projekte, kurio pagrindinis tikslas - sukurti bendrą kultūrinio turizmo sistemą.
Gegužės mėnesį turizmo organizatoriai bei žiniasklaidos atstovai iš šių regionų aplankė kaimyninių šalių lankytinus objektus. Lietuviai turėjo galimybę aplankyti Kalningrado sritį ir šiaurinę Lenkijos dalį iki Gdansko. Manau, daugelis keliavusiųjų pritartų, kad kartais nereikia vykti labai toli, kad patirtum naujų įspūdžių. Jie gali būti visai čia pat - pervažiavus sieną.
Šokantis miškas
Lietuvos perlu vadinama Kuršių nerija kiek kitaip atrodo įvažiavus į Rusijos teritoriją. Akį traukia neišvalyti miškai, pilni išvirtusių ir pūvančių medžių.
"Mums "Unesco" neleidžia tų išvartų patraukti, kadangi Kuršių nerija - unikali vietovė: čia svarbu išsaugoti natūralią aplinką", - lietuvių delegacijai iš Klaipėdos, Palangos bei Gargždų turizmo informacijos centrų paaiškina Ekskursijų vadovų ir gidų asociacijos pirmininko pavaduotoja Antanina Maksimova.
Suprantama, kuo nors nustebinti ar priblokšti prie Baltijos jūros gyvenančius ir savo Kuršių neriją turinčius lietuvaičius nėra lengva užduotis. Juolab kai daugelio akys krypsta ne į lankytinus objektus, o į nedirbamus laukus, šiukšlių krūvas pakelėse ir gana skurdžiai atrodančius vietos gyventojų kiemus.
Tačiau gidė stengiasi. Tenka pripažinti, jog šitaip gražiai liaupsinti savo kraštą, kaip tai daro rusai, galėtų pasimokyti daugelis lietuvių.
Saugomos kopos, atsiveriantys neregėto grožio vaizdai į Kuršių marias, net ornitologijos stotis su charizmatiškais darbuotojais atrodo sava ir pažįstama, nes visa tai Lietuvos pajūrio gyventojai jau matė ir regėjo savuose kraštuose.
"Niekas tiksliai negali pasakyti, kodėl šioje nedidelėje teritorijoje visi medžiai auga išsiklaipę, čia niekada neatskrenda paukščiai ir net grybai neauga. Kartais būna, kad po šią teritoriją pavaikščiojusiems turistams iš nosies pasipila kraujas..." - gana bauginamai vieną iš Kuršių nerijos stebuklų pristatė A. Maksimova. Matyt, iš patirties žino, kad po tokio vietovės apibūdinimo kiekvienas būtinai norės pamatyti šį gamtos stebuklą, nors tokių kreivų medžių, gerai paieškoję, rastume ir Lietuvoje, tiesa, ne vienoje vietoje ir ne taip masiškai.
"Šokantį mišką" vietiniai gyventojai yra linkę vadinti "Girtu mišku", nes toks pavadinimas esą labiau atitinka rusišką dvasią. Pušų kamienai, išsiraitę į natūralius mazgus ir kilpas lyg cirko akrobatai, labiau tiktų radiacijos užterštai teritorijai kur nos Černobylio srityje nei gaiviame Kuršių nerijos miške.
Pasak A. Maksimovos, sklando įvairios legendos, kodėl šioje vietoje medžiai auga tokie keisti - esą būtent šioje miško vietoje kertasi teigiama ir neigiama vandens energija.
"Viena turistė, kuri sakėsi jaučianti vandenį ir yra samdoma žmonių, kad rastų vietą, kur šulinį kasti, čia apsilankiusi man pasakė, kad jaučia vandenį, bet jis negeras. "Geriau jūs čia dažnai nevaikščiokite" - patarė ji man", - šypsojosi gidė, pamačiusi lietuvaičių dvejones - priartėti arčiau šokančių medžių ar ne.
Tuo metu rusakalbiai turistai iš kitos grupės, matyt, netikintys jokiomis pasakomis, nesibodėjo perlipti tvoros ir atsisėdę ant ypatingųjų medžių mielai fotografavosi. A. Maksimova neslėpė, kad medžiai ir buvo aptverti tam, kad turistai jų nesuniokotų, o ne todėl, kad jie galėtų kaip nors pakenkti žmogui.
Gintaras teka vamzdžiais
Lietuvių įsivaizdavimą, kad esame gintaro krašto vaikai kaipmat sužlugdė ekskursija į didžiausią gintaro kasyklą Pavalninkuose (rusiškas vietovardžio pavadinimas - Jantarnas).
Lietuvišku auksu tituluojamą gintarą lietuviai įpratę savintis ir jį pristato lyg savo šalies išskirtinumą, tačiau iš tikro Lietuvos pakrantėse surenkamo gintaro užtektų vos vienam kitam dirbiniui. Daugiausiai, net 90 procentų, gintaro į Lietuvą atgabenama būtent iš Kaliningrado srityje esančios gintaro kasyklos.
Ir jo surinkimo būdas visiškai neromantiškas; pirmas vaizdas gintaro kasykloje - lyg būtum žvyro karjere.
"Čia yra vienintelė vieta, kur pramoniniu būdu išgaunamas gintaras. Šioje vietoje gintaro yra tiek, kad jo užteks mažiausiai šimtui metų", - sakė A. Maksimova.
Pasak įmonės "Gintarinis kombinatas" atstovės Svetlanos Kalininos, gintaro klodai guli maždaug 50 metrų po žeme. Nukasus paviršinį žemės sluoksnį pasiekiami mėlynojo molio klodai, kur ir randama gintaro. Jis stipria vandens srove išplaunamas iš mėlynojo molio ir kartu su purvu transportuojamas vamzdžiais. Paskui perplaunamas, rūšiuojamas ir pakuojamas į maišus - kaip cukrus ar kruopos.
Metaliniais vamzdžiais tekant išplautai masei gintarai daužėsi į vamzdžio sieneles ir šis garsas ne vienam suspaudė širdį, ypač žinant, kaip dideli gintaro gabalai yra vertinami.
Tačiau toks gintaro transportavimo būdas esą pasirinktas ne vien dėl patogumo, bet ir dėl dažnai pasitaikančių gintaro vagysčių. Neslepiama, kad mažo Rusijos kaimelio gyventojams ši gintaro kasykla yra vienintelis pragyvenimo šaltinis - ir labai geras, palyginti su vidutiniu atlyginimu Kaliningrado srityje. Kasdien čia pluša apie 300 darbininkų. Per metus karjere išgaunama apie 300-350 tonų gintaro.
Sužavėjo miestas, kurio nebėra
Aplankius Kaliningradą, teko pripažinti, kad kur kas labiau sužavėjo virtuali ekskursija po miestą, kurio jau nebėra. Nors ir pasidžiaugėme, kad labiausiai turistų lankomos senamiesčio teritorijos sutvarkytos europietiškai, tačiau pačiame miesto centre krantinėje riogsantys sovietiniai daugiaaukščiai įspūdžio nepadarė.
Ko nepadaro šaltos fasadų sienos, kaipmat ištaiso šilti ir bendraujantys praeiviai. Gatvėje užkalbinti vietiniai mielai bendravo ir su nostalgija prisiminė laikus, kai į Lietuvą galėdavo važiuoti kada panorėję.
"Aš dirbu kultūros srityje, tad tikrai važiuočiau į Vilnių, Kauną, jei būtų supaprastintas vizų režimas. Draugautume kaip ir anksčiau", - šypsojosi kaliningradietė Olga.
"O mes ką tik grįžom iš Trakų. Ten labai gražu. Jei būtų paprasčiau keliauti - tikrai labai daug rusų leistų Lietuvoje savo pinigus", - jai pritarė Natalija ir Jevgenijus.
Žinia, Lietuvos Vyriausybė su Rusija dėl supaprastinto vizų režimo nesėkmingai bando susitarti nuo 2009-ųjų. Tuo metu su Lenkija toks susitarimas jau galioja. Tiesa, gidė pastebėjo, kad tai atvėrė ir opias problemas, mat vietiniai gyventojai atrado naujas nelegalaus verslo nišas. Lenkai į Rusiją veža ir daugiabučių prieigose pardavinėja pigesnę dešrą, rusai lenkams nelegaliai tiekia degalus.
Lenkija turi kuo vilioti
Tuos, kurie vis dar skeptiškai susiraukia išgirdę, kad kas nors iš pažįstamų suplanavo išvyką į Lenkiją, tenka paprotinti. Žinoma, jei vykstate ten ne su žemišku tikslu - nusipirkti pigesnės dešros, bet su kilniu - aplankyti istorinį paveldą ir neregėto grožio miestus - lieka tik pavydėti.
Ko gero, viena įspūdingiausių šio infoturo akimirkų ir buvo apsilankymas Lenkijos šiaurėje stūksančioje Malborko pilyje. Tai vienas didžiausių ir geriausiai išlikusių viduramžių gynybinės ir rezidencinės architektūros pavyzdžių. Be to, ši pilis tiesiogiai susijusi ir su Lietuvos istoriniais įvykiais. Žinia, joje 1361 m. buvo kalinamas ir Lietuvos kunigaikštis Kęstutis.
Vaikštant po puikiai atstatytą pilį nesunku įsivaizduoti, kaip čia gyveno kryžiuočiai, kuomet čia buvo įsikūrusi Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Galiu pasakyti tik viena: ne veltui Malborko pilies muziejus yra vienas moderniausių bei gausiausiai lankomų muziejų ne tik Lenkijoje, bet ir visame Vidurio Europos regione. Tačiau geriau kartą pačiam pamatyti, nei kelis kartus perskaityti...
Tą patį norėčiau pasakyti ir apie nuostabaus grožio Lenkijos uostamiestį Gdanską. Žinant, kad didžioji dalis senamiesčio pastatų per karą buvo subombarduoti ir atstatyti ne taip jau ir seniai, tenka nulenkti galvą.
Baltijos jūros pakrantėje įsikūręs Hanzos pirklių miestas iš tiesų stulbina savo architektūra, siauromis gatvelėmis bei išskirtine miesto atmosfera. Panašu, kad tai vienas labiausiai turistų lankomų Baltijos jūros uostamiesčių. Klaipėdos senamiestyje tiek žmonių būna tik per Jūros šventę...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą