Keturias valandas skridusi lėktuvu į vieną įstabiausių pasaulio miestų Samarkandą, įsikūrusį Zerafšano slėnyje ir apsuptą Pamyro Altajaus keterų, grupė draugų po dešimties minučių pėsti pasiekė alpinistų bazę "Artuč". Turistai, pasikloję kilimėlius pievoje, įsitaisė miegoti tiesiog po žvaigždėmis.
Kitą rytą prasidėjusi ekskursija po Samarkandą stebino rožėmis apsodintomis pakelėmis (nors nuolat spigino kaitri saulė) ir iš akmenų sudėliotomis mozaikomis.
Samarkando turguje - sava tvarka. Viduryje - vandens pilnas griovys, kuriuo nuteka purvas, tačiau prekystaliai surikiuoti tvarkingai, vienoje eilėje - tik vienos rūšies dosnios gamtos sunokinti pomidorai, prieskoninės daržovės arba riešutai.
Centrinėje miesto milžino aikštėje Registane - didingas XVI amžiaus mokslo ir religijos objektas, rytietiškos architektūros šedevras. Galingas paminklas Timūrui - priešais rūmus su kolonomis. Ir akinančios šilko audinių krautuvėlės prie gaivių fontanų.
Gatvėje tautinius šokius atliekančios grakščios mergaitės perkelia turistus į rytietišką pasaką. Arbatinėje, arba čai-chane, gali pailsėti atviroje terasoje, kur topolių kamienais srūva vanduo.
400 g žirnių - septyniems
"Prie Uzbekijos - Tadžikijos pasienio pareigūnai su automatais vilkėjo uniformomis it pižamomis, juodai ir baltai dėmėtomis. Turėjome su pasieniečiais gerti arbatą iš vienos pialos, jie mus vaišino čia pat nuskintu arbūzu ir karštu kažkuo nenusakomu įdarytu lavašu (tadžikų duona), - pasakojo Gražina. - Turėjome kiekvienas susimokėti po 50 dolerių už tai, kad einame į kalnus ir aibę kitų smulkių mokesčių. O tada, trims asiliukams tempiant mūsų ryšulius, kopėme pro krištolo skaidrumo Kulikalonų ežeriukus aukštyn, 70 kilometrų - iki Alaudino perėjos (3 860 m aukščio).
Atsivėrė stulbinamas vaizdas į Dono - Mirali - Marijos kalnų sieną. O pagrindinis maršrutas, košiant šaltam vėjui ir kepinant piktai saulei - aukščiausia Fanų viršūnė Čimtarga (5489 m). Bet iš pradžių teko įveikti tiek daug perėjų ir stačių šlaitų, apsiavus alpinistų batus ir susirišus viena virve...
Euforiją pasiekdavome tik įsirengę stovyklą nakčiai, kai užmigdavome, regis, pačiame mėlyniausiame žvaigždėtame Rericho kalnų paveiksle, tarp uolų supantis mėnulio laiveliui.
Atradimas: pusryčiams 400 gramų žirnių košės užteko septynetui piligrimų.
Sniego karalienės valdose
Pusę penkių ryto jau lįsdavome iš palapinių ir patraukdavome nusistatyta kryptimi, bet visiškai nepažįstamomis perėjomis. Štai ir proga išbandyti ledsraigčius, nusileisti diulferiu trimis virvėmis po 35 metrus. Kad nereikėtų leistis žemyn į slėnį, mes traversuojame ir bandome kirsti šoninį gūbrį.
Iš kondensuoto pieno pasigaminome "ledų". Ir pagaliau kopėme į Energijos viršūnę (5 120 m), grožėdamiesi po mūsų kojomis boluojančių mažesnių viršūnių jūra. Perėjome morenos lauką aplink Mutnojės ežerą (vienintelis drumzlinas). Einant sniegu apimdavo mistinis jausmas, kad niekur ir nekylame. Na, o pasibaigus sniego laukui, man kilo pirmosios haliucinacijos. Kad atgaučiau kvapą, buvau priversta skaičiuoti žingsnius. Po 70-ies žingsnių - trisdešimčiai sekundžių stop. Tada mane aplankė vizijos... O tuomet, kai pasiekiame 5000 metrų aukštį, staiga supykino. Leidausi žemyn šlykščia apledėjusia morena, rizikuodama įkristi į plyšį, kur manęs ilgai nesurastų... Po morena girdžiu tekant upelius, todėl manau patekusi į Sniego karalienės valdas, kol kalnų dvasios mane nuteškia kokius 5 metrus į šlapią pusnį.
Pasiekusi slėnį ir upelį, ilgai ieškojau brastos, bet veltui, tad vienišai paklydėlei teko leistis pasroviui iki upelės įtekėjimo į Mutnoje ežero vietos. Ir aš jau stovykloje laiminga džiovinausi drabužius saulėje, akyse dar atsispindint viršukalnėms. Aplinkui tiršta miniatiūrinių, bet ilgaamžių banzai medelių, tačiau kur kas įspūdingesni nepažįstami medžiai, tarsi suvyti iš daugybės kamienų. Juos vietos gyventojai naudoja kurui.
Išgąsdino į stovyklą užsukęs rusas "kalnietis", pranešęs, kad nuo vakar vakaro nuo uolų negrįžo ketvertas jo kelionės draugų. Jų ieškojo gelbėtojai. Vakare nuėjome pasiteirauti seno maskviškio alpinisto Šuriko, iš profesijos ekologo, šiame žygyje gyvenusio akmenų urve, be palapinės - ar grįžo pradingėliai. Jie buvo atsiradę - tarsi atėję iš mūsų pranašiško kalnuose sapnuoto sapno.
Na, o kai "šturmavome" Čimtargos viršūnę, apsinakvojome Avladon perėjoje (4 620 m). Tik keletas drąsuolių ryžosi pakilti iki Mirali perėjos stačiu sniego šlaitu, o paskui kuo atsargiausiai leidomės, sergėdami vienas kitą, kelią palei uolas skindamiesi ledkirčiais. Prasidėjo mažas siaubo spektaklis: vienas vaikinų paslysta ir čiuožia sniegu žemyn, netrukus iš paskos - kitas čiuožia žemyn kartu su nedidele lavina. Visiškai išsekę pasiekėme palapines, ir teko atsisveikinti su Fanų kalnų stichija...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą