Ji - visokia. Ji - patraukli. Kai manai, kad ji nustebino, tai po akimirkos nustebins dar labiau. Jeigu atrodo, jog ji nepakartojama, tai netrukus ji atrodys nepakartojama dar labiau. Tai visuma smulkmenų ir didingų dalykų, kurie taip sužavi ir traukia, kad dėl pasimatymo su ja net ir ne pagal galimybes išleisti pinigai bei visa kita prilygsta menkniekiams.
Tokia yra Kroatija.
Ši šalis - vienas iš tų dalykų pasaulyje, kurį geriau bent kartą pamatyti nei išgirsti apie ją tūkstantį kartų. Tie, kurie jau matė, neleis man sumeluoti. Kurie nematė - siūlyčiau į šių metų atostogų maršrutus įtraukti ir tarp Europos ir Balkanų pusiasalio esančią Kroatiją.
Kelionės tikslas
Pirmas, mano nuomone, svarbiausias patarimas: apsispręskite, kokiu tikslu į Kroatiją vykstate - ilgiau pailsėti, kuo daugiau pamatyti ar poilsį derinti su ekskursijomis. Ši šalis puikiausiai tinka ir viskam
Paskutinė stotelė šįkart buvo Centrinės Kroatijos Dalmatijos regione, ant Adrijos jūros kranto įsikūręs Pakoštanės miestelis. Iš jo norintieji galėjo kasdien keliauti į ekskursijas, bet buvo ir tokių, kuriems po 2 tūkst. kilometrų ant ratų autobusas, švelniai tariant, buvo nepatrauklus.
Nors tie, kurie po ilgos kelionės sukorė dar šimtus kilometrų į piečiausią Kroatijos miestą Dubrovniką, Splitą, Zadarą, Šibeniką, Krka bei Paklenicos nacionalinius parkus bei plaukė į kelionę po Kornati salyną, sako, kad nuovargis nublanko prieš įspūdžius.
Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad Pakoštanė - turistų poilsiui pritaikytas miestelis, mat vietiniams, kurių priskaičiuojama apie 3 tūkst., čia tikrai per daug viešbučių, nuomojamų apartamentų, maitinimo įstaigų, vandens ir kitokių pramogų.
Mėlynos jūros pakrantė labai įvairi: betono plokštės, uolos, akmenys, arba geriausiais laikomi žvyro paplūdimiai (kažkas panašaus į I Melnragę). Yra ir privatūs, poilsio kompleksui priklausantys smėlio pliažai, kuriuos nuo bendrų skiria tvora (ar neprimena istorijos su Skautų gatve Giruliuose?).
Adrijos vanduo - skaidrus ir sūrus, dugnas - pilnas akmenų ir jūros ežių, tad turėkite pėdas apsaugančius paplūdimio batelius. Beje, čia beveik niekada nebūna bangų, nes pakrantę nuo atviros jūros užstoja galybė salų. Nusipirkite nuo saulės apsaugančio kremo, kitaip po kelių valandų pliaže atrodysite kaip į karštą vandenį įmestas vėžys arba išnarą bandanti numesti gyvatė.
Apylinkių grožybės
Į Rytus nuo Pakoštanės, tarp kalnų, telkšo didžiausias Kroatijoje Vransko ežeras, o viena iš turistams siūlomų atrakcijų - kelionė dviračiu aplink jį. Jeigu jau tam ryžotės, tai už 10 eurų dienai išnuomotu dviračiu teks įveikti apie 50 kilometrų. Didžioji dalis trasos driekiasi automobilių keliais, tačiau yra ir trumpesnė atkarpa, žemėlapyje žymima "kita danga", o tai reiškia, kad teks minti akmenuotu grunto keliu, kuriame galima sutikti ir net pervažiuoti gyvatę.
Šiame gamtos parke, be jų, gyvena kiti ropliai, galybės rūšių paukščiai, įrengti ornitologijos punktai jiems stebėti. Yra vietos, skirtos maudynėms (ežere vanduo gėlas), žvejybai, kurios metu iki 5 kg laimikio galima pasiimti su savimi.
Važiuojant galima pamatyti Romos imperijos bei viduramžių laikų statinių griuvėsius, matosi tikrai ne natūraliai sugriuvusių pastatų, kurių griūties priežastis - Tėvynės karas (1991-1995 m. vykęs karinis konfliktas tarp nepriklausomybę paskelbusių kroatų ir serbų).
Tačiau jeigu patingėsite dviratį stumti ant Kamenjako kalvos, kelionė bus bevertė. Tik atsidūręs jos viršuje įrengtoje apžvalgos aikštelėje arba pasivaikščiojęs uolėtais takais supranti, ką reiškia anksčiau girdėtos kalbos apie nuostabius Kroatijos peizažus. Arba nieko nesupranti, tiesiog gėriesi: pliki ir medžiais apaugę kalnai, jų papėdėse įsikūrę kaimeliai, žalsvas ežeras, mėlyna jūra, nesuskaičiuojama daugybė salų, matosi ir dalis Kornati salyno. Pasikartosiu - tai nenusakoma, reikia pamatyti savomis akimis.
Apie rojų žemėje
Negalima rasti kitokio apibūdinimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktam nacionaliniam Plitvicos ežerų parkui - akį rėžiančios mėlynos ir žalios spalvos vandens telkiniai išsidėstę miškinguose ir augalijos kupinuose kalnuose, skirtingame aukštyje ir teka vienas į kitą didesniais ir mažesniais kriokliais. Skirtumas tarp aukščiausiai ir žemiausiai esančių ežerų - per 100 metrų.
Parko svečiai grožėtis šiuo gamtos stebuklu gali vaikščiodami teritorijoje nutiestais mediniais takeliais, žmones kaip kokie šuniukai sekioja žuvys, tykojančios iš turistų maisto. Jas maitinti draudžiama. Kaip ir skinti gėles arba nulipti nuo takelio. Aišku, iš mūsų grupės atsirado drąsuolių, kurie draudimų nepaisė.
Tačiau labiausiai traukia išmaudyti, nors tai irgi draudžiama. Belieka arba laikytis taisyklių, arba tobulai suvaidinti, kad nuslydai nuo takelio, arba sumokėti 1000 kunų baudą (apie 450 Lt).
Ką čia bepridursi: viešnagės Kroatijoje metu nepamatyti Plitvicos ežerų yra tikra nuodėmė. Ją padarę pragare gal ir nesudegs, bet rojaus žemėje taip ir nebus išvydę.
Savi vietiniai
Kas dar krenta į akis pirmosios viešnagės Kroatijoje metu? Vietinių atsipalaidavimas ir svetingumas. Dar iki pietų gatvėse neįprastai tuščia, miestelis atrodo apmiręs - gyvenimas verda tik baruose. Kam dirbti, jeigu galima atsigerti alaus? O tie, kurie dirba, Lietuvoje jau tikriausiai būtų išmesti iš darbo. Pavyzdžiui, prekybos centro kasininkei kur kas svarbiau pasikalbėti su drauge nei aptarnauti ilgokoje eilėje išsirikiavusius žmones. Arba iš vieno pirkėjo už tą pačią prekę reikalauti skirtingos sumos nei iš kito (pirkome po du butelius tos pačios rūšies alaus, kainavo skirtingai).
Jei nenori alaus - galima išgerti naminio vyno arba degtinės, vadinamosios rakijos. Kuriuose namuose ją parduoda, žymi ženklai prie įėjimo.
Niekas nepuola iš karto girti savo prekės ir siūlyti ją per prievartą. Pirmiausiai sodina prie stalo ir pasiūlo paragauti ir pasilikti teisę sau nuspręsti, geras tai ar blogas gėrimas.
Laikas antram patarimui - nebijokite derėtis dėl kainos. Tai įmanoma.
Anot gidės, kroatai vien dėl vyno ir rakijos gamybos yra skeptiškai nusiteikę Europos Sąjungos atžvilgiu ir bijo jos kontrolės. Vis dėlto šiemet sausį vykusiame referendume tauta nusprendė, jog jiems verta prisijungti prie sąjungos.
Kroatija ES šalimi oficialiai taps ateinančių metų liepos 1-ąją - pirmąją Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai dieną. Simboliška: 1991-ųjų birželį Kroatijai paskelbus savo nepriklausomybę nuo Jugoslavijos, ją Lietuva pripažino viena pirmųjų.
Beje, Tėvynės karo padarinių šalyje apstu iki šiol. Pravažiuojant kai kuriuos miestus matosi galingų pabūklų apšaudytos ir iki šiol neremontuotos gyvenamųjų namų sienos, o Karlovace veikia muziejus po atviru dangumi, kuriame damonstruojama karo metu naudota ginkluotė ir technika.
Į akis Kroatijoje krenta ir keliai, ypač vedantys į turistų traukos centrus. Jie - geri, teigiama, kad šalies valdžia jų statyboms lėšų negaili. Vien dėl to, kad turistai jais patogiai atsiveštų pinigų ir kuo daugiau jų čia išleistų.
Autobusas neišvargino
Iš Lietuvos Kroatija pasiekiama įvairiais būdais, Klaipėdoje siūloma į ją keliauti autobusu. Nors po kelionės šia transporto priemone į Vakarų Europą 2010 metais buvau rimtai sau pažadėjęs, kad ja į tokį ilgą kelią dėl patirtų nepatogumų daugiau tikrai nesileisiu, šįkart dažni sustojimai bei nakvynė pusiaukelėje Čekijoje leido diskomforto išvengti (už tai pliusą dedu kelionių organizatoriui "Grūda").
Dar vienas kelionės autobusu pranašumas - pro langą matomi vaizdai: kam nors gal net patiks Lenkija, pakeliui kertama Čekija, Austrija ir Slovėnija.
Aišku, keliaujant tokiu būdu daug kas priklauso nuo bendrakeleivių ir nuo tavo gebėjimo bendrauti su aplinkiniais. Šįkart kompanija susirinko tikrai šauni, nors publikos amžiaus spektras - gal nuo 25 metų iki begalybės.
O jeigu pasitaiko socialumo įgūdžių nepraradę vairuotojai bei valandas be perstojo, bet ne nuobodžiai kalbanti gidė, tai tūkstančiai kilometrų praskrieja akimirksniu.
Galbūt dėl to kelionės autobusu, organizatorių teigimu, šiais pigių skrydžių laikais net populiarėja. Tą puikiai įrodė pakeliui namo sustojimo vietoje sutikti Lietuvos turistai, į Europos Pietus važiavę bent septyniais autobusais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą