Amritsarą pasiekėme traukiniu iš Delio. Beje, šiame mieste yra ir oro uostas, į kurį skrenda lėktuvai iš Maskvos - dėmesio vertas skrydžio variantas norintiesiems keliauti tik po šiaurinę Indijos dalį. Amritsaras lengvai pasiekiamas ir iš Kazachstano. Teko sutikti nemažai šios tautybės žmonių, matyt, turinčių bendrą verslą su Indija.
Tik atvykusios į Amritsarą pajutome sustiprintą saugumą. Traukinių stotyje kaip oro uoste buvo tikrinamas visų keleivių bagažas. Kareivis sustabdė ir kažkur nusivedė šalia mūsų traukinyje važiavusį indą - matyt, pasirodė įtartinas.
Viešbutį susiradome nesunkiai, apsistojome netoli traukinių stoties. Šiaip jau dauguma turistų Amritsare apsigyvena Auksinėje šventykloje įrengtuose svečių namuose. Nakvynė (iki trijų parų) ir maitinimas keliautojams ten suteikiamas be mokesčio, tik už auką. Tačiau po ilgos kelionės traukiniu atvykusios vėlų vakarą nenorėjome maltis tarp kitų keliautojų, organizmas reikalavo tik dušo, maisto ir miegoti.
Didžiai savo nuostabai, visai netoliese aptikome anglišką pabą. Tiesiog nuostabų restoraną su žaliuojančiu sodu vidiniame kieme. Paslaugus padavėjas tuoj pat pateikė fantastišką vakarienę ir pagaliau alaus! Tai buvo pirmas alaus bokalas Indijoje po beveik dviejų savaičių, praleistų induistų šventuose miestuose. Tiesa, Amritsare, sikhų kavinėse, oficialiai alkoholio taip pat nėra, tačiau turistams jis ištraukiamas iš po stalo. Gatvėje iš karto į akis krenta alaus kioskai, kurių kitur nematėme.
Kovoja dėl Chalistano
Amritsare yra tik vienas lankytinas objektas - Auksinė sikhų šventykla. Čia reikėtų pasakyti, kad Indijos Pandžabo srityje sikhų religijos žmonės sudaro 60 procentų gyventojų.
Sikhizmo religiją paskelbė 1469 m. Talvadi (dabartinė Pakistano teritorija) gimęs Guru Nanak. Sikhizmas panašus į induizmą (egzistuoja majos (matomos realybės), samsaros (sielos persikūnijimo) doktrinos). Ši religija pabrėžia žmonių lyčių lygybę, žinių ir religijos harmoniją, tarnystę Dievo garbei, guru bei žmonių labui (todėl Auksinėje šventykloje įrengti svečių namai), tačiau tai ir karių religija, skelbianti: jei tiesos nepavyksta pasiekti taikiai - reikia iškelti kardus.
Skiriamasis sikhų religiją išpažįstančių vyrų ženklas - turbanas. Į jį segamas sikhų ženkliukas - sukryžiuoti kardai. Kai kurie sikhai nešiojasi kardus prie juosmens. Tad būti šalia jų kiek nejauku.
Pandžabe gyvenantys sikhai kovoja su Indija dėl savo valstybės Chalistano (Pandžabo kalba "tyrųjų žemė") nepriklausomybės. Vienas sikhų guru yra pasakęs, kad be valstybės religija negali judėti pirmyn, o be religijos viskas sunyksta.
Indija nenori paleisti šio derlingų lygumų, nusidriekusių tarp Indo ir Gango, regionų. Ji laikosi pasaulietiškos valstybės, galinčios valdyti kitų religijų regionus (tiek sikhišką Pandžabą, tiek musulmonų daugumą turintį Kašmyrą), pozicijos ir nesileidžia į kompromisus.
Per mūšius tarp sikhų ir indų žuvo Indijos karių, buvo suimta apie 100 000 sikhų, įvykdyti keli abipusiai išpuoliai, kuriuos tiek Indija, tiek sikhai laiko teroro aktais.
1984 m. birželį Indiros Gandi įsakymu kariuomenė atliko operaciją prieš sikhų teroristus Amritsare, pačioje Auksinėje šventykloje. Oficialiais duomenimis, tuomet žuvo 493 sikhai. Keršydami už šią akciją, asmeniniai sargybiniai sikhai sušaudė Indirą Gandi. Kilusiose riaušėse įvairiuose miestuose žuvo keli tūkstančiai sikhų. Ministru pirmininku buvo išrinktas Radživas Gandi.
Auksinė šventykla
Auksinę šventyklą buvau mačiusi atvirukuose, tačiau gyvas jos vaizdas vis tiek atėmė žadą. 750 kg gryno aukso panaudota papuošti šiam sumišusio musulmoniško ir induistinio architektūros stiliaus paminklui. Keista, kad šis architektūros šedevras nepateko nei į senųjų, nei į naujųjų septynių pasaulio stebuklų sąrašą.
Šventykla stovi viduryje dirbtinio tvenkinio, vadinamo Amrit Sarovar ("šventasis nektaras"). Jos atvaizdas mirguliuoja vandenyje. Pastebėjome, kad nuo visų didžiųjų šventyklų Indijoje neatsiejamas vanduo. Jei ne natūralus, tai dirbtinis vandens telkinys šalia šventyklos nuteikia apsivalyti, ramina. Visi sikhai, bet tik vyrai, tvenkinyje prie Auksinės šventyklos maudosi. Toks ritualas.
Tvenkinyje knibžda žuvų - kelių kilogramų dydžio karosai priplaukia į krantą ir bendrauja su žmonėmis kaip šuniukai, čiumpa maistą tiesiog iš rankų.
Šventyklos viduje muzikantai nematytais instrumentais groja meditacinę, religinę muziką, sikhai meldžiasi susėdę ant kilimų, gėlėmis apdėtas guru dalija saldumynus - atrodo, tirštą saldžią manų košę. Atmosfera išties taiki ir šventa. Sunku patikėti, kad čia daug kartų liejosi kraujas.
Pasienyje - arbata ir prostitutė
Daugiau Amritsare nėra ką veikti. Tad susigavusios rikšą, paprašome, kad vežtų į užmiestį. Apie 10-14 kilometrų už Amritsaro - siena su Pakistanu (Wagha Border). Kiekvieną vakarą, 18 val., minios žmonių abipus sienos susirenka stebėti, kaip keičiasi sargyba.
Rikša pasitaiko labai dėmesingas ir paslaugus. Stabtelime pasižiūrėti vienintelio Pandžabo valstijos koledžo - labai gražus didelis pastatas. Uždara teritorija skęsta gėlėse ir žalumoje. Indijoje mokslas mokamas, tad visos švietimo įstaigos iš tolo išsiskiria tvarka ir prabanga. Šalia koledžo - didžiuliai sporto aikštynai.
Dar už keleto kilometrų pravažiuojame karines bazes. Už tvorų matome tankus ir karinius automobilius. Sustojame keli šimtai metrų nuo sienos. Čia klesti keletas lauko kavinukių. Susirinkusieji valgo, geria arbatą. Vaikai prekiauja mažomis Indijos vėliavėlėmis, popierinėmis kepuraitėmis.
Minioje indų pamatome dar vieną turistą. Portugalas keliauja su draugu indu. Apkalbame kavinukės savininką - šis baltajam turistui pasiūlė turiningai praleisti laiką iki ceremonijos su jo dukra - inde paaugle. Prostitucija, ko gero, klesti visuose pasaulio pasieniuose. Portugalas pasipiktinęs.
Priešų draugystės šou
Pagaliau užtvaras atidaromas ir minia pajuda link pasienio. Sargyba paskirsto žmonių srautą. Pasienyje pasigirsta muzika. Indijos pusėje - indiška, Pakistano - pakistanietiška. Kas garsiau?
Visi susirinkusieji skuba užimti vietas tribūnose. Atskirai sodinami vyrai, moterys ir VIP svečiai. Vėluojantieji taisosi ant žemės. Šurmulį keičia šūksniai, kartkartėmis išeina moderatorius ir į mikrofoną sušunka kažkokią patriotinę skanduotę, kurią visi kartoja.
Hindi kalbos nesuprantu, atpažįstu tik vieną žodį "Hindustan". Jaučiuosi kaip futbolo stadione per svarbias varžybas. Nenusakoma įtampa tvyro ore. Kai užleidžia kažkokią, matyt, labai populiarią dainą, vyrai, nusileidę ant tako, pradeda šokti ir šėlti. Sargybiniai juos stebi ir ramina.
Beje, pasieniečiai iš minios išsiskiria ne tik įspūdingomis uniformomis, bet ir aukštu ūgiu. Spalvingais žėrinčiais sariais išsipusčiusių indžių minioje keistai atrodo pareigūnė moteris, vilkinti pasienietės uniformą.
Šokančių vyrų būryje suplevėsuoja Indijos vėliava - prasideda estafetė. Kiekvienas veržiasi bėgte panešti vėliavą iki tam tikros ribos.
Galiausiai pagal komandą išsirikiuoja sargybiniai. Po specialaus signalo aukštai keldami kojas ir rankas, nepaprastai greitu tempu jie nužygiuoja į Pakistaną.
Siena atidaroma. Indijos ir Pakistano kareiviai išsirikiuoja vieni prieš kitus, prasideda vėliavų pakėlimo ceremonija. Minioje taip pat suplazda vėliavos. Kitapus sienos - irgi.
Keista akimirka. Žiūriu į pakilusias abiejų šalių vėliavas, demonstracinę draugystę, o jaučiu, kaip tiek kareiviai, tiek minia šią pačią akimirką galėtų sudraskyti į gabalus savo priešus. Jei sienos nebūtų - šis karinis šou tikrai baigtųsi riaušėmis arba bent jau muštynėmis, kaip tikros futbolo rungtynės...
Džamu
Kur jau kur, bet į Džamu važiuoti nebuvo nė minties. Sugundė Pakistano pasienyje sutikti nauji bičiuliai - portugalas su indu. Jie važiavo automobiliu, o Džamu iš Amritsaro beveik pakeliui į kitą mūsų numatytą vietą Indijoje - Dharmasalą. Beveik - tai reiškia apie 200 kilometrų į šalį, į šiaurę, į pavojingiausią Indijoje Džamu-Kašmyro regioną. Tuos kelis šimtus kilometrų važiavome pusę dienos.
Džamu keliai ypač blogi, daug kur remontuojami, daug kur sunkiai išvažiuojami po buvusių užtvarų. Džamu tikėjomės išvysti įspūdingą lygumų kraštovaizdį. Pamatėme daug ginkluotų kareivių ir karinės technikos.
Džamu miestas yra Džamu ir Kašmyro regiono centras. Be to, ir induistų piligrimų centras, nes čia daug įvairių induistinių šventyklų.
Indas pasiūlė apžiūrėti didžiausią šventyklą. Bandydami į ją patekti supratome, ką reiškia gyventi karinio režimo sąlygomis. Patikrinti nuo galvos iki kojų, ar neturime kokių ginklų, buvome gal trejetą kartų, nors vieninteliai mūsų ginklai - fotoaparatai ir rankinės su dokumentais ir pinigais. Visa tai drauge su batais buvo įsakyta palikti daiktų saugykloje.
Na, jau ne. Kadangi buvome keturiese - asmeninius daiktus patikėjome saugoti draugams. Šventyklą apžiūrėjome pasikeisdami.
Tą patį vakarą dar spėjome pasivaikščioti po gražų parką, po turgų, kuriame prekiaujama daugiausiai riešutais ir arbata, na, ir "užlūžome" alubaryje. Vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ufonautus - baltieji turistai į Džamu užsuka retai.
Kitą dieną apsilankėme pilyje, stūksančioje ant upės skardžio. Jos menėse įrengtas muziejus-galerija. Pagaliau išvydau XX amžiaus Indijos dailės kūrinių kolekciją. Nelabai didelę, prastai apšviestą. Tiesą sakant, ne itin įspūdingą, išskyrus keletą grafikos darbų. Vis dėlto išsipildė dar viena mano svajonė.
Kai grįžome, draugė vis juokaudavo: "Jurga, ko mes važiavome į Džamu?" Nežinau. Keliaujant po Indiją improvizacija - neišvengiama. Žinau, kad niekas nevyksta šiaip sau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą