Palangiškius stebino Kubos kasdienybė

Gyvybingi kaimai

Vyras anaiptol ne viską kritikuoja, ne kartą pokalbio metu pamini, kad kubiečiai - visąlaik besišypsantys, laimingi ir tikrai laimingesni už mus, lietuvaičius, net jei ir nieko neturi. Tačiau tai - bene vienintelis Kubos privalumas. Na, dar gyvybingi kaimai su klegančiais vaikų būriais.

"Važiavau į Kupiškį, tad teko pravažiuoti daug mūsų kaimų - jie išmirę, o Kuboje po kiekvieną kaimą laksto būriai vaikų. Nuolat pamatai kokius trisdešimt jų bėgančių iš mokyklos ar dar iš kur. Žmonės ten dirba kolūkiuose, augina didžiulius laukus cukranendrių, laisvai vaikštinėja kiaulės ir karvės. Su draugais paskaičiavome, kad tikriausiai pusė iš daugiau nei 11 mln. Kubos gyventojų gyvena būtent kaimuose", - sako A. Gečas.

Palangiškius maloniai nuteikė vietinių gyventojų paslaugumas ir draugiškumas.

"Pamatę turistus visi šaukia, sveikinasi iš tolo. Ypač vaikai, bet rėkia ir suaugusieji, mojuoja. Veda žmogus jautį, jeigu žvilgsniai susitiko, iš karto sveikinasi. Iš tiesų visose šalyse taip yra, tik Lietuvoje - ne", - sako pašnekovas.

Arba motociklas, arba automobilis

Ketvertukas iš Palangos didelį pliusą Kubai duoda ir už patogų susisiekimą dviračiais.

"Dviračių takai ten net nereikalingi, jų ir nėra, bet automobiliai pravažiuoja labai retai, tai nereikia saugotis. Tiesiog malonumas minti, ypač provincijos keliais, - aiškina A. Gečas. - Bet jeigu jau koks ZIL'as pralekia, palieka tokį juodą dūmų kamuolį, kad prireikia kokių 5 minučių, kol iš jo išminame. Apie ekologiją, matosi, ten niekas negalvoja. Ir fabrikai rūksta labai smarkiai - niekas nekreipia dėmesio."

Kodėl palangiškiai renkasi kelionę būtent dviračiais?

"Smagu - važiuoji per visokius kaimus, pajauti, kaip jie gyvena. Valgom visokių kaimelių kavinėse. Iš vidaus šalį pajunti", - paaiškina.

O dviratininkų palangiškiai sutiko ne vieną. Ir turistų, ir vietinių. Svarsto, kad tikriausiai dviračių kubiečiai gali turėti kiek panorėję. Netgi penkis kartus teko atsikratyti įkyrių kubiečių, primygtinai prašiusių parduoti dviračius.

"Jie tokių negali nusipirkti, bet mažai už mūsiškius siūlė - tik 200 eurų", - juokėsi Aurimas.

Kitaip yra su didesniu turtu. Šeimai - vienas namas arba butas, vienas automobilis arba motociklas ir sodas arba sodyba.

"O kambarių nuoma ir baras - tikriausiai vienintelis verslas, kurį valdžia oficialiai leidžia turėti. Tačiau niekas nenuomoja daugiau nei 2 kambarių. Matyt, tik tiek ir tegali. Ir netgi ne visuose kambariuose būna po atskiras lovas", - sako pašnekovas.

Tačiau nuomojami kambariai, kaip pastebėjo palangiškis, tvarkingi, kiekvienas - su atskiru dušu. Tiesa, ne visur dušas saugus. Pašnekovas rodo nuotrauką, kurioje matyti duše įrengtas karšto vandens šildytuvas su atvirais elektros laidais. "Jiems tai - norma, bet man čia maudytis buvo truputį nejauku", - atvirauja.

Kubiečiai mėgsta ryškias spalvas, tad vienuose kambariuose - žalios, mėlynos sienos, kituose, jei sienos šviesios, - grindys klotos margaspalvėmis plytelėmis, lovas dengia ryškūs užtiesalai.

Į nakvynės paslaugų paketą įtraukiami ir pusryčiai. Už tokią nakvynę palangiškiams tekdavo mokėti nuo 20 iki 30 eurų. "Oficialus kubiečių mėnesio atlyginimas - 30 eurų, tad tie, kurie užsiima nuoma, gyvena žymiai geriau. Tačiau supratome, kad žmonės prasimano ir kitų "juodų" pinigų. Nuomos paslaugas tai jie teikia labai tvarkingai, visur iš karto iš visų keturių pareikalauja pasų, visur padedame parašus, jie išrašo sąskaitas. Tvarka geležinė", - pasakoja vyras.

Automobilių hibridai

Įspūdį mūsų tautiečiams kėlė, be abejo, seni automobiliai. Tačiau riedantys Havanos gatvėmis skyrėsi nuo kaimo keliukais važinėjančių. "Havanoje, kad ir seni, bet sutvarkyti, netgi paskui sužinojome, kad su sudėtais dyzelinių mersedesų varikliais, jie skirti turistams - kaip atrakcija.

Matėme įvairiausių, iš kelių automobilių sumontuotų, hibridų. Pavyzdžiui, limuzinas, pagamintas, įvirinus kito automobilio dalį. Arba važiuoji - vienos markės automobilis, vairas - kitos, - pasakoja Aurimas. - O visur kaimuose - žiguliukai, ZIL'ai, moskvičiai. Visai kaip tarybiniais laikais".

Dyzelino kaina Kuboje tokia pati kaip Lietuvoje, bet taksi paslaugos įkandamos. Vyrai devyniese važiavo taksi 500 km, ir kiekvienas sumokėjo po 35 vadinamuosius "kukus". Vieną "kuką" (turistinė valiuta) galima įsigyti už 1,2 euro. Vietinių valiuta - pesai.

Bičiuliams į akis krito kadaise buvusi graži, bet apleista architektūra.

"Gatvėse kai kurie namai padažyti, bet šiaip - pastatai neremontuoti. Ir kirpyklose, baruose matosi, kaip žmonėms tiesiog visko trūksta, kad jie nieko neišmeta. Kirpykloje - kėdės su atsilupusiais apmušalais, barų "puošmenos", kaip mes tarpusavyje pasijuokėme, gal iš šiukšlių surinktos: ir tinklas, ir gėlių vazonas, kažkokio elektrinio prietaiso detalė, plastikinė žuvytė, medinis aplūžęs laivelis. Viskas kartu vienoje vietoje", - šypsosi vyras.

Pustuštės parduotuvių lentynos

Kalbant apie maistą, kavinėse pasirinkimo nėra: žuvis arba vištiena, garnyrui - ryžiai su juodosiomis pupelėmis, salotas tenka užsisakyti papildomai.

"Tuomet įdeda tris pomidoro griežinėlius, papjausto kopūsto, jei pasiseka - dar agurko, - pasakoja A. Gečas. - Kitas pasirinkimas- sumuštiniai. Iš tiesų net stebino, kad kavinėse apskritai yra maisto, kad jie turi, iš ko jį paruošti, nes parduotuvėse produktų beveik nėra".

Rodydamas nuotraukas palangiškis ant rankų pirštų išvardija vieno prekybos centro pasiūlymus: dribsniai, pieno milteliai, kava, sauskelnės, alus, kelios higienos prekės.

"Apskritai, norint suprasti, kaip atrodo Kubos prekystaliai, reikia bet kurios Lietuvos parduotuvės asortimentą padalinti iš penkių, atimti keturis, ir likutį pabandyti išdėlioti tame pačiame lentynų kiekyje, - palyginimais kalba A. Gečas. - Pavyzdžiui, maisto parduotuvėje stovi keturios stiklinės vitrinos, vienoje iš jų - trys dešros gabalai, paguldyti išilgai, kitame - sūris, irgi išdėliotas išilgai, kad vitrinos atrodytų pilnesnės. Kartą bandėme patys pasigaminti valgio, tad vienoje parduotuvėje pirkome dešros, kitoje - sūrio, dar kitur - bandelių, o kiaušinių taip ir negavome. Sužinojome, kad jų galima nusipirkti tik kitame miestelyje už 15 kilometrų. Nebevažiavome".

Lietuviai apsilankė ir konditerijos parduotuvėje su kartonais išklotomis lentynomis, kuriose stovėjo šeši tortai. Visoje parduotuvėje - daugiau nieko.

"Teko matyti tortais prekiaujant kaime, tiesiai iš vežimo su pakinkytais arkliais, per didžiulį karštį. Apskritai Kuboje - labai daug arklių. Ypač kaimuose. Vežimas - populiari susisiekimo priemonė", - pasakoja palangiškis.

Kuba palangiškių nesužavėjo ir vaisiais.

"Palyginus su kitais šiltais kraštais, kuriuose teko lankytis, vaisių čia valgėme mažai. Bananai būdavo kepti, kaip garnyras prie pagrindinio patiekalo. Jie kažkokie kitokie, žali tikriausiai ir nevalgomi. Skanesnės buvo papajos ir ananasai, kurių teko nusipirkti šalia kelio, - tęsia pasakojimą Aurimas. - Iš tiesų net nelabai pastebėjome, kad vietiniai augintų vaisius".

Nerado aprangos parduotuvių

Palangiškius stebino, kad turėdama tūkstančius kilometrų palei vandenyną, Meksikos įlanką ir Karibų jūrą, Kuba turi vos kelis turistinius paplūdimius. Kitur - akmenuotos pakrantės neleidžia maudytis. Beje, maudynės žydrame vandenyje - vienintelė pramoga Kubos paplūdimiuose.

"Čia nėra jokių kitų vandens pramogų, matyti plaukiojant tik burinės valtelės, bet susidarė įspūdis, kad jos irgi skirtos tik vietiniams", - pasakoja Aurimas.

Aprangos parduotuvių palangiškiai nepastebėjo nė vienos, aptiko tik vieną avalynės parduotuvę. Batai išdėlioti ant medžiagos skiautėmis papuoštomis lentynomis. Vienoje lentynoje medžiagos atraiža - vienspalvė, kitoje - raštuota. Avalynė - anaiptol ne šiuolaikinė.

"Nors gatvėse žmonės - gražiai apsirengę, ypač jaunimas, netgi madingai. Tad nesuprantu, iš kur jie perkasi drabužius, - stebisi vyriškis. - Matėme ir technikos, bet visos prekės - kubietiškos, rusiškos arba kiniškos.

Pasaulyje žinomų prekių ženklų nėra, pamatėme tik vieną Kempinskio viešbutį ir vienoje degalinėje - "Snickers". Už mažą šokoladuką prašė 2,5 euro. O apskritai visoje šalyje - vieno pavadinimo prekybos centrai, keli valstybiniai viešbučiai, vieno pavadinimo degalinės, vienos vienintelės rūšies geriamas vanduo, taip pat - vieninteliai ledai. Skonis? Vidutiniškas. Apskritai - visas maistas vidutiniško skonio".

Ir vis dėlto Kuba sugebėjo nustebinti lietuviškuosius skonio receptorius. Viename Trinidado restorane palangiškiai ragavo avienos patiekalo, už kurį sumokėjo, pavertus į mūsų valiutą, tik 8 eurus.

"Bet tokio patiekalo gal ir Lietuvoje nerastume", - žavėjosi laikraščio pašnekovas.

"Apskritai daug ko nėra, bet alaus ir romo - pakankamai. Ir romas, už kurį Lietuvoje prašo 18 ar net 20 eurų, ten labai pigus - nuo 4 iki 5 eurų. Matėme, kad žmonės ir perka, bet neprasigėrę, niekur nepastebėjome girtų. Turbūt, kaip ir pas mus tarybiniais laikais, viešose vietose draudžiama neblaiviems vaikštinėti", - svarsto pašnekovas.

Internetui - speciali kortelė

Norėdami pasinaudoti internetu, lietuviai turėdavo nusipirkti specialią kortelę. Už valandą naudojimosi - 1 euras. Interneto ryšys veikia tam tikrose vietose, dažniausiai - parkuose.

"Niekur nėra jokio ženklo, skelbiančio apie interneto zoną, bet iš karto supranti, kur tai yra, pamatęs būrį žmonių, susėdusių vienoje vietoje, nesikalbančių tarpusavyje ir maigančių telefonus, - pasakoja Aurimas. - Tik atėjęs 12 valandą dienos ne visada gausi tą kortelę, visos jau būna išparduotos. Aplink laksto vaikiai ir pardavinėja jas jau po 2 eurus."

Palangiškis, minėjęs vietos gyventojų draugiškumą, pabrėžia, kad paslaugumu nepasižymi būtent paslaugas teikiantieji. Nei bet kokio plauko valdininkai, nei pardavėjos, ir ypač - šių interneto kortelių pardavėjos.

"Jos elgiasi tarsi būtų kokios bankininkės, turinčios galią parduoti arba neparduoti, - šypsosi vyras. - O policininkai malonūs. Apskritai kubiečiai labai myli turistus. Nors policijos visur labai daug, jie niekur niekada mūsų nestabdė, netgi vieną kartą prireikus maloniai suteikė mums pagalbą".

Aurimas sako kiekvienoje šalyje mėgstantis aplankyti bažnyčią, nueiti į mišias, laikomas kita kalba, tačiau Kuboje tik vieną kartą matė, kaip pats sako, kažkokį veiksmą bažnyčioje.

"Ir ten bažnyčių pastatai visai kitokie, nėra architektūriniai paminklai, jas labai sunku pastebėti, nors ir matosi, kad tai - bažnyčia. Kaip supratau, Kuboje vyrauja ne katalikybė. Daug kur pastebėjome baptistų centrus", - pasakoja palangiškis.

Kubos miestai, lietuvio pastebėjimu, tvarkingi.

"Gyventojai sudeda maišelius su šiukšlėmis, o traktorius su priekaba nuolat važinėja ir juos renka. O kaime, kaip ir daugelyje šalių, - kas ką numetė, ten tą paliko".

Pajuto rinkimų nuotaiką

Vieną lietingą dieną, neturėdami ką veikti, praleido nemažai laiko prie vietinės televizijos. Irgi turėjo savotišką atrakciją.

"Net iš televizoriaus ekrano matyti televizijos studijos sienos su atsilupusiais dažais. Rodė kažkokias svorio kilnojimo varžybas. Nors varžybos - kaip ir tarptautinės, bet salė - visiškai tarybinių laikų. Sportininkui nukrenta štanga, prieina vyriškis, pakala su plaktuku. Varžybos tęsiasi. Šypseną kėlė ir per televiziją transliuoti dainų klipai.

Scenos gale - vėjas kedena iškarpytas juostas, o priekyje dainuoja atlikėjai. Iš tiesų Kuba būtų gera stovykla tiems, kurie sako, kad prie ruso buvo geriau. Mėnesį čia praleisti būtų gera profilaktinė priemonė", - įsitikinęs Aurimas.

Su vietiniais palangiškiams buvo sunku susišnekėti, nes mažai kas kalba angliškai, bet jeigu jau žmogus moka, tai parodo, paaiškina, ką reikia.

"Daugiausiai angliškai kalba jaunimas, tad su jais daugiausiai ir bendravome. Jie yra nusivylę vietine valdžia. Klausinėja mūsų, kur mes esame buvę, ir skundžiasi, kad patys gali nukeliauti tik į dvi vietas - į Rusiją ir vieną, šalia Kubos esančią, salą. O vyresni kubiečiai kalba tik apie revoliuciją, rinkimus.

Apskritai patekome į Kubą rinkimų metu, tad pajutome rinkimų nuotaiką. Visur - pilna žmonių, per televiziją rodė, kaip Raulis Kastro klausosi vaikų koncertų, lankosi ledų fabrike."