Reportažas iš dangaus

Oreivis Rolandas Narbutas nusijuokia: "Tekila, Brendis, Amaretas - tai normalūs "dangiškų" gyvūnų vardai." Silvija pritaria ir pabrėžia tokio pasirinkimo pranašumus: "Kai kreipiuosi į savo šunį, visi šypsosi ir leidžia imti jį visur, kur tik noriu. Įeiname net į tas kavines, kuriose klientai su gyvūnais nepageidautini."

Tarsi (o gal iš tikrųjų) supratusi, apie ką kalbama, Tekila įšoka į mašiną. Susirinkus komandai (šį kartą Lietuvos čempionate varžosi oreiviai Rolandas Narbutas, Renata Narbutė, Silvija Kunickaitė bei Donatas Kolgovas), džipas su didžiule priekaba, kurioje laikomas balionas, pajuda į priekį.

Visi komandos nariai įsigilina į savo užduotis: įveda koordinates, planuoja geriausią maršrutą, deklaruoja numatytus tikslus. Važiuojant į starto vietą pasitaiko duobių, ant kurių oreiviai šokinėja kartu su turima technika: planšetėmis, GPS navigatoriais, "racijomis" ir "logeriais" (prietaisai, įrašantys skrydžio trajektoriją nuo starto iki nusileidimo).

Tačiau oreiviai dėl to per daug nesijaudina - jie pripratę prie įvairių, dažnai ekstremalių nusileidimų. "Mes visi esame šiek tiek trenkti. Truputį išprotėję", - šypsosi Donatas Kolgovas, įrašydamas duomenis į logerį.

"Vieną kartą pilotė Daiva grįžo po varžybų nusibrozdinusi visą nugarą. Nusileidžiant pūtė gana stiprus vėjas ir oro balioną buvo labai sunku kontroliuoti, todėl smūgis į žemę buvo toks stiprus, kad ji tiesiog išskrido iš krepšio", - prisimena Renata. Pamačiusi mano išsigandusį veidą, nusijuokia ir priduria: "Nebijok. Paprasti žmonės skraidinami tik esant labai geroms oro sąlygoms. Rizikuoja vien sportininkai."

"Ir tai ne visada, - papildo Donatas. - Pavyzdžiui, per "Krašto taurę-2013" Klaipėdoje, pučiant stipriam vėjui, atšaukėme kelis skrydžius. Niekas nenorėjo, kad jo balioną išneštų į jūrą, juk ten leistis truputį nepatogu."

Silvija, nusprendusi pakeisti temą ir per daug manęs negąsdinti, išsitraukia popierinį žemėlapį: "Žiūrėk, kaip atrodo viena iš užduočių. Čia pavaizduotas kvadratas ir jo keturi kampai. Jūs turėsite skristi taip, kad išeitų ilgiausias atstumas, todėl gaudysite vėją, kuris neš jus įstrižai. Kada įskrisite į kvadratą ir kai išskrisite iš jo, reikės pasižymėti - Donatas paspaus "logerio" mygtukus, ir jis užfiksuos balioną abiejuose taškuose."

"Kita užduotis - numesti žymeklį į taikinį (kryžių iš baltų juostų). Šį kartą jis bus Jonavos stadione. Jeigu neatskrisime pakankamai arti, kad mestumėme kaspiną, vėl siųsime virtualius signalus", - Silvijos mintį tęsia Donatas.

"Mes jau vietoje", - prabyla Rolandas, mums atvažiavus į lauką, kur jau stovi kelios oreivių mašinos. Ilgai nelaukdami, prisijungiame prie jų ir pradedame ruoštis skrydžiui.

Išlipę iš automobilio, kur veikė gaivinantis kondicionierius, imame gailėtis - lauke svilina saulė, oras įkaito iki 35 laipsnių karščio. "Arčiau saulės ir ugnies bus dar smagiau, - "nuramina" Renata ir su kitais komandos nariais (išskyrus Tekilą, kuriai buvo suteikta karališka privilegija likti mašinoje) pradeda konstruoti "paukštuką": paguldo krepšį ant šono ir pučia balioną.

"Vienas žmogus negali atlikti tokio darbo. Reikia, kad būtų kombinacija trys plius vienas. Kraštutiniu atveju - du plius vienas, nes kas nors turi laikyti virvę, kitas - stovėti "ant gerklės", t. y. valdyti patį balioną, ir paskutiniojo užduotis - leisti į jį orą", - paaiškina Donatas.

Aplink susirenka vis daugiau komandų, kurios irgi ruošiasi skrydžiui. Margi balionai Jonavos apylinkėse atrodo gana neįprastai.

"Fotografuodama per toli nenubėk, nes kai kilsime, reikės greitai įšokti į krepšį. Be to, paprašyk Simonos, kad duotų tau apsiauti ką nors normalaus", - Renata neįvertino mano basučių. Ne vien tik ji - iš kitų oreivių slepiamų šypsenų supratau, kad jie panašios nuomonės apie nieko neišmanančios apie nusileidimo ypatumus oro turistės aprangos stilių.

Vos man spėjus sudėti visą techniką į rankinę, balionas, gulėjęs ant šono, pradeda keisti savo poziciją į vertikalią. "Šok į krepšį", - sušunka Renata, ir netrukus mūsų pilotė, aš ir Donatas pakylame į orą.

Atrodo, kad viskas vyksta labai ramiai, bet mes greitai tolstame nuo žemės ir vaikų, kurie mojuoja apačioje. Nusprendusi papildyti savo fotoarchyvą tokiu nuoširdžiu kadru, staigiai traukiu fotoaparatą iš rankinės, ir tą akimirką visas balionas sujuda kartu su manimi. Renata sako: "Vienintelė taisyklė, kurios reikės laikytis ore - nedaryti staigių judesių, kurie gali mus išbalansuoti."

Nereikalaudama papildomų paaiškinimų (kam norisi iškristi iš baliono?), nusiraminu ir apsižiūriu - nedidelis Jonavos miestelis atrodo kaip žaislinis.

"Įspūdingas vaizdas, ar ne?" - pamirksi Donatas. Tiesą pasakius, labai. Ir skristi visiškai nebaisu. Tik be galo romantiška: matai saulės apšviestas medžių viršūnes, ramiai ir truputį išdidžiai tekančią upę, raudonus namų stogelius, kurie atrodo visai mažučiai, ir netgi ryškią lapę, bėgančią per didžiulę pievą.

"Pasižiūrėk, ką išdarinėja Tadas! Čia tikrojo čempiono skrydžiai", - Renatos balsas priverčia pabusti ir prisiminti, kad vyksta varžybos.

"Klaipėdos krašto taurės" nugalėtojas Tadas Gegevičius nusprendžia pakartoti savo rizikingus manevrus, kurie padėjo jam laimėti anas varžybas - vėl skrenda palei žemę, kurios pagal taisykles negalima liesti, ir numeta žymeklį į taikinio centrą.

KOK'sų komanda šį kartą priversta tenkintis virtualiais signalais - atskristi pakankamai arti, kad būtų įmanoma mesti kaspiną, nepavyko. Užtat kitą užduotį klaipėdiečiai įvykdė geriausiai per visą karjerą - pačių iš anksto pasirinktame ir deklaruotame taške Donatas paspaudė "logerio" mygtuką likus vos keturiems metrams iki tikslo. Pasiekę asmeninį rekordą, oreiviai trumpam pamiršo tą vienintelę instrukciją, kurios liepė laikytis skrydžio pradžioje, ir apsikabinę truputį išsiūbavo balioną.

Pasibaigus varžyboms, Renata ir Donatas pradeda ieškoti, kur galima nusileisti. Paieškos trunka neilgai - Jonavą supa daug laukų, tinkam oreiviams.

"Dabar laikykis stipriai - bus nedidelis smūgis į žemę", - perspėja pilotė ir pradeda nusileidimą.

Tris kartus atsitrenkęs į žolę, balionas sustoja ir labai lėtai bei elegantiškai nusiverčia ant šono kartu su jame esančiais keleiviais. Renata pirma išlipa iš krepšio ir plačiai nusišypsojusi paklausia: "Na, kaip?" Ką nors atsakyti sunku - emocijos nustelbia racionalų mąstymą ir atima gebėjimą rišliai kalbėti. Gražu, smagu, fantastiška - netinkantys žodžiai, nes vartojami per dažnai. Galų gale Renata, supratusi, kad žurnalistus kartais ištinka kūrybinė krizė, nusprendžia pereiti prie pirmą kartą pakilusio į orą žmogaus krikštijimo.

Kad ir kaip būtų įdomu apibūdinti apeigas, uždaros ceremonijos paslapčių negalima atskleisti. Leidžiama tik paminėti, kad tai buvo linksma procedūra su šokiais, ugnimi, žeme ir putojančiu vynu.

Po krikštynų visa komanda nuvažiuoja į bazę, kurioje apsistojo oreiviai. Nepaisant to, kad rytiniam skrydžiui reikia keltis pusę penkių, niekas neina anksti miegoti. "Mes išsimiegame dieną", - juokiasi Silvija, ir šventė tęsiasi.

Kitą rytą oreiviai vėl susirenka. Žiovaujantys, bet linksmi, nes jau priprato prie tokio gyvenimo ritmo. Jų laukia varžybos - ne pirmos ir ne paskutinės. Skrydžiai danguje - ekstremalūs ir romantiški. Kelionės - į kaimyninę Lenkiją arba kitame pasaulio krašte esančią Australiją. O svarbiausia - nuoširdus bei spalvingas gyvenimas, kurio paprasti žmonės taip dažnai pasigenda.