Tam reikės mėnesinių traukinio bilietų "InterRail". Šie bilietukai, skirti jaunesniems nei 26 metų, suteikia progą visą mėnesį važinėtis antros klasės vagonais traukiniuose, dundančiuose beveik po visą Europą - tai priklauso nuo zonos pasirinkimo. Pirkdami bilietą, pasirenkate zonas nuo A iki G - galima rinktis nuo vienos iki trijų arba visas šešias zonas. Į kiekvieną zoną įeina kelios šalys, pvz., visa Skandinavija, ar Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas su Prancūzija. Visaapimantis variantas - šešios zonos - kainuoja 365 eurus. Suma nemaža, tačiau už šią sumą nusipirktas įspūdis tikrai vertas tos kainos.
"InterRail" bilietukų galima įsigyti visur, tik ne Lietuvoje. Artimiausia stotelė - Lenkijoje esantys Suvalkai, bet dėl visa ko patartina nuvykti iki Varšuvos.
Tiesa, prieš tai būtų neblogai apsirūpinti tokiais dalykais kaip ISIC (tarptautinis studentų pažymėjimas norintiems pigiau lankytis muziejuose ar miegoti "hosteliuose"), kelionių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų (dėl viso pikto), visa būtina manta ant kupros (drabužėliai, keli saldainiai, kad būtų ką graužti, dokumentai, ir būtinai knyga, ar žurnalas - kad netektų visą laiką spoksoti pro langą ar į atsibodusių kompanionų veidus).
Dušai - prabanga
Nuo šiol teks priprasti prie dardėjimo bėgiais (nors kitose šalyse traukiniai lekia tyliai, tolygiai ir pasiutusiai greitai), sunkios naštos su būtiniausiais kelionės daiktais ant kupros (nebent kiekvienąkart išlipę mokėtumėt po 3-6 eurus už krepšių palikimą saugojimo kamerose), pasikeitusių higienos sąlygų. Nusprendusiems naktis saugiai leisti viešbučiuose prausimasis - ne problema, tačiau tokiems kaip mes, sugalvojusiems paragauti tikrų keliauninkų duonos, teks įprasti galvas plauti lekiančiame traukinyje, ar miestų stotyse - kartu su panašiai keliaujančiais japoniukais ar italais. Dušas tampa didžiausia prabanga, nes jį gali rasti tik maždaug kas trečioje stotyje, be to, už jį teks pakloti dar nuo 3 iki 7 eurų. Visgi lieka vilties, kad nusiprausime kokiam nors Prancūzijos paplūdimio duše, ar pas seną gerą staiga prisimintą draugą olandą. O ramų miegą prisiminsime tik grįžę namo, nes iki tol knapsėsime nosimis didžiulėse stotyse ar bandysime patogiai susirangyti visai jaukiose traukinių kupė.
Tik Vokietijoje traukiniai nevėluoja
Kai iš gimtų namų patenki Lenkijos gūdumon, tikrai pasijunti kaip šaltan vandenin įmestas šunytis. Čia pavojinga daryti bet ką, kas patrauktų reketininkų, vagių, ar šiaip iš vargšo pasimetusio turistėlio pasipelnyti sumaniusių dėmesį. Todėl Varšuvos centrinėje (ji, atseit, saugiausia) stotyje nusiperkam reikalinguosius bilietus ir skuodžiame į pirmą pasitaikiusį tarptautinį traukinį. Neduokdie likti čia nakčiai.
Vokietija nustebina savo tvarkingumu - tai bene vienintelė šalis, kur traukiniai važiuoja tikrai laiku (Prancūzijoj jie dažnai vėluoja, o Ispanijoje išvyksta anksčiau!). Kainos čia kaip ir visur Europos Sąjungoje - aukštos, tačiau galima rasti ko nors pigesnio ir skanesnio nei Lietuvoje - pvz., marinuotų agurkėlių. Tiesa, jei teks išmesti inkarą mažesniame miestuke sekmadienį, net nesitikėkit rasti veikiančią parduotuvę. O parduotuvė reikalinga tam, kad nusipirktumėt maisto - gal tuno konservų ir baltos duonos (prancūziškų bagečių), vietoje šviežių daržovių (dažniausiai jų kaina neįkandama) - konservuotų žirnelių ar morkų su majonezu, nelabai brangių vaisių - turbūt nektarinų, ir jogurto - kad skrandis nors šiek tiek veiktų. Bandymai pasmaguriauti vietinėse užeigose gali baigtis blogai - ypač jei niekas neišvers į žinomą kalbą patiekalų pavadinimų.
Nakvynė bokšto papėdėje
Į Čekiją nuvykti verta ne tik dėl pigaus maisto ir skanaus alaus. Čia (Prahoje) galima ir jaunimo nakvynės namus už 9 eurus susirasti, kai tuo tarpu stotyje siūlantieji savo apartamentus (panašu į Palangą) prašo nuo 14 eurų. Deja, stotyje čia ne taip mielai kaip Vokietijoje bandys atsakyti į jūsų klausimus. Ir sunku bus surasti padoriai angliškai šnekantį tarnautoją. Tačiau nuklydę į artimiausią bravorą išlenksite alaus, kojas pailsinsite, atsigausite, ir gerai nusiteikę keliausite toliau.
Po keleto naktų traukinyje, kai tave kas kelias valandas žadina kontrolieriai, pasieniečiai ar norintieji apsistoti tavo kupė, galima naktį praleisti ir įdomesnėje vietoje. Gal tiks aikštė šalia Eifelio bokšto? Ten visą vasarą, ypač kai šilta, miega įvairiausi keliauninkai ir šiaip bastūnai. Tik jei susiruošėte ten nakvoti, geriau jau stipriai apkabinkite savo daiktus. O mažesniuose Prancūzijos miesteliuose, pavyzdžiui Hendaye, esančioje prie pat Ispanijos sienos ant vandenyno kranto, stotis naktį užrakinama. Atėję pareigūnai patikrina, ar turime bilietus, ir palinki labos nakties. Visą naktį saugiai miegosime su dar keliais turistais, pasitiesę kilimėlius ant išblizgintų grindų.
Verta mokėti prancūziškai
Kitą rytą mėgausimės vandenynu, kurio pakrantėje rasime ir dušų - kitose šalyse to padaryti nepasisekė. Čia sutiksime daugybę banglentininkų ir keliausime prie egzotiškų potvynių nuo kranto atskiriamų uolų. Vėliau nakčiai statysime palapinę aukštai ant kalvos ir puikiai pasiilsėsime, nors kitą rytą sužinosime, kad ten palapines statyti draudžiama. Tačiau prancūzai draugiški, ypač kai moki jų kalbą.
Mažų miestelių gyventojai ramūs ir gerai nusiteikę, nes, pasirodo, mėgsta rūkyti marihuaną. Vienas prancūzaitis prasitaria, kad "žolę" pirko Ispanijoje, nes taip pigiau. Mus irgi pavaišina.
Ispanijoje turistams nejauku
Įriedame į Ispaniją. Ji graži pro traukinio langą: aplink kalnai, slėniai, piečiau - raudona žemė ir drėkinami laukai. Tačiau čia galima sulaukti bėdų. Beveik kiekvienam traukiniui būtina pirkti rezervaciją (3 eurai), be to, čia beveik neįmanoma susikalbėti nei angliškai, nei prancūziškai, juo labiau - rusiškai. Be rezervacijos galima važinėti tik rajoniniais traukiniais, o iš ten gali nebebūti kelio toliau, tik iš ten kur atvažiavai. Sostinės Madrido nepavyksta gerai apžiūrėti - tam reikia palikti saugykloje daiktus, turėti miesto žemėlapį, žinoti, ką verta aplankyti, o geriausiu atveju - apvažiuoti miestą turistiniu autobusu. Didelėje stotyje irgi laukia staigmena: vidurnaktį ji užrakinama, ir visi išprašomi lauk. Miegame 27 laipsnių karštyje šalia stoties kartu su didele grupe japonų ir visą naktį plepančių portugalų. Į miestą išeiname tik "apsiginklavę" dujų balionėliu, mat girdėjom, kad Ispanija - viena pavojingiausių šalių turistams.
Viešnagė šokolado šalyje
Priešingai nei Ispanijoje, Šveicarijoje beveik visi kalba vokiškai, prancūziškai ir angliškai. Fantastiška šalis! Visur aplink kalnai, snieguotos viršūnės, tyras oras. Upių vanduo - skaidrutėlis, kiekviename mieste pilna geriamo vandens fontanėlių. Jų paieškoti verta, nes šiaip vandenį visada perkam, kartais paskaniname jį kokiu nors sirupu. Karšto vandens (kad ir sultiniui išsivirti) rasti galima tik traukinių vagonuose restoranuose, todėl labai šaunu turėti spiralę - rozečių pilna kiekvieno traukinio prausykloje ar tualete.
Žmonės Šveicarijoje šaunūs - paslaugūs ir malonūs, tik nelabai supranta, kad mes, studentai, nenorim miegoti 60 eurų kainuojančiuose viešbučiuose. Nereikia pamiršti, kad Šveicarijos pinigas - frankas, kuris prilygsta maždaug 2,3 lito. Štai kodėl neblogai būtų iš namų pasiimti kalkuliatorių - kad nereiktų vargti galvoje atliekant aritmetines operacijas keičiant eurus į frankus, o juos - į litus. Kad ir kaip ten bebūtų, maistas Šveicarijoje brangus, tačiau tikrai verta prisipirkti šokolado, kuris yra pigesnis ir daug skanesnis, nei mūsų šalelėje. Kad Šveicarija - šokolado šalis, įrodė ir viena tetulytė, mums nežinia kokia proga jo padovanojusi.
Keistas maisto skonis
Visgi ne visose šalyse verta ragauti vietinių patiekalų. Italijoje nusipirktą likerį teko palikti stotyje (per daug jau keistas mūsų gomuriams buvo jo skonis), o sūrį "Gorgonzola", kurį mėgsta dauguma pietiečių, šiaip ne taip sukramsnojome per 3 dienas. Kroatijos vietiniai saldumynai pasirodė baisiai saldūs, o tikrai gero vyno taip pat nepavyko paragauti.
Tą patį galima pasakyti ir apie olandiškas "koffeeshopų" prekes - hašišą, marihuaną ir iš jų padarytus pyragėlius, arbatas bei visa kita: nežinodami, ką pirkti, galite tapti eiline turistine auka ir gauti prastos kokybės prekę.
Kroatijos sostinė Zagrebas nenustebins, kadangi žmonės čia pilki kaip ir Lietuvoje, maistas pigus kaip pas mus. Tačiau verta nukakti prie žydros ir baisiai sūrios Adrijos jūros. Mes buvome Puloje - viename dažniausiai lankomų šiaurinių kurortų, kuriame pilna romėnų statinių, guminių batų (jie pravers, vaikščiojant akmenuotu paplūdimiu ar brendant į akmenuotą jūrą) ir turistų informacijos centrų, kur galima gauti bet kokią informaciją apie kempingus, jaunimo nakvynės namus, kavinukes ir visa kita.
Pigus vynas Venecijoje
Bene vienintelis miestas, kurį gerai iššniukštinėjome - Venecija. Ji (t. y. Senoji Venecija) nedidelė ir jauki, be to, visiškai kitokia nei kiti Europos miestai. Čia laivu Didžiuoju Kanalu paplaukiosite už 9 eurus - gondolos kainuos žymiai brangiau. Miestas, pilnas įvairiausių suvenyrų ir turistų, atokių ramių vietelių ir plaukiojančių dainininkų, šurmuliuoja ir klega. O mes, tuo tarpu, susiradę SPAR parduotuvę, apsidžiaugiam nebrangiu vynu ir įsikuriam porai valandėlių prie pat melsvo vandens kanalo. Šilta ir maloni šalis. Deja, jai jau nebeturime laiko!
Hašišo kvapas Amsterdame
Visiems, sugalvojusiems keliauti po Europą, rekomenduoju aplankyti Amsterdamą. Ir ne tik dėl jo Raudonųjų žibintų kvartalo, įspūdingų sekso prekių parduotuvių, ar iš kiekvienos kavinukės atsklindančio hašišo kvapo. To miesto laisvės pojūtis sunkiai suvokiamas kukliam lietuvaičiui. Visur aplink besisukiojantys juodaodžiai narkotikų platintojai, apsirūkę turistai, tamsūs skersgatviai, pilni neaiškių žmogystų, viliokės "mergaitės" languose tikrai paskatino kitaip galvoti apie savo provincialius, tačiau dar ramius ir saugius namučius.
Ir štai, mes jau prie Lietuvos sienos. Atsisveikiname su įtariais lenkų pasieniečiais ir po kelių valandų išlipame Vilniaus mažutėje stotyje. Namų kvapas. Kai kitąmet grįšite iš Europos, ar galėsite papasakoti, koks jis?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą