Atsibudome palapinių ir kemperių miestelyje "Eurocamp" Aukštųjų Tatrų papėdėje. Gražų kalnų vaizdą ir nuotaiką šiek tiek aptemdė įkyrus lietus. Paskubomis pastatėme palapines, apdangstėme ir ilgai ilgai virėme arbatą, naudodamiesi kempinge duodamu turistiniu dujų balionu.
Išvažiuojančios lietuvių grupės vadovas rūgščiu veidu pranešė, kad lijo visą savaitę kaip iš kiauro kibiro. "Susipakuokit ir debesis", - juokauja vadovė, ir, mūsų nuostabai, autobusui pajudėjus, iš tiesų ima giedrytis. Išeiname į pirmąjį aklimatizacinį žygį į kalnus - pažiūrėti krioklių.
Apie 10 km ilgio maršrutas - nesudėtingas. Pasivaikščiojimas civilizuotais, natūraliai susiformavusiais ir žmonių išklotais granito bei klinčių takais. Vadovė griežtai įspėja neskinti jokio augalo - už ramunės žiedą plaukuose Aukštųjų Tatrų nacionaliniame parke gamtos inspektoriui gali tekti sumokėti 50 eurų baudą.
Prieiname pirmąją kalnų trobelę - XIX a. J. J. Rainerio pastatytą Rainerova Chata. Slovakijai priklausančiuose Aukštuosiuose Tatruose tokių trobelių nemažai, beveik visos jos - veikiančios. Pirminė trobelių paskirtis buvo suteikti prieglobstį kalnų turistams. Dabar jos - komercializuotos. Čia įkurtos kavinės bei mokami viešbučiai.
Autobusų stotyje sutikome slovakes, dėvinčias tautiniais kostiumais |
Daug kur nepageidaujama, kad turistai valgytų viduje savo maistą. Tačiau priimti pasiklydusį, nakties ar audros užkluptą turistą "chata" privalo nemokamai. Toks - garbės kodeksas.
Kalnų žolelių arbata su medumi kaip ranka nuima nuovargį po kelionės. Kiekviena "chata" turi individualų jėgas grąžinančios ir stipriau už kavą tonizuojančios arbatos receptą ir saugo jo paslaptį.
Vaizdas prie krioklių išties įspūdingas. "Maly Skryty Vodopad" iš viso kalnais krenta 1233 m. Vanduo - ledinis, kaip ir visuose kituose kalnų vandens telkiniuose. Visi fotografuojasi.
Labiausiai pavydėjome slovakėms jų batukų... |
Alkaponės verslas
Grįžę į kempingą užsukame į kavinę. Vienas bendrakeleivis pusiau anglų, pusiau rusų kalba bando užsisakyti pirmąjį bokalą alaus. Barmenas plačiai šypsosi ir labai gražia lietuvių kalba pasitikslina: "Šviesaus ar tamsaus?". Pasirodo, lietuviai - pagrindiniai "eurokempo" svečiai, užsirekomendavę kaip itin plačių mostų alkoholio vartotojai.
Reikia pridurti, kad 0,5 l alaus bokalas bare kainuoja 35-40 kronų, o tai yra apie 3,5-4 litus. Beje, slovakiškas alus tikrai gero skonio, ypač tamsus, 5 laipsnių stiprumo.
Kitas populiarus slovakiškas gėrimas - romas "Tuzemskij um", ir, žinoma, slyvų degtinė "Slivovica". Grupės vadovė dar rekomenduoja paragauti naujausio ir tikrai vykusio slovakų alkoholio produkto - 72 laipsnių stiprumo trauktinės "Zboinickij čaj". Beje, šio limituotos serijos gėrimo parduotuvėse nematyti. "Eurokempo" šeimininkas, turistų pakrikštytas Alkapone, gudriai šypsosi: "Reikia žinoti, kur gauti".
"Eurokempo" parduotuvė, kavinė ir bufetas - jo šeimos verslas. Čia dirba ir Alkaponės žmona, ir sūnus, ir dukra. Pats "eurokempas" kažkada buvo klestintis, o dabar bando prisikelti. Čia galima gyventi ne tik palapinėje, bet ir namelyje, vadinamame bungalu. Yra civilizuoti dušai bei tualetai, elektra. Informaciniame centre stovi kompiuteris su internetu.
"Eurokempas" priima ne tik kalnų turistus, čia rengiami ir įvairūs koncertai bei festivaliai. Pavyzdžiui, mūsų viešnagės metu čia vyko Slovakijos baikerių suvažiavimas, o prieš tai buvo grandiozinis festivalis, slovakiškas "Vudstokas", į kurį suplūdo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Ant Priečnės balno su "kalnų ožiais"
Baikerius matėme tik iš tolo, nes po dienos, praleistos kopiant į kalnus, ne linksmybės mums buvo galvoj.
Didžiausią išbandymą Aukštuosiuose Tatruose patyrėme jau antrąją dieną. Kelias į Priečnė sedlo perėją nebuvo sudėtingas. Kilome grožėdamiesi kalnais, nuostabiu įvairiausiomis gėlėmis tviskančiu slėniu, klausydamiesi upelio čiurlenimo, Zamkovskio, Teryho trobelėse ragaudami kopūstų ir česnakų sriubą bei arbatą. Užkopę iki perėjos - nustėrome.
Prieš akis išniro visiškai status šlaitas, į kurį įkopti teks įsitvėrus grandinių. Sudėtinga atkarpa tęsiasi 200 m. Užlipus pusę atstumo, per kūną nubėga šiurpuliai pamačius nutrūkusią grandinę. Mes kopiame be jokių saugos diržų.
Vadovė įspėjo, jog vieną grandinės atkarpą turi pereiti vienas žmogus - tik tada gali iš paskos eiti kitas, ir prisakė saugotis galimų įsibrovėlių, kurie lipa be taisyklių. "Kalnų ožiai" (taip mes pavadinome lenkus bei čekus, kurie į kalną lipo ne pagal grandines, o kaip pakliuvo, risdami žemyn akmenis ir rizikuodami savo bei mūsų gyvybėmis) pasirodė priartėjus prie pavojingiausio ruožo, prie pat viršūnės. Jų pasirodymas ir taip nemenką įtampą užaugino iki stresinės situacijos. Apsižodžiavę "kamikadzėmis" ir "stabdžiais", drebančiomis kinkomis persiritome per Priečnę.
Tą akimirką išvydusi žvakutę už šiemet čia žuvusį kalnų turistą sau prisiekinėjau: "Daugiau niekada!" Praėjus pusvalandžiui, būčiau sutikusi geriau jau vėl pereiti Priečnę nei leistis žemyn. Tai man kalnuose nepatiko labiausiai, kol suvokiau, jog leidžiantis reikia ne per daugiausia žvalgytis, kur eini, o svarbiausia - aukštai kelti kojas kaip gandrui. Tada, pakeliui į "Zbojnicka" trobelę, jau vėl galima grožėtis kalnų gamtovaizdžiu, krištolo skaidrumo ežerėliais ir net sniegu rugpjūčio viduryje.
Grupės vadovei iškilo dilema: merginos pageidavo kitą dieną pailsėti, vyrai buvo pasiryžę ir toliau šturmuoti kalnus. Ryte ginčą išsprendė smarkus lietus. Diena buvo paskirta ekskursijai į kalnuose esančius stalaktitų bei stalagmitų urvus ir poilsiui.
Bus daugiau
Rašyti komentarą