Už kalnus geriau tik kalnai...

Urvų su vienu gražiausių gamtos stebuklų - stalaktitais bei stalagmitais - Slovakijos teritorijoje daug. Yra jų ir kituose kalnuose.

Į milžiniškus varveklius panašius stalaktitus (kabančius iš viršaus), stalagmitus (augančius iš apačios) ir stalagmatus (iš viršaus ir iš apačios suaugusius į kolonas) tūkstančius metų formuoja į urvus prasiskverbiantis kalnų vanduo, prisodrintas kalcio karbonato.

XIX a. atrastas ir paverstas turistų lankomu objektu Belianske urvas yra pats didžiausias Tatruose. Jo ilgis daugiau kaip 3 km, turistams rodoma 1370 m ilgio atkarpa. Ją apžiūrintys lankytojai nužingsniuoja per 866 laiptelius, kylančius aukštyn ir besileidžiančius žemyn. Kažkas atsiduso, kad urvuose pavargsta ne ką mažiau nei kopdamas į kalną.

Belianske urvas pagal įspūdingesnius stalaktitus ar stalagmitus padalintas į 6 apžvalgines erdves. O patys gamtos šedevrai apipinti įvairiomis legendomis, kurias tarsi maldą išbarbena gidas. Tiesą sakant, stalaktitų bei stalagmitų urve lankiausi antrą kartą, nes pirmą kartą buvau didžiai susižavėjusi. Deja, antrąsyk tokio akinančio įspūdžio jau nepatyriau. O trečią kartą tikriausiai neičiau.

Smirdančios maudynės

Nesužavėjo per daug ir maudynės terminiuose baseinuose. Iš žemių trykštančio karšto gydomojo vandens rezervuarai slovakams - vienintelė vandens pramoga, nes kalnų ežeruose ir upėse maudytis neįmanoma - vanduo per šaltas.

Žmonių tankis terminiuose baseinuose toks pats kaip karštą vasaros dieną Basanavičiaus gatvėje. Po kalnų tylos ir ramybės tokia erzealynė sukelia fobiją. Todėl valandą pasimurdę siera dvokiančiuose baseinuose mieliau įsitaisėme prie pietų stalo ir mėgavomės ant grotelių keptais šviežutėliais otais.

Capie ir Kozie ežerus, tviskančius Bystroje Sedlo kalno papėdėje, iki vasaros vidurio kausto ledas

Čigonynas

Važiuodami į terminius baseinus pakeliui stabtelėjome nedideliame miestelyje Kežmaroke. Pirmas įspūdis išlipus iš autobuso, kad patekom į čigonų taborą. Šviesių žmonių regos lauke nebuvo.

Vadovė paaiškino, jog šiame miestelyje romų tautybės žmonės sudaro 40 procentų gyventojų. Slovakams tai problema. Jie sako, kad net ir sėsliai gyvenantys čigonai nenori dirbti ir dažniausiai gyvena apsileidę, nepaisydami higienos normų. Čigonų apgyventose vietovėse dažnai siaučia įvairios ligos. Dėl geltos protrūkio čigonų apgyventame Žemųjų Tatrų nacionalinio parko "Slovenskij Raj" regione buvo pakoreguotas ir mūsų kelionės maršrutas.

Tačiau Kežmaroko miestelio centrinės gatvės mums paliko malonų įspūdį. Jose jauku ir gražu, daug gėlių ir įvairių meninių akcentų. Lankytini objektai Kežmaroke - senovinė pilis ir keletas bažnyčių, tačiau dėl laiko stokos į jų vidų neužėjome.

Ant vieno kalno - visi metų laikai

Bystroje Sedlo (Greitasis Balnas) viršukalnės pavadinimas apgaulingas. Tikėjomės, jog į šį 2314 m aukščio kalną įkopsime greitai, tačiau... Kalnai tuo ir žavūs, kad nenuspėjami. Užgaišome ilgiau nei ant aukštesnių ir sudėtingesnių viršukalnių.

Lyg norėdami sustabdyti filmą, stoviniavome, grožėjomės ir fotografavome nuostabius vaizdus - ežerus, krioklį, mistiškas turistams nepasiekiamas viršukalnes.

Atrodė, kad viskas klojasi kuo puikiausiai, tačiau einant Bystroje Sedlo perėja vadovė pastebėjo, jog šitas kalnas dažnai parodo visus metų laikus. Jau kopdami į viršukalnę nespėjome skaičiuoti, kiek kartų nusirenginėjome iki marškinėlių ir vėl apsirenginėjome megztinius bei striukes. Oras buvo permainingas kaip pavasarį.

Nuo Bystroje Sedlo viršukalnės matyti du ežerėliai Cypie ir Kozie. Pasak vadovės, nors ir šviečia saulė, šios vandens telkinius iki vasaros vidurio kausto ledas.

Vos persiritę per viršukalnę pajutome visai nedraugišką rudenišką šaltį, persimaišantį su rūku ir vėju. Netrukus ant galvų pasipylė dar ir smarkus lietus. Nusileidimas nuo šio kalno ypač staigus ir tokiu oru visai nelengvas, ypač kai rūke pasislepia kelią rodantys ženklai arba vėjo gūsis išmuša iš pusiausvyros. Šiaip ne taip nusileidę džiaugiamės, kad negavome krušos, kuri tądien aptalžė į kitą kalną kopusią grupę.

Laimę neša šerpai

Kalnas, kuriuo susižavėjau šioje kelionėje, vadinasi Rysi. Jo aukštis 2449 m. Galbūt todėl, kad lipome į jį po poilsio dienos, kad buvo puikus oras, nesudėtingas kelias ir organizmas jau pripratęs prie krūvio - į šią viršukalnę kopiau tarsi ant sparnų.

Drąsiausieji bendrakeleiviai net pasiryžo į Rysi kalno trobelę užnešti po 5, 10 kg sveriančius nešulius. Kalno papėdėje buvo padėti ir 30 kg sveriantys nešuliai (pvz., dujų balionas), tačiau tokių stiprių nešikų tarp mūsų neatsirado.

Žmonės, vadinami šerpais, į kalnų trobeles užneša visus maisto produktus bei reikalingus daiktus, net statybines medžiagas, jei trobelė statoma ar remontuojama. Šerpo nešulio nuo žemės nepakelia du stiprūs vyrai. Kai šerpas kopia į kalną - visi traukiasi jam iš kelio, mintyse galvodami norą. Tikima, kad šerpo sutikimas kalnuose išpildo norus. Beje, šerpo negalima kalbinti, nes jis kopia labai susikaupęs, lyg būtų paniręs į meditacinę būseną.

Įdomiausia, kad šerpams už jų paslaugas mokamas tik simbolinis atlygis, pavyzdžiui, arbata su romu. Šis užsiėmimas laikomas labai garbingu ir prilyginamas sportui. Tatruose vyksta net šerpų varžybos.

Labiausiai nustebau, kai sutikome šerpę moterį.

Prie Rysi kalno viršūnės buvo nemažai sniego. Čia mūsų vadovė surengė krikštynas išėjusiems į kalnus pirmą kartą. Priklaupę ant sniego tarėme priesaiką, kurios esmę nusako legendinė Vysockio frazė: "Geriau už kalnus tiktai kalnai, kuriuose nebuvai..."

Tai ištarę vaišinomės Tatrų senbuvių patiektu firminiu kalnų desertu, pagamintu iš sniego (švaraus), kondensuoto pieno ir tarkuoto šokolado. Ir nusileidome nuo Rysi kalno jau tikri kalnų turistai.