Užrašai iš Sakartvelo

Levan

Atsisėdau šalia lango ir apsidairiau. Aplinkui chaotiškai lakstė stiuardesės, kuitėsi ir kuprines į bagažines kimšo keleiviai, verkė vaikai, o langas terodė blausiai naktyje švytintį oro uostą ir nuvažiuojantį keltuvą. Vieta šalia manęs ilgokai buvo tuščia. Netrukus pasirodė romaus veido vyras ir atsisėdo. Kaimynas. Bent jau trims su puse valandos.

"Menia zovut Levan, a kak vas zovut?" ("Mano vardas Levanas, o jūsų?" - liet.), - ištiesė ranką. Taip prasidėjo mano pažintis su Gruzija.

Savo tragikomiška rusų kalba bandžiau paaiškinti, kas aš ir ko skrendu į Gruziją. Angliškai Levan nemokėjo, todėl dingtelėjo, kad mūsų nerišlus pokalbis tuojau savaime nutrūks. Bet negalėjau taip lengvai pasiduoti, juk tai buvo pirmas mano sutiktas gruzinas! Levan, atrodo, pagalvojo tą patį: kai pritrūkdavo žodžių, prašydavo, kad paaiškinčiau kitaip - kitais žodžiais, rankomis ir ženklais. Jei mano veide pasirodydavo nieko nesuprantanti mina, jis kantriai aiškindavo iš naujo.

Iki tol galvojau, kad nepajėgčiau rusiškai palaikyti pokalbio ilgiau nei dvi minutes. Bet mes pasikeitėme žiniomis apie Gruzijos ir Lietuvos nacionalinius valgius, gėrimus, šokius, dainas, politiką, gamtą. Levan net prisimerkęs kalbėjo apie savo šalį: "Mmmm, kokie skanūs mūsų khačiapuriai, o vynas, vynas... Kaukazo kalnai, taip, tikra pasaka, aha ir Juodosios jūros turim..."

Pagaliau paaiškėjo, kad tai jis lipant į lėktuvą gąsdino, esą nebenorėsime grįžti. Ėmiau nesuvaldomai juoktis. "Taip pasakiau, nes ten taip gali pasijausti, patikėk", - pažvelgė į mane surimtėjęs Levan.

Nutilome. Tamsiame lange pagaliau pasirodė keli šviesos taškai. Jų ėmė daugėti, jie ėmė augti, telktis į linijas ir lankus, visas langas prisipildė jų. Tai buvo vidurnakčio Tbilisio kontūrai. Prieš akis išdygo gigantiška, švytinti cerkvė, paskui kažkas panašaus į Paryžiaus Eifelį - Tbilisio televizijos bokštas. Pamažu leidomės Sakartvelo žemėn.

Gamardžiobat, Sakartvelo

Labas, Gruzija. Neturėjau susikūrusi vaizdinio, kaip atrodo Gruzija, kokie ten žmonės gyvena. Bet buvo labai neįprasta, kai sužinojau, kad šie žmonės save vadina kitokiu vardu nei mes juos: Gruzijoje gruzinai yra ne gruzinai, o kartvelebi, gruzinų kalba - kartuli, o Gruzija vadinama daug gražesniu, bet mažai užsienyje žinomu Sakartvelo pavadinimu.

Taigi pirmas pasimatymas su Tbilisiu, pusantro milijono gyventojų miestu, įvyko naktį, važiuojant iš oro uosto į naujuosius namus. Trys mano bendrakeleiviai lietuviai ir aš pati buvome pritrenkti ir sužavėti. Statulos ir fontanai, tiltai ir cerkvės... Rustavelio prospektą įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio.

Tik paskui, šiek tiek labiau pažinusi miestą, atsitokėjau - pasijaučiau panašiai kaip truputį apgautas vaikinas, kuris rytą pamatęs merginą be makiažo suvokia, kad, na, ji gal nėra negraži, bet kokių velnių ją vakar palaikiau dievaite?

Naujas Tbilisio tiltas - postmodernios architektūros.

Tą naktį, kai važiavome iš oro uosto, akį užkliudė gigantiškas postmodernus pastatas: visas stiklinis, susiraitęs kaip gyvatė. Sakytum, koks Guggenheimo muziejus. Vairuotojas kaipmat išsklaidė abejones: pasirodo, tai naujoji Vidaus reikalų ministerijos būstinė.

Po kiek laiko pamačiau policijos komisariatą. Taip pat su didžiuliais, nuo grindų iki lubų, langais. Gali atsistoti ir visą dieną žiūrėti, ką viduje daro policininkai: surašinėja protokolus ar krapšto nosį. Tie didžiuliai langai abiejuose pastatuose yra skaidrumo simbolis.

Knietėjo sužinoti, ar idėja ir liko tik idėja, ar ji vis dėlto veikia ir praktikoje. Pateikiau šį klausimą keliems gruzinams. Pasak jų, iš tiesų po daugybės reformų Vidaus reikalų ministerija ir policija iš korumpuočiausių tapo vienomis geriausiai veikiančių institucijų Gruzijoje.

Parlamento, Vyriausybės rūmai, prezidentūros pastatas irgi labai ištaigingi, savo puošnumu (mano manymu) lenkia cerkves. Pavyzdžiui, prezidentūra, tarsi šios politinės santvarkos, pagal kurią daugiausiai galių turi prezidentas, simbolis, stūkso ant kalno, aukščiau vyriausybės, parlamento, ministerijų ir kitų valstybinių pastatų.

Tbilisio centre pilna rekonstruojamų pastatų. Prieš karą, sakoma, jų būta dar daugiau. Neseniai ant upės išdygo kai kas panašaus į Vidaus reikalų ministerijos brolį - postmodernus stiklinis tiltas.

Jei neišeitume už Tbilisio centro ribų, atrodytų, kad Gruzija klesti. Gatvės pilnos visureigių ir dailių brangiais drabužiais apsirengusių gruzinių. Tarp to blizgesio jokiais būdais nepatikėtum skaičiais, kurie rodo gruzinų pajamas.

Pavažiavus kokius penkis kilometrus nuo centro arba aplankius kokį kaimą, šie skaičiai atrodo realesni: nedarbas - 12,6 procento, vidutinis atlyginimas - 500 litų, o pensija - 120 litų. Gruzinai nemėgsta skųstis, bet pripažįsta: praraja tarp turtingųjų ir vargšų - didžiulė.

Sakartvelo kelyje

Kai atvažiavau, buvau nusiteikusi pamatyti daug ladų ir žigulių, bet, priešingai, gatvės užkištos didžiuliais juodais visureigiais. Įsitikinau, kad mašina čia labiau nei koks kitas nuosavas daiktas apibrėžia žmogaus statusą. Pavyzdžiui, kelis kartus teko matyti tokį vaizdą: namas - lūšna, o šalia visureigis pastatytas.

Didelė dalis gruzinų ne tik nemėgsta laikytis eismo taisyklių, bet ir labai dažnai spaudžia garso signalą. Vienas vairuotojas paaiškino taip: "Gal mes kelyje ir išprotėję, bet draugiški. Mes saugome vieni kitus: kai darome manevrą, pypsiname, taip perspėdami apie galimą pavojų".

Ne ką maloniau gatvėje pėsčiajam. Vienas gruzinas, kurį laiką gyvenęs Estijoje, pasakoja: "Taline aš iš pat pradžių nesuprasdavau, kodėl prie perėjos sustoja mašina. Pasirodo, vairuotojas laukdavo, kol pereisiu gatvę. Čia niekas nekreipia dėmesio į perėjas; ne mašina turi praleisti pėsčiąjį, o šis mašiną". Dėl tokio beprotiško eismo beveik niekas nevažinėja dviračiu. Per du mėnesius šioje šalyje dviratį mačiau ne daugiau kaip tris kartus.

Ypač vėlai vakare imi pastebėti, kad kas antra mašina Tbilisyje turi taksi ženklą. Atrodo, taksistu čia gali būti bet kas: tereikia noro ir turėti vairuotojo pažymėjimą. Matėme taksi ir su dviem durimis, ir nudaužtais veidrodėliais, ir senutėlaičių ladų, ir netgi taksi - "Volgą"! Kainos du tris kartus mažesnės nei Vilniuje.

Nuo centrinės miesto aikštės iki mūsų namų yra apie šešis septynis kilometrus. Visada deramės ir mokame penkis larius (1 laris - 1,45 lito). Važiuoti žmonių gali kiek telpa. Kartą viename taksi važiavome septyniese, bendramoksliai pasakoja tilpę devyniese. Taksistai neleidžia tik vieno dalyko: priekinėje sėdynėje sėsti daugiau nei vienam (tada stabdys!), o gale grūskitės kaip norit - jūsų bėdos. Be to, jie patys niekada nesegi diržų ir kartais meta kreivą žvilgsnį arba ima juoktis iš juos užsisegusiųjų.

Tikėjimas: nuoširdus ar dėl mados?

Pirmoji mūsų kelionė iš Tbilisio nebuvo tolima. Už dvidešimt kilometrų yra senoji Gruzijos sostinė Mtskheta (Biržų dydžio miestas). Miestas priminė, kokioje senoje šalyje svečiuojamės; sostine jis tituluotas nuo trečio iki penkto amžiaus.

Aplankėme didžiulę Svetitskhoveli katedrą, kuri žinoma kaip vieta, kur palaidota Kristaus mantija. Ant viršutinio katedros bokštelio iškalta šio nuostabiai gražaus pastato architekto ranka, laikanti kaltą. Legenda byloja apie žiaurų šios, dešiniosios, architekto rankos likimą: ji buvo nukirsta talento pavydėjusio karaliaus liepimu.

Prieš įeidami į katedrą, šiek tiek sunerimome: kartu su mumis buvęs gruzinas pasakė, kad kai kurioms iš mūsų merginų ten negalima, nes nepadoru eiti į šventą vietą su šortais ir neužsidengus plaukų skara. Nedrąsiai žvalgydamosi įėjome, bet niekas į mus neatkreipė dėmesio, todėl galėjome laisvai grožėtis freskomis.

Politinės santvarkos simbolis stūkso ant kalno.

Vėliau iš vienos liberalių pažiūrų dėstytojos išgirdau nemažai kritikos šitiems "išmislams dėl skarų ir kad į bažnyčią negalima eiti su kelnėmis". Vis dėlto tos taisyklės nėra tokios griežtos, juolab į turistus žiūrima atlaidžiau.

Religija Gruzijoje svarbi. Keliaudama autobusu į universitetą pravažiuoju cerkvę. Toje vietoje daugiau nei pusė autobuso keleivių tris kartus persižegnoja. Ne tik pensininkai, bet ir studentai bei pradinukai.

Skeptikų teigimu, būti religingam Gruzijoje yra greičiau mados, o ne nuoširdaus tikėjimo reikalas. Iš tiesų, yra skirtingų nuomonių. Vieni vaikšto į bažnyčią, kiti žiūri į ją su ironija. Pagal Konstituciją Gruzija neturi valstybinės religijos, tačiau Stačiatikių bažnyčia turi daug įtakos. Gruzijos stačiatikių bažnyčios vadovui paskelbus, kad jis pats pakrikštys kiekvieną trečią šeimos vaiką, ėmė didėti gimstamumas.

Ten, kur šėlsta prezidentas

Taip pat apsilankėme dabar visaip reklamuojamame ir Gruzijos ekonominę pažangą turinčiame įkūnyti kurorte šalia Juodosios jūros - Batumyje.

Penkių kilometrų ilgio akmenuota pakrantė nusėta palmėmis, fontanais, naujais bei tebestatomais viešbučiais, prabangiais naktiniais klubais. Mažiau nei prieš dešimtmetį Ajara (Adžara), regionas, kurio centras yra Batumis, buvo valdomas vietinio karaliuko Aslano Abašidzės. Kaip koks mafijos bosas su savo lambordžiniu jis viešai pasirodydavo tik supamas apsauginių.

Abašidzė pabėgo į Maskvą, o Batumis tapo po Rožių revoliucijos atėjusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio numylėtiniu. Batumis sulaukia išskirtinio dėmesio todėl, kad prezidento vizijoje jis yra potencialus poilsio centras ne tik Gruzijos, bet ir pasaulio mastu, galintis, pavyzdžiui, konkuruoti su turkų Antalija. Saakašvilis ne tik rūpinasi savo vizijos įgyvendinimu, pavyzdžiui, ieškodamas investicijų, bet ir pats neretai aplanko savo puoselėjamą miestą.

Tiesa, nelabai tikėjau savo akimis, kai pusę keturių ryto išeidama iš naktinio klubo išvydau jį sėdintį prie vieno iš to klubo staliukų. Šypsojosi jį apsupusiai kompanijai, o šalia stovėjo keli plačiapečiai apsaugininkai. Praėjau lydima jų juodų akinių žvilgsnių, todėl apsimečiau tarytum nieko nebūtų nutikę. Kai vis dar neatgavusi žado ir neįsitikinusi, kad tai, ką matė mano akys, buvo tiesa, paklausiau su manimi buvusio vietinio: "Ar tai buvo Saakašvilis?". Jis nusijuokė ir patikino, kad tai tikrai buvo jis.

Bus daugiau