Siekiant išvengti liūdnai pagarsėjusių Lenkijos kelių, nėra geresnio būdo kaip kelionę pradėti kelte.
"Lisco Baltic Service" keltu "Glorija" persikėlus į Vokietijos miestą Kylį buvo džiugu, kad trečdalis kelio iki išsvajotosios Italijos jau įveikta, o nuovargio - nė kvapo. Be to, bilietai kelte ne ką brangesni nei kuras, kurį butų tekę sudeginti vingiuotuose Lenkijos keliuose.
Vėliau, nuvažiavus gerą kelio galą Vokietijos autobanu, teko pripažinti, kad kėlimasis keltu sutaupė ir laiko. Mat dideli norai kuo greičiau pasiekti norimą šalį ir ryžtas vairuoti visą naktį išblėsta bemat, kai paaiškėja, jog važiuojant "kemperiu" nemiega ne tik vairuotojas, bet ir kiti keliauninkai. Kratymas anaiptol neprimena švelnaus supimosi lopšyje.
Tačiau Vokietijos vairuotojams poilsis - šventas dalykas. Beveik kas kelis kilometrus įrengtos vadinamosios kišenės, daugelyje kurių yra tualetai, galima apsiprausti. Beje, šios dvi problemos keliaujant "kemperiu" ne itin aktualios - tualetą ir dušą visada turi šalia.
Iš pirmo žvilgsnio ne labai nuo Lietuvos gamtovaizdžių besiskiriantys Vokietijos pakelės vaizdai netrukus pradeda keistis. Javus keičia apynių ir žydinčių saulėgrąžų, kukurūzų bei vynuogynų plantacijos. Juodmargas karves - žalmargės. Lygumas - įspūdingo grožio kalnai snieguotomis viršūnėmis.
Nors kartais atrodo, kad Lietuvoje visko jau turime, pedantiškai išdabinti švarutėliai balti vokiečių ir austrų kaimukai nuo mūsiškių, deja, dar tebesiskiria kaip diena nuo nakties.
Mokami keliai
Austrijoje ir Italijoje beveik kas šimtą kilometrų tenka susimokėti už kelius. Vadinamasis kelio mokestis nėra labai pigus - atsižvelgiant į nuvažiuotą kelią bei šalį, siekia iki 10 eurų.
Tačiau įvertinus italų kelininkų darbą, nebekyla klausimas, kam tas mokestis renkamas. Nemaža dalis kelių veda tiesiai per kalnus, kuriuose išgremžti įspūdingo ilgio tuneliai, panašiai tiek pat tenka važiuoti per didžiulius tiltus.
Tiesa, Italijoje nebėra nei poilsiui skirtų pakelės "kišenių", nei vokiškosios bei austriškosios tvarkos. Be žemėlapio, čia taip pat neišsiversi - vietinių kelio nepaklausi, mat šie oriai atšauna kitos kalbos, išskyrus italų, nemokantys.
Vis dėlto žinant nors kelis itališkus žodžius ir gestų kalbą, su italais susikalbėti taip pat įmanoma.
Itališkai lietuviški orai
Prie Adrijos jūros esantis, ko gero, šiauriausias Italijos kurortas Trieste pasitiko beveik lietuviškais orais - vakare teko vilktis striukę.
Užtat per šimtą kilometrų piečiau nuo Triesto nutolusioje legendinėje Venecijoje ne tik oras, bet ir bendra atmosfera liudijo, kad tai karšto temperamento šalis. Padavėjai kavinėse ir gatvės prekeiviai čia nesineria iš kailio, kad įtiktų turistams, kaip, pavyzdžiui, Turkijoje, o, prireikus, gali turistą ir išplūsti.
Turgelių prekystaliai nukrauti spalvingomis kaukėmis, simbolizuojančiomis Venecijos karnavalą, stiklo dirbiniais bei smulkia bižuterija. Tai pagrindiniai suvenyrai, kurių svetimšaliams siūloma įsigyti.
Plaukiojimas gondola
Įspūdingiausias ir vienas brangiausių malonumų Venecijoje - siaurais kanalais paplaukioti gondola. Vienintelės firmos, turinčios per 500 gondolų, darbuotojai už 45 min. tokio malonumo prašo 100 eurų, už pusvalandį - 80 eurų.
Gondolų irkluotojai demonstruoja aukščiausią meistriškumą - siauručiuose kanalėliuose gondolos prasilenkia milimetrų tikslumu. Irklininkai spiriasi kojomis nuo namų sienų, priplaukę prie sankryžų rėkia iš visos gerklės, siekdami išvengti susidūrimo su iš už kampo galinčiomis išlysti kitomis gondolomis.
Balkonuose džiūstančios kojinės, sklindantys maisto kvapai, kartkartėmis pasigirstantys itališki pokalbiai - tokia tikroji Venecija atsiveria plaukiant gondola.
Puikiai angliškai kalbantis gondolos irkluotojas noriai pasakoja, kad patys Venecijos gyventojai retai plaukioja valtimis. Dažniausiai vieną namo pusę skalauja vanduo, o kitoje - normalios gatvės.
Venecijietiškos kainos
Venecijoje gimęs ir užaugęs irkluotojas prisipažįsta, kad jam gyventi Venecijoje per brangu. Pasak jo, pats pigiausias vieno kambario butas čia kainuoja nuo 300 tūkst. eurų.
Kainos, ko gero, viename gražiausių Europos miestų - venecijietiškos. Pavyzdžiui, kavos puodelis žymiojoje San Marko aikštėje įsikūrusiose lauko kavinėse kainuoja 5 eurus, mažas bokalas alaus - 8,5 euro. Beje, italai vyno neparduoda taurėmis - reikia pirkti visą butelį.
Gandai, jog itališkos picos nėra skanios, taip pat pasitvirtino - jos be skonio, nes nepavyko rasti nė vieno prieskonio.
Taisyklė "klientas visada teisus" italams, ko gero, svetima. Padavėjai be ceremonijų gali išprašyti tave lauk, jei kainos tau pasirodys šiek tiek per didelės. Ir, be abejo, nueidamas dar kelias minutes girdėsi nepatenkinto padavėjo burnojimą.
Tvarka jiems taip pat svetima. Padavėjas puikiai jaučiasi vilkėdamas nelygintais apdriskusiais marškiniais, netrikdo jų nei riebalų dėmė ant prijuostės.
"Klastingi" ženklai
Nors keliai Italijoje puikūs, tačiau eismo ženklai dažnai pastatyti taip pat nenuspėjamai, kaip ir italų charakteris.
Pavyzdžiui, išvažiuodamas iš Triesto priemiesčio ir pamatęs nuorodą, jog iki Venecijos teks važiuoti 120 kilometrų, negali būti tuo tikras. Pavažiavus keletą kilometrų nurodoma, kad iki tos pačios Venecijos jau teks važiuoti 130, dar vėliau - 140 kilometrų. Ir tik dar po kelių kilometrų atstumas pradeda mažėti.
Grįžtant iš Venecijos teko sukti ratus kokią valandą, kol pavyko surasti kelią iki Triesto, nors atrodė, kad važiuojame tiksliai pagal nuorodas.
Į kempingą - su vazoninėmis gėlėmis
Pirmas kempingas, kuriame įsikūrėme, buvo netoli Triesto esančioje Sistianoje.
Keturių žvaigždučių kempinge para vienam žmogui kainuoja 7,5 euro, už "kemperį" dar reikia sumokėti 18 eurų. Didžiulis baseinas, dušai, tualetai, skalbimo mašinos, lošimų automatai, nemokamas nuvežimas į paplūdimį - tokios paslaugos teikiamos kempinge.
Stebėtina, kaip kempinguose įsikuria užsieniečiai. Atrodo, kad iš namų jei atsiveža viską ką gali - dviračius, motociklus, valtis, jachtas, televizorius. Jie apsistato savo teritoriją vazoninėmis gėlėmis, išsikelia satelitines antenas, kai kurie visą savo teritoriją išsikloja plastikinėmis trinkelėmis...
Pažaliavęs Mocartas
Grįžtant trumpam teko aplankyti Volfgango Amadėjaus Mocarto gimtinę - Austrijos miestelį Zalcburgą.
Beveik viskas, ką čia įmanoma įsigyti, paženklinta didžiojo kompozitoriaus inicialais. Saldainiai, gėrimai, kvepalai ir kt. papuošti V. A. Mocarto portretu. Net ant stalo servetėlių atspausti kompozitoriaus kūriniai.
Tačiau V. A. Mocartui pastatytas paminklas paženklintas laiko - taip pažaliavęs, kad kompozitoriaus bruožų įžvelgti beveik neįmanoma.
Įdomu tai, kad visus metus Zalcburge veikia kalėdinė ir velykinė parduotuvės, kur net vidurvasarį gali nusipirkti prašmatnių kalėdinių eglučių bei žaisliukų, arba išmargintų netikrų velykinių kiaušinių.
Ko trūksta pas mus?
Vokietijos miestas Hamburgas pasitiko išradingais įvairiausių tautybių gatvių muzikantais bei vasariškų drabužių išpardavimais. Vokietijoje maisto ir gėrimų kainos gerokai didesnės nei Lietuvoje, o drabužių ir batų čia galima įsigyti pigiau.
Tačiau teko nusivilti, jog daugelis iš toli puikiai atrodančių spalvingų rūbų iš tiesų gana prastos kokybės.
Viena vertus, beliko pasidžiaugti, kad ir mes, lietuviai, išskyrus kai kurias smulkmenas, jau visko turime.
Tačiau, kai parplaukus keltu į Klaipėdą muitinės pareigūnai apieškojo lyg didžiausius nusikaltėlius, kai į važiavus į Klaipėdą sankryžoje vos neatsitrenkėme į būrelį užsieniečių, kurie pusvalandį sprendė, į kurią pusę jiems reikėtų važiuoti, nes pas mus neįprasta pakabinti jokios nuorodos, kaip pasiekti miesto centrą, supratome, kad šio bei to pas mus vis dėlto dar trūksta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą