13 gud­ry­bių, pa­dėsian­čių leng­viau bend­rau­ti

Jei kas nors ant jūsų rėkia, iš­lai­ky­ki­te olim­pinę ra­mybę. Rėksnys iš pra­džių su­pyks dar la­biau, bet vėliau pa­si­jus kal­tas. Ir at­si­pra­šys.

Jei ži­no­te, kad jus už kažką bars, su­si­kaup­ki­te ir at­si­sėski­te ar­ba at­si­sto­ki­te ša­lia to žmo­gaus. Pa­ma­ty­si­te, kri­ti­ka bus ne to­kia ar­ši, nei būtų, jei sėdėtumė­te to­liau nuo jo.

Val­gy­mas vi­sa­da nu­ra­mi­na žmogų, nes tai daž­niau­siai da­ro­me sau­gio­je vie­to­je – na­muo­se. Tad jei jūs jau­di­natės, pa­kram­ty­ki­te kram­to­mo­sios gu­mos. Taip ap­gau­si­te sme­ge­nis, kad jūs val­go­te, todėl pa­si­ju­si­te ra­mes­nis.

Dau­ge­lis stu­dentų ži­no, kad, lai­kant eg­za­mi­nus, rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, jog dėsty­to­jas – ge­ras jūsų drau­gas. Ta­da at­sa­kinė­ti būna leng­viau ir ra­miau. Šį triuką ga­li­ma pa­nau­do­ti ir svar­bio­se dis­ku­si­jo­se, pa­si­ta­ri­muo­se.

Jei kom­pa­ni­jo­je žmonės ima kva­to­tis vie­nu me­tu, tai kiek­vie­nas ins­tink­ty­viai žiū­ri į tą, ku­ris jam sim­pa­tiš­kiau­sias, su ku­riuo norėtų su­si­drau­gau­ti. Stebė­ki­te tai, kai mes­telė­si­te kom­pa­ni­jo­je juo­kelį, ir jums daug kas paaiškės.

Su­si­ti­ki­muo­se skleis­ki­te dau­giau džiaugs­mo: švel­niai šyp­so­kitės, iš­tar­ki­te pa­šne­ko­vo vardą. Pa­ma­ty­si­te, grei­tai tap­si­te ge­rais drau­gais.

Jei dir­ba­te su žmonė­mis, ga­li­te „pri­vers­ti“ juos būti drau­giš­kes­nius. Už savęs pa­sta­ty­ki­te veid­rodį, kad jie ma­tytų sa­vo at­vaizdą, kalbė­da­mi su ju­mis. Juk nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti savęs veid­ro­dy­je pik­to ir su­si­rau­ku­sio.

Jei no­ri­te at­kreip­ti ko­kio nors žmo­gaus dėmesį, žiūrė­ki­te į ob­jektą, esantį už jo, pe­čių aukš­ty­je. Kai tik pa­gau­si­te žvilgsnį, švel­niai šyp­telė­ki­te – tai vi­sa­da su­vei­kia.

Mes ga­li­me kont­ro­liuo­ti stresą. Jei im­si­te lėčiau kvėpuo­ti, šir­dis taip pat ims plak­ti lėčiau.

Tam, kad žmo­gus pa­justų jums sim­pa­tiją, jau pir­mo su­si­ti­ki­mo me­tu, pa­žvelgę jam į akis, pa­si­sten­ki­te nu­sta­ty­ti, ko­kia jo akių spal­va. Il­ges­nis akių kon­tak­tas ga­ran­tuos dau­giau dėme­sio.

Norė­da­mi kaž­ko pa­rei­ka­lau­ti ar­ba iš­kel­ti sąly­gas, iš pra­džių kar­telę kils­telė­ki­te aukš­čiau. Grei­čiau­siai žmo­gus at­si­sa­kys, ta­čiau su­tiks su rea­liais rei­ka­la­vi­mais, tais, ku­rių ir norė­jo­te.

Žmo­nes trau­kia tie, ku­rie pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Todėl pa­ro­dy­ki­te jiems, kad tik­rai iš­ma­no­te darbą, apie kurį kal­ba­te.

Mūsų vei­do mi­mi­ka glaud­žiai sie­ja­si su emo­ci­jo­mis. Pa­ke­lia­me an­ta­kius, kai nu­stem­ba­me, pri­mer­kia­me akis, kai ver­kia­me. O jei pa­ban­dy­tu­me nuo­lat šyp­so­tis, pa­ma­ty­tu­me, kad ne­tru­kus ir nuo­tai­ka pa­gerės.