Ar reikia vaiką saugoti nuo blogų naujienų?

Ar reikia vaiką saugoti nuo blogų naujienų?

Yra dalykų, kurių nesinori sakyti vaikams jų pačių ramybės labui. Bėda ta, kad toji "ramybė" dažnai pakerta vaikų pasitikėjimą suaugusiaisiais.

Amerikiečių mokslininkai iškėlė hipotezę, kad "nutylėjimo taktika" gali tapti kliūtimi geriems vaiko ir tėvų santykiams. Mokslininkai ištyrė šešiamečių vaikų reakciją į situaciją, kai nuo jų nuslepiami faktai. Mažiesiems buvo rodomas lėlių teatro spektaklis ir vėliau mokytojas aiškino, kaip veikia lėlės. Jos turėjo po 4 mygtukus, kiekvienas atitiko atskirą funkciją. Tačiau mokytojas paminėdavo tik tris iš jų. Kai vaikai, vėliau patys apžiūrėję lėles, aptikdavo, kad jiems pasakė ne viską, jie blogai įvertindavo mokytoją. Kitą kartą juos supažindindavo su kitu žaislu, kuris turėjo tik vieną funkciją. Tačiau vaikai jau rodė nepasitikėjimą tuo, kas jiems pasakyta, ir atidžiai tyrinėjo žaislą tikėdamiesi rasti kažką, apie ką neužsiminė mokytojas.

Šis eksperimentas įdomus tuo, kad akivaizdžiai parodo, jog nutylėjimas paveikia vaiko požiūrį į suaugusį žmogų. Jeigu šis nutyli kokią nors informaciją, vaikas tai gali suprasti kaip ženklą, jog suaugusiuoju pasitikėti negalima.

Tačiau nutylėti apie žaislo funkcijas yra viena, o nepasakyti blogų gyvenimiškų naujienų - kas kita. Mes nutylime jas, nes norime apsaugoti vaiką nuo nereikalingų išgyvenimų. Pasakose ir filmukuose blogos situacijos taip pat baigiasi gerai, o blogi herojai pasidaro geri arba išnyksta. Princai su princesėmis gyvena ilgai ir laimingai, ir netgi kalėdinė eglutė po švenčių iškeliauja atgal į mišką. Tačiau gyvenime taip nebūna, ir anksčiau ar vėliau vaikai tai sužinos, o jų reakcija bus tokia, kaip minėto eksperimento metu.

Praktika rodo, jog dažniausiai suaugusieji nutyli faktus artėjančių skyrybų atveju. Daugelis tėvų kuria vaikams pasakas apie nebūtus dalykus, nors mažieji kaip niekas kitas jaučia įtampą šeimoje. Toks "šventas" nutylėjimas vėliau gali peraugti į neurozę, todėl psichologai primygtinai pataria tėvams kalbėtis su vaikais apie viską, kas vyksta aplinkui (atsižvelgiant į amžiaus ypatumus), stebėti jų reakciją ir būti iš anksto pasiruošusiems ją priimti bei koreguoti.

Reakcija į skyrybas

Vaikų reakciją į žinią apie tėvų skyrybas psichologai yra išskyrę į tris fazes.

1. Apmirimas. Vaikas išoriškai ramus, netgi atrodo, jog nesuprato to, ką išgirdo. Iš tikrųjų jam reikia laiko suvokti informaciją.

2. Kova su stresu. Vaikas galvoja, ką turėtų padaryti, kad mama ir tėtis neišsiskirtų. Jis tampa paklusnus, "geras" - kol suvokia, kad negali pakeisti situacijos.

3. Dvasinis išsekimas. Ši fazė reikalauja kantrybės ir išskirtinio tėvų dėmesio. Vaikas gali tapti nevaldomas, išsiblaškęs, niekuo nesidomintis ir pan.

Taip pat yra pastebėta, kad mergaitės labiau linkusios užsisklęsti, dažniau jaučia nuovargį, vengia bendravimo su bendraamžiais, skundžiasi galvos, pilvo skausmu. Tai ne apsimetinėjimas, bandant išvengti mokyklos (kaip dažnai mano suaugusieji), o neurozės požymiai.

Berniukai labiau linkę elgtis agresyviai, maištauti, peštis su bendraamžiais, grasinti bėgimu iš namų ir pan. Tokiu atveju suaugusiesiems svarbu suprasti, kad esminė problema yra ne blogas vaiko elgesys (bausmėmis jo nepakeisi), o tai, kad jam niekas nepadeda priprasti prie permainos (kitokio gyvenimo tėvams išsiskyrus). Vaikui susitaikius, priėmus naują situaciją, jo elgesys susitvarko savaime.

Ką turi suvokti vaikas

Tėvams vertėtų pasistengti, kad vaikas suvoktų tris svarbius dalykus.

1. Pirmiausiai - kad tai ne jo kaltė. Specialistų nuomone, būtent kaltė kankina daugelį vaikų, kurių tėvai išsiskyrę. Ką dažniausiai girdi vaikas po skyrybų iš suaugusiųjų? Kad vyras/moteris "paliko vaikus". Išsiskyrusiems žmonėms derėtų suprasti, kad jų kartojamas teiginys "Mes tėčiui/mamai nebereikalingi" smarkiai traumuoja vaiko sielą.

2. Mama ir tėtis taip pat nekalti. Būna, kad ir geri žmonės išsiskiria. Jie nebegali ramiai bendrauti, dažnai barasi, todėl turi gyventi atskirai.

3. Mama ir tėtis myli savo vaikus. Ir vaikai turi teisę mylėti juos abu. Vaikui nereikia rinktis vieno iš dviejų. Jis gali bendrauti su bet kuriuo kada tik panorėjęs.

Ko nereikia daryti

Norėdami vaikui gero, linkėdami jam ramybės, tėvai dažnai daro klaidų, kurios tik pablogina situaciją. Dažniausios, kai jie stengiasi...

1. Nubraukti praeitį (išmesti nuotraukas, pasikeisti pavardę, vengti pokalbių apie tai, kas buvo iki skyrybų etc.). Tai klaida, nes kiekvienam vaikui reikalinga jo šeimos istorija, ir kuo ji gražesnė, kuo daugiau joje šviesių akimirkų, tuo geriau. Galima ir netgi reikia kalbėti apie tai, kaip tėvai susipažino, kaip laukė jo gimimo, kaip jį augino. Ir jeigu nėra objektyvių priežasčių (asmeninės nuoskaudos - ne priežastis) elgtis kitaip, skatinkite vaiką bendrauti su seneliais ir giminaičiais iš buvusio partnerio pusės. Jeigu įmanoma, nekeiskite gyvenamosios vietos, darželio ar mokyklos, nes nutrūkę vaiko ryšiai su draugais ir pažįstamais dar labiau jį traumuoja.

2. Negatyviai kalbėti apie tėvą/motiną. Vaikas save suvokia kaip abiejų tėvų dalį, ir jeigu viena iš jų - "išdavikė" ar "niekšas", gyventi su tokia dalimi labai nelengva. Net jeigu partneris iš tiesų nenusipelno gero žodžio (pvz., geria, nesirūpina šeima, skriaudžia jos narius), pasistenkite vaikui paaiškinti, kad tai silpnas, priklausomas žmogus, kuris labiausiai dėl to nukenčia pats.

3. Daryti iš vaiko savo patikėtinio. Nereikia mamai ir tėčiui dalintis su vaiku visomis suaugusiųjų pasaulio problemomis, nes jos - ne vaiko pečiams. Darykite tai su draugais ir draugėmis, ir tik tada, kai šalia nėra mažylio.

4. Gėdytis savo istorijos. Jeigu jūs nuolat kaltinsite save ir gėdysitės to, kaip susiklostė jūsų gyvenimas, vaikui suteiksite dar daugiau kančios. Paaiškinkite jam, kad išsiskyrę tėvai nėra blogesni už kitus, ir pamokykite vaiką, ką jis turėtų atsakyti, jeigu kas nors jo paklaustų apie skyrybas.

Neįmanoma apsaugoti vaiko nuo visų blogų naujienų ir negatyvių emocijų, kad ir kaip to norėtume. Svarbiausia, kad jo gyvenime būtų teigiamų ir neigiamų emocijų pusiausvyra. Todėl suaugusiesiems vertėtų ne nutylėti ir slėpti tamsias gyvenimo puses, bet pasistengti, kad vaikas į jas nesutelktų viso savo dėmesio. Stenkitės į vaiko gyvenimą įlieti kuo daugiau naujų šviesių įspūdžių: kelionių, pažinčių, įdomių knygų ir pan.

Sidebar placeholder