Landsbergis apie svarbų vizitą SSRS: trispalvė Gorbačiovo akivaizdoje, garsioji kalba ir supykdytas „šefas“

Nors gali pasirodyti, kad Lietuvos valstybės nepriklausomybė atkurta pakankamai greitai, link to eita kone pusę amžiaus. Nepriklausomos valstybės idėja gimė jau po Antrojo pasaulinio karo, kuomet į miškus su ginklu rankoje pasitraukė pirmieji partizanai. 

Mokyklų vadovėliuose okupacijos pabaigos pradžia akcentuojama 1987 m. Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) organizuotu mitingu prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ten buvo viešai pasmerktas 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, padaliję Europą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. 

1988 m. įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) taip pat siekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo. 1989 m. kovo pabaigoje SSRS pirmą kartą buvo suorganizuoti tikri laisvi rinkimai į Sąjungos liaudies suvažiavimą, kuriuose LPS šventė pergalę. Išrinkti net 36 deputatai, kurie į rinkimus pažvelgė kaip į galimybę atstovauti Lietuvos interesams SSRS.

Lietuvos istorijoje 1989 m. gegužės mėnesį įvykęs SSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje neretai pamirštamas. Šio suvažiavimo metu, nepriklausomybės atkūrimo kontekste, Lietuvos deputatai suvaidino svarbų vaidmenį, o profesoriaus Vytauto Landsbergio išsakyta kritiška kalba tapo tikru galvos skausmu tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui.

Savo kalboje V. Landsbergis kritikavo M. Gorbačiovo pradėtą vykdyti liberalesnių pertvarkų politiką. 

„Centro ir respublikų santykiai, iš įpročio palaikomi pagal schemą „viršininkai ir pavaldiniai“, seniai atgyveno ir moraliai, ir politiškai, ir praktiškai. <...> Ar jūs iš tikrųjų sutinkate, kad prie kiekvieno iš jūsų durų stovėtų šmėkla su bloga Konstitucija vienoje rankoje ir su kruvinu kastuvu kitoje rankoje, su tokia įstatymo galia? Šiaip ar taip, Lietuva nesutinka“, – rusiškai į deputatų suvažiavimą ir SSRS vadovus kreipėsi profesorius.

Pirmieji tikri rinkimai ir didelis lūžis

Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjęs profesorius V. Landsbergis prisiminė 1989 metų įvykius. Anot jo, rinkimai į liaudies deputatų suvažiavimą buvo pirmieji tikri rinkimai. Sąjūdžiui suteiktas visuomenės pasitikėjimas tapo it ženklu, kad atėjo laikas griauti SSRS.

„Sėkmė rinkimuose, tai buvo neatsitiktinis dalykas. Mes ėjome į sovietines struktūras ir per jas siekėme savo tikslo, griovėme jas iš vidaus. Į Maskvą važiavome su tuo tikslu. Sakydavome žmonėms, kad „Lietuvos nepriklausomybės ieškome Maskvoje ir neatsisakome tos galimybės, jei už mus balsuojate“. Tai yra galimybė, kuria reikia pasinaudoti. Mes nesuklydome ten eidami“, – kalba profesorius.

Kalbėdamas apie pačius rinkimus, jis prisiminė, kad laimėtos 36 vietos iš 42 liaudies deputatų suvažiavime buvo lūžis. Ir nors LLL, kuri rinkimuose nedalyvavo, kritikavo Sąjūdžio apsisprendimą dalyvauti, V. Landsbergis dabar pripažįsta, kad tai buvo teisingas sprendimas:

„Buvo aišku, kad tuos rinkimus laimi Sąjūdis. Gavome 36 vietas iš 42. Tokia buvo gana didelio lūžio epocha. Sąjūdis ėjo laimėti dar nebūdamas oficialiai pripažintas. Apsisprendimas dalyvauti rinkimuose, dalyvauti suvažiavime buvo teisingas.“

Gorbačiovo akivaizdoje – lietuvybės apraiškos ir plevėsuojanti trispalvė 

Į Maskvą išlydėta Lietuvos delegacija keliavo su aiškiomis nuostatomis. Lietuva, kaip nepriklausoma, sprendimus pati priimanti valstybė, buvo Sąjūdžio siekiamybė. Dėl to ir Maskvoje susirinkusiame liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos delegacija elgėsi pakankamai drąsiai.

Profesorius prisimena, kad tokio elgesio, retorikos, kurią pasirinko lietuviai, pavydėjo kitų valstybių delegacijos.

„Sėdėjome Maskvoje, liaudies deputatų suvažiavime, pasistatę Lietuvos vėliavą prieš save. M. Gorbačiovas su kompanija šnairavo, bet to neuždraudė. Jie žiūrėjo, kaip į tam tikrą žaidimą.

Mes save vadinome Lietuvos delegacija iššaukiamai. Ne liaudies deputatai iš Lietuvos, o liaudies deputatai nuo Lietuvos. Tai jau skambėjo kitaip ir mes elgėmės kitaip, ir kalbėdavome kitaip. Kalbėdavome Lietuvos vardu. Mes matydavome, kaip į mus žiūri su pavydu kokie jauni tadžikai arba kirgizai. Jaunimas į mus žiūri su pavydu, o „seniai“ – su neapykanta“, – juokdamasis prisiminė V. Landsbergis.

Anot profesoriaus, tokią poziciją Lietuvos delegatai rinkosi drąsiai. Įtakos tam turėjo ir išreikštas visuomenės pasitikėjimas, ir atlikti „namų darbai“:

„Mes nepamiršdavome, kad mus tikrai išrinko žmonės. <...> Mes galėjome jausti skirtumą ir kitokį mandatą. Kitokį įgaliojimą už mūsų nugaros. Ir moraliai jautėmės gerokai kitaip. Atsivežėme tą jausmą iš Vilniaus. Moralinė nepriklausomybė mūsų buvo pajausta. Mes stipriai jautėmės šia prasme. Aišku, gali mus suimti, išvaikyti, ką nori padaryti. Bet jie bus neteisūs, o mes liksime teisūs. Tai buvo svarbu.“

Landsbergio kalba ir „šachmatų partija“

Garsiąją V. Landsbergio kalbą, išsakytą 1989 m. gegužės 31 d. liaudies deputatų suvažiavime dar ir šią dieną galima rasti internete. Išsakyta Lietuvos pozicija, aštrios kritikos strėlės salėje buvusių 2 tūkst. deputatų sutiktos ir ovacijomis, ir replikomis „kaip taip galima?“.

Profesorius prisimena, kad rusų kalba skaitytoje kalboje buvo teikti pasiūlymai pertvarkoms, kurie nuo Lietuvos delegatų vėliau buvo įteikti tiesiai M. Gorbačiovui į rankas. Tokiu būdu buvo siekta pertvarkyti ir pačią Sąjungą, kad ši kiek vėliau Lietuvos atsiskyrimą priimtų palankiai.

„Aš ir savo kalboje pasakiau, ką mes siūlome, nors M. Gorbačiovas su Anatoliju Lukjanovu (paskutinis SSRS Aukščiausiosios Tarybos primininkas, – aut. past.) neteikė balsavimui. Tai mes ėjome ne tik atsikabinti nuo to monstro, bet mes siūlėme pagerinti ir patį monstrą, kad ir jis reformuotųsi. Jei jis reformuosis, tai ir jo grėsmė, diktatūra mūsų atžvilgiu, mūsų laisvės žingsnyje bus mažesnė grėsmė“, – prisiminė politikas.

Kalbėdamas apie pačią kalbą profesorius pripažįsta, kad žmogiškų baimių ar minčių „kas bus toliau?“ nebuvo:

„Tai, kas nufilmuota per mano kalbą, tai man įdomiausia žiūrėti į deputatų veidus salėje, kurie nufilmuoti. Jie žiūri į mus, mane kalbantį, mūsų delegaciją, tai nustėrę, tai pasibaisėję, kaip taip galima kalbėti? O kodėl negalima?

Žmogiškų baimių nebuvo. Apie tai nebuvo kada net galvoti. Rūpestis buvo ar man leis viską pasakyti, ar aš spėsiu, ar tilpsiu į laiką. Ar išeis mano planas, kurį esu susirašęs. Aš tą planą įvykdžiau ir buvau patenkintas. Aš visų akivaizdoje M. Gorbačiovui į rankas įteikiau mūsų pasiūlymus. Jis nesiryžo nepriimti arba mesti atgal. Tokių dalykų nedarė, o buvo galima naudotis tuo, kaip jau šiek tiek civilizuoto politinio bendravimo galimybėmis. Ir tuo naudojomės.“

Spektaklio griovimas, „išsišokimas“ ir Gorbačiovo provokacija

Lietuvos delegacija savo nuostatų liaudies deputatų suvažiavime laikėsi. Tai įrodo ir sprendimas palikti salę po priimto nepalankaus sprendimo. Toks akibrokštas privertė M. Gorbačiovą su Lietuvos delegacija susitikti neoficialiai. Pokalbis baigėsi provokacija, nuskambėjusia ir Lietuvoje.

„Jie nutarė, kaip turi būti, o mes sakėme „ne“. Mes pareikalavome „veto“ teisės, tam tikros, pagrindinės konstitucinės laisvės. Kai mes išėjome iš salės ir sugriovėme jų spektaklį, tada mus pakvietė pokalbiui pas M. Gorbačiovą. Pokalbis buvo įdomus. „Kodėl mes padarėme tokį išsišokimą ir sugriovėme suvažiavimo eigą?“

Mes keitėme žaidimo taisykles. Iš apsimestinės, melagingos demokratijos ėjome į tikrą, kuri yra žmonių valia. Mes atstovavome Lietuvos žmonių valiai.“

Tuometinis SSRS vadovas sprendimų ieškojo kalbėdamas su Lietuvos delegacijoje buvusiais Lietuvos komunistų partijos nariais, tarp kurių buvo ir Lietuvos komunistų partijos pirmasis bei antrasis sekretoriai (Algirdas Mykolas Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas). Galiausiai dėmesys buvo skirtas ir pačiam V. Landsbergiui.

„Jis paklausė, ar „aš nepartinis komunistas?“. Pašaipi formuluotė, kuri reiškė, kad nepartinis, bet einu kartu su jais. Jis pradėjo sakyti „nepartinis“ ir aš pasakiau „taip, aš esu nepartinis“, o tada jis užbaigė – „komunistas“. Vienas Lietuvos laikraštis pasigriebė tokį gabaliuką, nes jie ėjo prieš mus, prieš Sąjūdį. Tada buvo pasakyta, kad „Landsbergis pasakė, jog jis nepartinis komunistas.“ Aš tai paneigiau“, – pasakoja pašnekovas.

Suvažiavimo ir Kovo 11-osios sąsaja

Po liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje nepraėjus nė metams Lietuvoje buvo žengtas istorinis žingsnis. Jau 1990 metų kovo 11-ąją dieną buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Paklaustas, ar tas suvažiavimas turėjo reikšmės vėliau sekusiems įvykiams V. Landsbergis nedvejoja:

„Taip, žinoma, bet tai yra nuo pat suvažiavimo pradžios, nuo pirmos dienos. Mes turėjome savo principus, nusistatymus, kuriuos iškart skelbėme. Padarėme tokį, jų akimis, išsišokimą. M. Gorbačiovas kvietė pasiaiškinti, ką čia lietuviai sugalvojo. Mane net barė kolegos, kad aš supykdžiau šefą, kad reikia atsiprašyti. Kažką surezgiau, kad mes nenorime nieko sugriauti ir tik aiškiname savo poziciją.“

Profesorius taip pat atskleidė, kad dar ir šiandien, praėjus jau beveik 32-iems metams po suvažiavimo, jis prisimena savo sakytą kalbą. 

„Kai ką man teko pastebėti ir apmąstyti. Tu gali būti iš anksto suplanavęs, bet paskui išeina kitaip. Tu darai veiksmus spontaniškai ir improvizuoji kalbėdamas. <...> Aš jų paklausiau, ar jūs tikrai norite į jūsų duris pasibelstų kažkas? „Jūs atidarysite, o ten stovės kareivis su kruvinu kastuvu vienoje rankoje ir bloga konstitucija kitoje rankoje. Ar jūs su tuo sutinkate, nes Lietuva nesutinka.“

Manęs galėjo paklausti: „Ar tave Lietuva įgaliojo kalbėti jos vardu?“. Niekas net nepaklausė, viskas buvo aišku, kad Lietuva tikrai nesutinka“, – apie savo kalbą pasakojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Istorikas: laisvas žodis suvažiavime kirto „per autoritarinio režimo pagrindus“

Istoriko Algirdo Jakubčionio manymu, aiškus kelias Lietuvos nepriklausomybės link prasidėjo kiek anksčiau. Anot jo, Lietuvos nepriklausomybės idėja kilo dar 1988 m., po to, kai buvo išsakyta mintis dėl Lietuvos ekonominio savarankiškumo:

„Mano įsitikinimu, pradžia buvo padaryta 1988 m., kada buvo pradėta samprotauti apie ekonominį savarankiškumą. Suformuluota idėja apie tai, kad kiek pasigaminame sau, tai pirmiausia sau ir pasiliekame, o vėliau kiek jau reikia... Pirmi ekonominio savarankiškumo pamąstymai, tebūnie dar Sovietų Sąjungos viduje, bet tai buvo ekonomikos atsiskyrimo idėja.“

Į 1989 m. įvykusį liaudies deputatų suvažiavimą Vilniaus universitete dirbantis istorikas žiūri kaip į santvarkos pabaigos pradžią.

„Demokratija ir socializmas yra nesuderinamas dalykas. Jeigu tik prasideda kokios mintys apie demokratiją, tai iškart blokuojama arba socializmas turi žlugti. Pati mintis tokio suvažiavimo, kuriame deklaruojamas nuomonių pliuralizmas, laisvės, demokratijos, tai negalėjo nekirsti per autoritarinio režimo pagrindus, negalėjo nepakirsti socializmo esmės.

Jeigu ištarei laisvą žodį, tai socializmas turi žlugti. Mano supratimu liaudies deputatų suvažiavimas, jei visi eina į tribūnas ir šneka, ką nori, tai jau yra žodžio laisvės pradžia. Tai neišvengiamai reiškia socializmo, kaip sistemos, griūtį“, – teigia doc. dr. A. Jakubčionis.

Anot jo, liaudies deputatų suvažiavime pakankamai laisvai išsakytos lietuvių delegacijos mintys leido suprasti, kad Lietuva gali siekti daugiau:

„Jei liaudies deputatų suvažiavime visi sakė tai ką nori, ar bent jau iš dalies taip sakė, tai yra supratimas – leidžiama siekti daugiau. Grįžus po šio suvažiavimo buvo aišku, kad išsakėme, jog Sąjungą reikia reformuoti. SSRS lyg ir demokratėja. Tai reiškia, kad mes galime eiti toliau ir išeiti į konkretų kelią – reikalauti Lietuvos valstybės nepriklausomybės.“