Tėvynė emigrantus vilioja tik pažadais

Tėvynė emigrantus vilioja tik pažadais

Dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo nuo 1990 m. iki šių dienų Lietuva jau prarado milijoną gyventojų. Prieš kelerius metus mūsų valdžia, atrodo, pradėjo pagaliau rūpintis kas bus, jei Lietuva ir toliau tokiu tempu mažės?

Pradėta galvoti, kaip jaunus žmones susigrąžinti, kurti planus ir dosnias programas. Viena jų - formuoti Lietuvos įvaizdį. Ar to emigrantams reikia? Grįžta šeimos, negausiai, bet grįžta. Tačiau čia nėra nė lašo valdžios indėlio.

Iš emigracijos žmonės parvažiuoja ne tik į miestus. Grįžta į kaimus, iš kurių visai jauni išvažiavo. Nes nori būti arčiau senstančių tėvų. Nesirenka - provincija, ne provincija. Parvažiuoja su vaikais, planuoja čia jų ateitį. Kas įsikūrė, tas įsikūrė ir antrą kartą sparnų nebekels.

Buvusių emigrantų jaukius namus Gižų seniūnijoje (Vilkaviškio r. sav.) galima atskirti iš Trispalvės. Nei kas liepė, o Trispalvė plevėsuoja. Ir pasako daugiau nei lozungai - jie tikrai myli Lietuvą.

Dveji metai tapo dvylika. 

 Gižų gyvenvietėje surasti Lilijos ir Vaido Striupaičių namą visai nesunku. Žinoma, šeimininkė mūsų nebuvo įspėjusi, kad ieškotume namo, prie kurio plevėsuoja Trispalvė. „Mums taip gražu būdavo, kai grįžtant iš aerouosto pamatydavome plevėsuojančias trispalves. Kai turėsime Lietuvoje savo namą, ir mes išsikelsime vėliavą“, - sakydavęs Vaidas.

Kalbėdamasis su šia atvira, nuolat besišypsančia jauna moterimi nepasakytum, kad ji dvylika metų praleido anglakalbėje šalyje. Tebeprasimuša įgimta suvalkietiška tartis. Lilija į Airiją išvažiavo vos baigusi vidurinę mokyklą, paskui draugą, būsimą vyrą Vaidą. Vaidą pasikvietė Vakarų Airijos miestelyje jau kelius prasimynęs giminaitis. „Tėveliai nelabai buvo patenkinti.

Mama baigusi medicinos mokslus, norėjo, kad ir aš išsilavinimo čia siekčiau. Bet labai norėjosi pabandyti, pinigų užsidirbti. Supratau, kad baigus mokslus Lietuvoje bus sunku rasti darbo, ką kalbėti apie gerą atlyginimą. Mes su Vaidu svarstėme išvažiuoti vienerius ar dvejus metus, pinigų gyvenimo pradžiai užsidirbti ir grįžti“, - šypsosi pašnekovė. Dveji metai tapo dvylika metų. Airijoje gyvendami susituokė, gimė dukrelė Emilija. Bet širdis visada buvusi Lietuvoje.

Užbūrė nuoširdumas

Svetima šalis su saldainiais nelaukė. Pora išsinuomojo paprastutį butą, pro kurio stoglangį kapsėdavo lietus. Bet buvo nesvarbu, laiko sėdėti bute likdavo nedaug.

„Nelabai supratau, kur įsidarbinau. Supratau, ligoninėje, o paaiškėjo, kad turinčių psichinę negalią ligoninėje. Mano darbas buvo jiems padėti, atnešti maistą, išvesti pasivaikščioti, bendrauti. Iš pradžių bijojau, buvau jiems nauja, man jie nepažįstami. Nedaug apie tokius ligonius buvau girdėjusi.

Ligonių amžius buvo 40 ir 90 metų, bet man tai netrukdė. Susidraugavome. Jie prie manęs greit prisirišo, aš prie jų. Kad išvažiuoju visam laikui, jiems niekas to nesakė. Jiems negalima tiesiai sakyti, nes jie labai emocionalūs. Pasiilgstu jų, būtinai aplankysiu“, - pasakojo Lilija. Šioje ligoninėje ji išdirbo daugiau nei dvylika metų

Svetima - ne sava

Vaidas iš pradžių dirbo statybose, paskui įsidarbino mėsos parduotuvėje.

„Kol dukrelė nebuvo gimusi, mes abu labai daug dirbome. Aš net dviejuose darbuose. Kiti lietuviai iš mūsų šaipydavosi. Daug dirbo, labai taupė ir nusipirkome kotedžo tipo namą. Atsirado namas, atsirado galimybė pagalvoti apie didesnę šeimą. Nebuvo kada mergytės ilgai auginti.

Reikėjo dirbti dėl svajonės grįžti į Lietuvą. Verkiančią palikdavau auklei, dar nevaikštančią. Veždavome labai anksti, šalta. Labai sunkus buvo metas, automobilių iš pradžių neturėjome“, - prisimena nelengvą gyvenimą svetimoje šalyje.

Anot Lilijos, Airijoje visada buvo justi, kad tu ne saviškis. „Airijoje aš neturėjau švenčių, nebuvo laisvų savaitgalių, lyg tyčia sukrisdavo dirbti per šventes. Ar Kūčios, ar Kalėdos, ar Velykos. Grįžus į Lietuvą net keista buvo, Kalėdos, o tu namuose su šeima gali prie stalo pasėdėti. Oras čia kitoks, kvepia“, - džiaugiasi moteris.

Kviečia, bet nelaukia

„Lietuva labai pasikeitusi, išgražėjusi. Žmonės geranoriški, bet ne politikai. Kai planavome grįžti, girdėjome - „laukiame, padėsime“. Dabar, kai pagalbos reikia - nėra. Man nereikia išmokų, noriu tik dirbti paprastą, mielą darbą. Žinau, tokių atlyginimų kaip Airijoje negausiu, bet man ir nereikia.

Neturime skolų, bet turime rankas. Norėčiau dirbti Lietuvoje su tokiais žmonėmis, su kokiais dirbau, bet kas mane priims. Užimtumo centre paaiškino, kad neturinčių kvalifikacijos negali siųsti į kursus. Kur man gauti tą kvalifikaciją?“ - stebisi moteris. Vyrui pasisekė. Jis - statybininkas, geri statybininkai ir Lietuvoje nesimėto.

Lilijai kliuvusi laimė trumpai pavaduoti auklytę vaikų darželyje. Darbas tiesiog užbūręs. Kiek paskui klausė, kam nesiuntė CV, Marijampolėje, Vilkaviškyje, visur tas pats - nereikia. „Per trumpą laiką pajutau, kad neturint pažįstamų Lietuvoje esi niekas“, - apgailestauja.

Lilija ne viena augo šeimoje. Elektriko specialybę turintis brolis prieš penkerius metus su šeima išvažiavo į Angliją ir grįžti nesiruošia. Kodėl lietuviai neskuba grįžti? Pasak Lilijos, pagrindinė priežastis - maži atlyginimai, kita - nepasitikėjimas valdžia. Žada, o kai reikia - verskis, kaip išmanai.

Norvegija nesužavėjo

Už kelių kilometrų nuo Gižų, Rimavičių kaime, su šešerių metų sūnumi Emiliu ir trejų metukų Vilte gyvena jauna Kardokų šeima. Jų sodybos kieme taip pat plevėsuoja Trispalvė. Vienintelė kaime, nenuleidžiama nei per šventes, nei kasdien. „Vyras labai norėjo vėliavos prie namo.

Ir man gražu“, - šypsosi Gitana Kardokienė. Prieš septynerius metus moteris su vyru gyveno ir dirbo Norvegijoje, pas vieną norvegą ūkininką Joną, pramokusį lietuviškai todėl, kad jo samdiniai daugiausia lietuviai. Ne tik samdiniai. Jono žmona taip pat lietuvė. Vaikai kalba lietuviškai, mielai Lietuvoje vasaroja.

O ateity - kas žino. Toje lietuviškai norvegiškoje šeimoje vis dar dirba Gitanos vyras Liutauras. Viena koja Lietuvoje, kita - Norvegijoje. Vos tik pakelia sparnus išvažiuoti visam, šeimininkas kelia atlyginimą, dėl to guma ir tempiasi. Gitana keliauti su vaikais į Norvegiją ir ten vėl kurtis nesiruošia.

Kam, jei namai čia ir čia gyvena tėvai. Važinėti į namus kas du mėnesius tenka Liutaurui. Nutarę tašką padėti rudeniop. Šeima internetu bendrauja kiekvieną vakarą.

Gitana taip pat septynerius metus gyveno ir dirbo tame pačiame norvego ūkyje. 2007-ųjų vasarą Liutauras išvažiavo pirmas, o po poros mėnesių išsivežė būsimą žmoną. „Per dvejus metus užsidirbome pinigų, nusipirkome gimtajame kaime namus, iškėlėme vestuves.

Tą laiką, kol mūsų nebuvo, mūsų namus prižiūrėjo mano tėtis“, - pasakojo žavioji Gitana, kuriai Norvegija atrodė graži, bet svetima. Norvegijoje gimė Emilis, lietuviukas, kuriam pagal gimimo adresą norvego Jono ūkyje tebesiunčiami kvietimai pasitikrinti sveikatą. Bet Emilio į Norvegiją tikrintis dantukų niekas neketina vežioti.

Jis lanko priešmokyklinę klasę Gižuose, o Norvegija jam patinka todėl, kad ten dirba tėvelis ir yra daug traktorių. Traktorių yra ir pas netoli gyvenančius ir ūkininkaujančius senelius. Kas žino, gal Emilis užaugęs ir pats ūkininkaus Lietuvoje?

Darbas ir tik darbas

Taip glaudžiai su lietuviais susijusiame norvegiškame ūkyje nei Gitana, nei Liutauras svetimos kalbos neišmoko. Nereikėjo. Ūkyje susikalbėdavo lietuviškai, o kelionėse tarp gimtinės ir darbdavio krašto užteko anglų. Anglų kalba moteris susikalbėdavo poliklinikoje, parduotuvėse. Bet pripažįsta, kad norintiems gauti geresnį darbą, mokėti kalbą šalies, kurioje gyveni, reikia. Ne buitinę šnektą, o patvirtintą kvalifikaciniu lygiu.

Pasak Gitanos, Norvegijoje įsikurti su ūkininko samdinio atlyginimu, lyginant su lietuvišku pakankamai solidžiu, nelabai apsimokėtų. Brangi buto nuoma, didelis kelių mokestis, brangus automobilio išlaikymas. Pas ūkininką nekainuoja nei viena, nei kita. Bet matai tik darbą. „Nieko mes ten ir nematėme. Laisvą turėjome tik sekmadienį, norėjosi pailsėti tą dieną, apsitvarkyti. Išvažiuodavome į gamtą, o lankyti kultūros renginius, bėgioti po užeigas sau neleidome“, - šypsosi moteris.

Norvegijoje brangu, bet maisto kainos, lyginant su lietuviškomis, skiriasi vienu ar pusantro euro. Pradžioje kainų skirtumas buvęs didžiulis, bet kai Lietuva įsivedė eurą, žirklės suartėjo. Ūkininkai ten dirba daug, bet yra užtikrinti, kad jų nepaveiks jokie kataklizmai.

Išmokas moka komuna. Ūkininko Jono apylinkėse sugriuvo tiltas, o kito kelio nėra, aplink kalnai, visą savaitę pieną liejo lauk, pinigus vis tiek gavo. Septynerius metus norvego ūkyje dirbusi moteris įsitikino, kad lietuviai čia vertinami. Darbštūs ir patikimi. Kiek kainuotų norvego darbas ūkyje, niekas nežino. Jie į ūkį dirbti neina.

Oru gyvas nebūsi

Gitana dabar augina namuose dukrelę. Mielai dirbtų, bet mažoji dažnokai serga, negali lankyti darželio. Teko palikti ne visu etatu turėtą darbą Gižų valgykloje ir grįžti į namus. Ką šeima veiks, kai sugrįš vyras, dar nenutarę. Moteris sako, kad norint dirbti darbų atsiranda. Ji pati, paauginusi vaikus, nesibodėtų važinėti į Marijampolę.

Ko reikia, kad lietuviai norėtų grįžti į gimtinę po uždarbiavimo svetimose šalyse? „Geresnių atlyginimų. Jei atlyginimai būtų geresni, grįžtų ne viena šeima. Kas pasiilgsta savo krašto, grįžta ir po 10-15 metų. Bando kabintis ir išgyvena“, - sako buvusi emigrantė.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder