8 metai kovos po Vytauto Pociūno žūties

8 metai kovos po Vytauto Pociūno žūties

Prieš savaitę valstybėje vykstančioms neteisybėms neabejingi piliečiai minėjo aštuntąsias Valstybės saugumo departamento pulkininko Vytauto Pociūno žūties metines. Po aštuonerių metų visuomenės stebimoje byloje vis dar nepadėtas taškas. „Vakaro žinios“ kalbėjosi su pulkininko našle Liudvika Pociūniene apie tai, kieno taškas - valdžios ar teisybės - bus padėtas ir ar iš viso gali būti padėtas šiame Lietuvos istorijos įvykyje.

- Šie aštuntieji po V.Pociūno žūties metai buvo lydimi teismų, posėdžių, sprendimų, skandalų, kritikos. Kaip galima įvertinti, kas šioje kovoje šiandien laimi?

- Manau, kad dar iki rezultato toloka, bet aš nepasiduodu. Man atrodo, kad šiandieninė Lietuvos valstybė bręsta lėčiau nei ta tarpukario Lietuva. Ji vis dar neatsipalaiduoja ir neatsikrato tokių paaugliškų kompleksų, kai valstybės institucijos nekoordinuoja savo veiksmų, kartais tarpusavyje konkuruoja ar net pešasi, bando savo prestižą tvirtinti kitų institucijų sąskaita. Todėl šiandien turime tokį rezultatą.

Šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste tokie dalykai atrodo grėsmingai, kai valstybės institucijos, kurios turėtų garantuoti valstybės saugumą, tarpusavyje nesusikalba. Juk ten dirba žmonės, kurie turėtų galų gale kažkokias garantijas, užnugarį, kad žinotų, jog jeigu jie aukojasi dėl valstybės, tai valstybė pasirūpins jų šeimomis. Deja, to užtikrintumo šiandien nėra, nors jis turėtų būti.

Nes šiandien tos institucijos, kurios visos kartu yra atsakingos už karinį ir informacinį šalies saugumą, tarpusavyje nebendradarbiauja.

Ir laikydamasis geros praktikos VSD pasikvietė mane su advokatu prieš paskelbdamas savo tarnybinę išvadą. Iš vienos pusės tai gražu, bet iš kitos pusės tas pasikalbėjimas atskleidė tam tikrus subtilius dalykus. Jie pripažįsta, kad V.Pociūnas vykdė VSD užduotis netgi būdamas Baltarusijoje. Komisijos užduotis buvo nustatyti žūties sąsajas su VSD darbu. Tai, mano manymu, yra visiškai logiška, kad būtų tiriamos būtent tos bylos, kurias Vytautas tyrė iki išsiunčiamas į Baltarusiją, nes tai buvo bylos, kuriose galėjo būti labai stambios korupcijos. Tos bylos vadovybės valia nebuvo įtrauktos į tyrimą.

Tos bylos turi būti ištirtos, kad būtų išsiaiškinta, kas norėjo Vytauto pašalinimo iš pareigų ir gyvenimo.

Ko gero, esmė gali būti ta, kad ir šiandien vis dar yra slepiami įtakingi korupciniai ryšiai. Jeigu ne, tuomet nematau jokių kliūčių atlikti išsamų tarnybinį patikrinimą, kuriame paaiškėtų, kokioms gyvatėms Vytautas užmynė ant uodegos.

- Kaip taip atsitinka, kad atrodo, jog visiems aišku, kad nusikaltimas įvyko, tik teisėjams, pareigūnams, prokurorams vis tiek neaišku?

- Jau tuomet, kai prokuroras Artūras Urbelis buvo priverstas nutraukti tyrimą ir uždaryti bylą, po legendinės pusantros valandos trukusios spaudos konferencijos prie manęs priėję žurnalistai prašė komentaro. Tada aš jiems pasakiau, kad galiu išversti prokuroro kalbą į žmonių kalbą ir pasakyti, jog prokuroras norėjo pasakyti, kad žudiko ir jo užsakovų pėdsakų jie nerado, bet tai nereiškia, kad nusikaltimo nebuvo.

- Ko tada vertas pareigūno darbas, jei net valstybinės reikšmės bylose tik ieškoma straipsnių, kuriais pamojavus būtų galima kuo greičiau nutraukti tyrimą?

- Tai yra nebrandžios valstybės požymis ir laikas jau iš to išaugti. Aš absoliučiai tikiu, kad iš to vieną dieną išaugsime, tik visas tas kelias turės būti nuklotas mūsų nuoskaudomis, nervais, sudaužytais gyvenimais.

- Ar žmogus, kuris šiandien dar turi savo pilietinę nuomonę, yra mąstantis ir ieško tikrosios tiesos, dar yra reikalingas šaliai?

- Be jokios abejonės. Kad ir kokios netektys ar skauduliai būtų, nuo mūsų priklauso mūsų šalis. Gali žmonės prarasti viltį. Tai parodė ir mano pavyzdys, kai kovojant žiniasklaidos dėmesio nuolat sulaukiančioje byloje vis tiek teko susidurti su tokiais dalykais, su kuriais niekuomet gyvenime nenorėtum susidurti. Turiu omenyje visiškai formalų požiūrį, formalų įstatymų traktavimą. Bet net ir pačioje blogiausioje situacijoje yra pasirinkimas: arba su tuo susitaikai, arba prieš tai protestuoji. Ką tu darai, kad tokia įstatymų traktavimo pozicija, neturinti nieko bendra su teisingumu, karaliautų?

- Tai reiškia, kad dar nėra visiškai prarasta viltis, o valdžia nėra tokia bloga, kaip nuolat ją kaltiname?

- Net neabejoju, kad mums vis dar rūpi savo valdžia, savo pačių Nepriklausomybė, savo vaikų ateitis. Valdžios keičiasi ir keisis, bet jų kaita ir kokybė priklauso nuo mūsų. Jeigu mes būsime sąžiningesni, jeigu nepataikausime korupcijai, tai mes ir valdžią išsirinksime kitokią. Tai yra dėsnis: Tauta renkasi tokią valdžią, kokia ji pati yra. Kol nepagysime nuo turimų ligų, tol ir valdžia jomis sirgs.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder