Apsileidėlių nepajėgianti sudrausminti miesto valdžia - nieko verta

Miesto veidas

Tokį negailestingą verdiktą paskelbė "Vakarų ekspreso" skaitytojai dienraščiui išspausdinus keletą straipsnių vadinamųjų namų vaiduoklių tema.

Savo atsiliepimus "Vakarų ekspreso" interneto svetainėje paskelbusių klaipėdiečių įsitikinimu, tik pernelyg didelis miesto vadovų atlaidumas Klaipėdos veidą darkančių griuvenų savininkų atžvilgiu kaltas dėl to, kad per pastarąjį dešimtmetį uostamiestis tapo tikra namų vaiduoklių veisykla.

Apsileidėlių niekaip sudrausminti nepajėgiantys valdininkai žodžio kišenėj irgi neieško. Pasak jų, dėl visko esą kalti vieni kitiems prieštaraujantys įstatymai, painios, ilgai trunkančios ir, svarbiausia, dažnai jokių apčiuopiamų vaisių neduodančios kovos su griuvenų šeimininkais procedūros.

Apsileidėlius būtina bausti

Klaipėdiečiai ne tik piktinasi, bet ir siūlo, jų manymu, labai gerą priemonę šiai problemai išspęsti - bausti, bausti ir dar kartą bausti. Ir ne simboliškai, o skaudžiai - kad pajustų. Arba tiek kartų, kol nevalos galų gale pasiduos ir susitvarkys. O jei ir tai nepadės - pastatą susigrąžinti.

Štai tik keletas vadinamųjų internautų pamąstymų šia tema.

"Na, kiek galima smegenis knisti: Savivaldybė turi teisę nesitvarkančių namų ir sklypų savininkams surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir nubausti kelių šimtų litų bauda, ir tai daryti tiek kartų, kiek nevykdys nurodymų tvarkytis. Niekaip nesuprantu, kas trukdo Klaipėdos savivaldybei tai daryti. Juk kitų savivaldybių atstovai tai daro, todėl ir "bardako" tokio pas juos nėra. O čia - vien dūsavimai, stenėjimai ir aimanos."

"Mere, gal galų gale išrašysi malkų savo valdininkams, stenantiems ir bezdantiems, bet nesugebantiems surašyti paprasčiausio administracinių teisės pažeidimų protokolo? Kai tokių protokolų (ir baudų) susidarys gera šūsnis, arba reikalai pajudės į priekį, arba miestas susigrąžins kažkada "prichvatizuotą" pastatą."

"Kas čia per bauda - 2000 Lt?! Turi būti 200 000. Tada susimąstys, ar verta tempti gumą."

Galimybė susigrąžinti - teorinė

Pasak Savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus vedėjos Rimos Noreikienės, esama vienintelio būdo susigrąžinti kadaise parduotą pastatą - kreiptis į teismą. Tačiau iki jo - ilgas ir sudėtingas kelias.

Šią procedūrą, pasak R. Noreikienės, reglamentuoja 1998 m. rugpjūčio 12 d. priimtas LR Vyriausybės patvirtinta Priverstinai valstybės išperkamų nekilnojamųjų kultūros vertybių ar atlygintinai savivaldybės nuosavybėn paimamų statinių nustatymo tvarka.

Vadovaujantis ja, pirmiausia būtina sudaryti komisiją, kuri pripažintų, jog statinys išties laikomas neūkiškai ir yra avarinės būklės, surašyti tai paliudijantį aktą ir nustatyti terminą padėčiai ištaisyti.

Suėjus šiam terminui procedūra vėl kartojama iš pradžių. Ir tik tada, jei pakartotinės apžiūros metu nustatoma, kad statinio savininkas (jis, beje, šiose procedūrose taip pat privalo dalyvauti ir pasirašyti visus komisijos surašytus aktus) per nustatytą laiką neatliko statinio būklės tyrimo akte nurodytų darbų, vietos savivaldos vykdomoji institucija gali kreiptis į teismą dėl šio statinio nugriovimo savininko lėšomis arba atlygintinio paėmimo savivaldybės nuosavybėn.

Tiesa, dar būtina nustatyti statinio vertę, o tai, pasak R. Noreikienės, vėlgi subjektyvus dalykas. Kam nors labai pasistengus, sakė R. Noreikienė, ji gali būti nustatyta tokia, kad Savivaldybei neliks nieko kita, kaip tik savo ketinimo atsisakyti. Paminklotvarkos skyriaus vedėjos žiniomis, būtent su tokiu atveju jau susidūrė Alytaus savivaldybė.

Dar ilgesnį kelią tenka įveikti, jei susigrąžinti ketinamas statinys turi kultūros vertybės statusą. Šiuo atveju iniciatyvos turi imtis Kultūros vertybių apsaugos departamento vietos padalinys, o už išperkamą statinį moka valstybė.

Kartą bandė

Anot R. Noreikienės, Klaipėdoje buvo bandyta išpirkti senamiestyje, Turgaus gatvėje, esantį pastatą. "Jau buvo parengti visi dokumentai, reikalingi kreiptis į teismą, tačiau paaiškėjo, kad pastatas buvo skubiai perparduotas, tad visos mūsų pastangos nuėjo perniek, - sakė valdininkė. - Dabartinis Turgaus g. 33-iojo namo savininkas teigia iki pavasario parengsiąs detalųjį planą, tačiau, mano žiniomis, dar nepasiėmė nė sąlygų sąvado. Vis dėlto užsandarino namo angas, sutvarkė aplinką, taigi - lauksim pavasario."

Antra vertus, sakė R. Noreikienė, net ir pavykus pastatą išpirkti ir pakartotinai jį parduoti, problema vargu ar bus išspręsta. Mat niekas negali garantuoti, kad naujasis jo savininkas su savo turtu nesielgs lygiai taip pat, kaip ir jo pirmtakas.

Paminklotvarkos skyriaus vedėja teigė iki šiol negirdėjusi, kad kuriam nors šalies mieste būtų pavykę nutraukti sykį sudarytą pastato pardavimo sandorį.

Terminų nėra

Pasak R. Noreikienės, blogiausia yra tai, kad dauguma pastatų senamiestyje ir miesto centre, tarp jų - ir turintys kultūros vertybės statusą, buvo parduoti ne aukciono būdu. Jų pirkimo-pardavimo sutartyse, kitaip nei dabar, joks konkretus terminas, per kurį statinys turėtų būti sutvarkytas, neįvardytas.

Tiesa, pasakojo Paminklotvarkos skyriaus vedėja, detalųjį planą privalu parengti per trejus metus. "Tačiau būna taip, kad šiam terminui baigiantis pastato savininkas pareiškia: mano planai pasikeitė, aš apsigalvojau, - rengsiu kitą detalųjį planą. Ir taip be galo, be krašto, - sakė R. Noreikienė, - ką jau kalbėti apie tai, kad kiekvienos griuvenos savininkas gali išvardyti begalę, jo įsitikinimu, svarių priežasčių, kas jam trukdo įsigytą turtą tinkamai prižiūrėti."

Užsienyje - kitaip

R. Noreikienė teigė puikiai suprantanti, kad statinio, o ypač jei jis - kultūros vertybė, savininkui išties nelengva. Kuriant planus būtina paisyti griežtų paminklosauginių reikalavimų, o kur dar visuomenės dėmesys.

Vakarų šalyse, pasakojo R. Noreikienė, kultūros vertybių savininkus remia valstybė, ir ta parama yra išties svari. Dėl to susitariama dar prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Parama gali būti ne vien pinigai, bet ir pačios įvairiausios lengvatos. Todėl ten pastato savininkui kur kas parankiau, užuot statinį suniokojus ir vėliau už tai mokėjus didžiules baudas, jį atnaujinti ir ramiai sau gyventi.

Vilija ŠILINIENĖ