- Gal ordinus ir medalius reikėtų skirti tik už ypatingus nuopelnus, o ne už tai, kad kažkas parašė roko operą, pjesę, yra populiarus muzikantas?
- Tai labai jautrus klausimas, nes labai dažnai pagalvoji: apdovanojamas žmogus, kurio tu nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei skaitęs ir turi klausinėti aplinkinių, kurie irgi nieko apie apdovanotuosius nežino. Ši bėda išlikusi nuo seno.
Kaip gauti apdovanojimą? Klausimas labai paprastas. Pasirodo, yra labai paprasta schema. Reikia turėti kiaulės akis, kreiptis į pažįstamą, einantį atitinkamas pareigas ir turintį teisę rekomenduoti apdovanojimui, - į Seimo narį, valdininką, merą ir t.t. Tada tas pažįstamas rašo raštą, kad tokiam ir tokiam piliečiui už tokius ir tokius nuopelnus reikėtų skirti apdovanojimą.
Kai dirbau Klaipėdos tarybos pirmininku, ne vienas ir ne penki buvo atėję ir prašydavo rekomendacijų apdovanojimui. Ir jei parašydavau, pasirodo, dažniausiai suteikdavo. Išvada labai paprasta: apdovanojimas nepriklauso nuo tavo tikrų nuopelnų valstybei, savivaldybei ar dar kam nors, o priklauso nuo to, ar tave kas nors pasiūlo. Kitaip tariant, priklauso nuo ryšių arba, paprasčiau kalbant, nuo „blato“.
Turiu ir asmeninę patirtį. 1990-1995 m. buvau Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas, teko atlaikyti mūšius su visais tais tankais per Sausio 13-ąją. Tai aš net Sausio 13-osios medalio negavau, nes neprašiau, o manęs niekas nerekomendavo. O Klaipėdoje tuo metu yra per 300 žmonių, turinčių tą medalį. Neprašiau, nėjau, niekam į galvą neatėjo pasiūlyti, ir Klaipėdos miesto vadas nieko negavo. Yra klanai, kur vieni kitiems kabina grandines ir kabinėja medalius. Todėl pažiūrėkite, kiek tų medaliuotų yra. Labai lengva per laidotuves tuo įsitikinti, kai neša pagalvėles su medaliais. Nors tada tam „nabašnikui“ jau vienodai rodo.
- Sausio 13-osios medaliai įteikiami kiekvienais metais. Kodėl nėra baigtinio sąrašo, kodėl negalima apdovanoti visų nusipelniusiųjų iškart, kodėl vieni apdovanojami praėjus metams po Sausio 13-osios, kiti - praėjus 25 metams? Gal tie medaliai ir po šimto metų bus įteikinėjami?
- Čia yra proginis medalis, skirtas pagerbti žmonėms, dalyvavusiems Sausio 13-osios įvykiuose. Tačiau laikui bėgant atsiranda vis daugiau tų dalyvių, vis daugiau nusipelniusiųjų.
- O iš kur jų vis atsiranda, kodėl iki šiol dar ne visi apdovanoti?
- Kaip ir sakiau, atsiranda per visokius pažįstamus, kažkas kažką „prisimena“. Kaip sovietmečiu: kuo toliau nuo revoliucijos, tuo daugiau revoliucionierių. Juozas Baltušis yra pasakęs: Lietuvoje tais laikais tiek grindų nebuvo, kiek buvo tų pogrindininkų. Taip ir dabar. O yra žmonių, kurie tyliai ramiai Sausio įvykiuose veikė, bet špygą gavo, nes nelipo dėl medalio per galvas. Prisimenate istoriją, kaip Leninas nešė rąstą su, rodos, septyniais žmonėmis ir tai buvo įamžinta? Po to buvo prašyta atsiliepti tų, kurie kartu su Leninu nešė rąstą. Pasirodo, kad kartu nešė, atrodo, 1119. Rąstas turėjo būti kilometro ilgio. Taip panašiai tų nusipelniusiųjų atsiranda ir dabar ir tie apdovanojimai devalvuojami. Sistema yra neteisinga. Suprantu, kad valstybės veikėjai turi krūvas medalių. Pavyzdžiui, mūsų prezidentui kokie nors graikai įteikia Graikijos apdovanojimą, nors jis dėl Graikijos nė piršto nepajudino. Bet tokie yra diplomatiniai reikalavimai, diplomatinis etiketas.
- Tačiau pačioje Lietuvoje žmogus, vos tapęs prezidentu, iškart gauna valstybinį apdovanojimą, nors spėjo nusipelnyti tik tuo, kad laimėjo rinkimus.
- Taip, pas mus prezidentams apdovanojimai duodami avansu. Nenormalu. Apdovanojimai juk ir turi būti skiriami už tai, kad tu kažką nuveikei. Jei tu, būdamas prezidentu, valstybę nuvesi į chaosą, paskui juk nebeatimsi to apdovanojimo. Štai JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) gavo Nobelio taikos premiją. Už nieką gavo.
- Ne už nieką. Juk kariavo Afganistane, Irake.
- Aha... Sukelia arba tęsia karus ir gauna taikos premiją.
- Žmogus apdovanojamas vien už tai, kad yra, pavyzdžiui, populiarus muzikantas... Juk jis tiesiog dirba savo darbą... Kodėl tada, pavyzdžiui, neapdovanojami odontologai, gerai ištraukiantys dantį?
- Arba proktologai, gerai išoperavę hemorojų. Negirdėjau, kad kas nors už tai būtų gavęs apdovanojimą. Apdovanojimas duodamas, kai žmogus padaro daugiau, nei jam priklauso, arba už ilgametį nuoširdų darbą, suteikusį gerovę valstybei ir visuomenei. Jei tu gražiai padainavai, buvai giminė, dantį ištraukei, batą suremontavai ar upę perplaukei - medaliai neturi būti dalijami. Bet jei tu perplaukdamas upę dar sugebi ir skęstantį vaiką ištraukti - tada, be abejo, reikia apdovanoti, nes tai skatina pilietiškumą, telkia visuomenę. Ir už skęstančiųjų gelbėjimą reikia apdovanoti, ir už išgelbėjimą iš gaisro. Ir vaikai už tai gauna apdovanojimus. Tada jaučiasi įvertinti, tampa dideliais patriotais, piliečiais.
Žinau daugybę atvejų, kai rajonuose žmonės plušo Sąjūdžio laikais, dirbo juodą darbą - ir špygą! O nieko nedariusieji vienas su kitu popieriukais apsidalija. Dabar yra atsiradę daugybė vietinių apdovanojimų. Garbės raštai, padėkos, pasižymėjimo raštai. Nueikite į bet kurį vietos veikėjo kabinetą ir pamatysite, kad visos sienos raštais apkabinėtos. Padėkomis, kad padėjo kur nors į festivalį išvažiuoti, nors nė piršto nepajudino, tik globėju buvo. Ir tokiu būdu nuvertinami apdovanojimai tų, kurie tikrai nusipelnę.
Visuomenė yra labai įdomi. Aš prisimenu, kaip sovietiniais laikais pasakojo vienas pulkininkas, dirbęs universitete karinėje katedroje. Jie su draugu kartu baigė mokyklą. Būsimas pulkininkas vėliau baigė Karo akademiją, o draugas dirbo partinį darbą. Sako: aš kariavau Afganistane, kitose operacijose dalyvavęs, o draugas tik prie stalo sėdėdamas tapo generolu. Taip ir dabar yra. Bet kokio lygio apdovanojimai yra devalvuoti, net laipsniai. Jie per dažnai duodami ir yra nevertinami. Aš irgi esu gavęs vienintelį apdovanojimą, tokį masinį, kurį ateini ir pasiimi kaip ledus parduotuvėje. Atrodo, Nepriklausomybės medaliu vadinamas, nes aš buvau Sąjūdžio Seimo narys ir SSRS liaudies deputatas. Tai tą medalį kažkur padėjau ir pagalvojau, kodėl tie apdovanojimai nevertinami.
Prisimenu, sovietmečiu tarnavau povandeniniame laivyne. Ir buvo 100-osios Lenino gimimo metinės, todėl visa įgula gavo medalį „Vladimiro Iljičiaus Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga“. Tokį raudoną, kaip ir viskas sovietmečiu. Parsivežiau namo, numečiau ir surūdijo. O paskui paaiškėjo, kad jei padarai nedidelį nusikaltimą, tau tas medalis yra lyg indulgencija - mažina bausmę arba iš viso nuo jos atleidžia. Jei turi aukštą apdovanojimą - bausmę dar labiau mažina. Viena vertus, jei nusikaltai - turi atkentėti. Kita vertus, taip pripažįstama, kad tu tikrai kažkuo nusipelnei.
- O dabar įvairūs ordinai bausmės nusikaltus nesumažina?
- Dabar nesumažina. Na, gal advokatas, bandydamas išsukti ginamąjį, ir išvardija apdovanojimus. Bet sovietmečiu ta indulgencija buvo privaloma. Jei įkliūni pagal kokį nors ne patį rimčiausią Baudžiamojo kodekso straipsnį, tau nutraukdavo bylą. Aš labai nustebau tai sužinojęs ir puoliau to Lenino medalio ieškoti, nes ką žinai, gal kokią avariją padarysi ar dar kokią šunybę iškrėsi. Toks medalis atrodo neteisingas dalykas, bet jis iš esmės yra teisingas. Pripažįstama žmogaus vertė. Todėl blizgučius turi nešioti tik tie, kurie juos yra užsitarnavę, turi savo vertę.
- Grįžkime prie dabartinių apdovanojimų. Ar nėra keista, kai panašius apdovanojimus gauna ir išgelbėjusieji žmogui gyvybę, ir žmonės, parašę kokį nors kūrinį ar ką nors nupiešę?
- Kūrėjus reikia apdovanoti ne už kokius nors kūrinius, o už viso gyvenimo nuopelnus - už visuomenės sąmonės formavimą, už visuomenės telkimą, už patriotizmą. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, manyčiau, už tai ir apdovanotas, o ne už tai, kad kažką parašė ir sudainavo. Paimkime tokius žmones kaip Sigitas Geda arba Marcelijus Martinaitis. Ar jiems reikia kokių nors dar apdovanojimų, kai juos žmonės prisisegę ant savo krūtinių nešioja? Čia yra didžiausias apdovanojimas, neįvertinamas jokiais pinigais. Tačiau natūralu, kad kol žmogus gyvas, jis nori būti įvertinamas. Bet bėda, kad apdovanojimai dalijami ne tiems, kuriems reikia. Ir ne tik apdovanojimai, laipsniai ar valstybinės pensijos teikiami ne tam, kam reikia.
- Kas dar?
- Kažkada, kai dirbau Seimo nariu, o Valdas Adamkus - prezidentu (jis buvo mano prietelius, nes prieš pirmą kadenciją vadovavau jo rinkimų kampanijai Mažojoje Lietuvoje), paprašiau atsiųsti sąrašą, kas yra apdovanotas Lietuvos pilietybe. Nustebau, nes buvo parašyta ir už ką pilietybės suteiktos, - dainavo chore, šoko ansamblyje. Už nieką. Pilietybė - kaip prekė. Apdovanojimai - irgi kaip prekė.
- O kaip buvo Antano Smetonos laikais?
- Smetoninėje Lietuvoje irgi buvo valstybinių apdovanojimų hierarchija, bet už kiekvieną apdovanojimą reikėdavo susimokėti. Kuo aukštesnis medalis - tuo aukštesnė kaina. Vienas aukštesnis ordinas kainavo tiek, kiek karvė. Ir per visus Nepriklausomybės metus neatsirado nė vieno, kuris atsisakytų medalio ir už jį nesusimokėtų. Sistema veikė. Tada apdovanojimai nebuvo taip dažnai dalijami ir buvo vertinami. Nes tai dar ir pinigus kainuodavo.
- Bet nelabai teisinga. Jei koks nors žmogus iš vandens ištraukdavo kelis skęstančiuosius, bet neturėdavo pinigų susimokėti už medalį, taip ir likdavo neįvertintas?
- Susimokėti reikėdavo už šlovės medalius, o už nuopelnus gelbstint žmonių gyvybes nereikėdavo. Už šlovės medalius reikėdavo susimokėti nuo 50 iki 500 litų. Tarpukario Seimas taip nusprendė, kad būtų didesnė apdovanojimų vertė. Aš savo knygoje „Plepalai“ tą sistemą esu aprašęs, net visų apdovanojimų kainas esu nurodęs, nes archyvuose radau. Nežinau, kaip dabar būtų, jei už ordiną su grandine reikėtų susimokėti kokius 10 tūkst. eurų. Manau, kad irgi susimokėtų. Aš tai nemokėčiau, nes, pirma, pinigų neturiu, o antra - niekas man neduos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą