Kiekvienam iš mūsų kasdien tenka patirti tai, kas nemalonu, erzina, susidurti su tuo, ko negalime pakęsti, pakeisti ir kas sukelia kančią. Ar esame kantri tauta, atsakyti sunku, nes sociologinių tyrimų šiuo klausimu nėra atlikta. Žvelgiant į mūsų istoriją, sakytume, jog taip, tačiau žvelgiant į kasdienybę - mūsų vairavimo kultūrą, autobusų durimis prispaustas senutes, rėkimu ir diržu auklėjamus vaikus ir t. t. - kyla didelių abejonių...
Šiaip ar taip, mitas apie nepaprastą lietuvių kantrybę egzistuoja, o kiek jis pagrįstas, paklausėme psichologo Mykolo Romerio universiteto profesoriaus daktaro Gedimino Navaičio.
Blaškomės tarp kraštutinumų
"Ar lietuviai kantrūs? Palietėte įdomią ir naują temą, nes sociologiniais tyrimais atsakymo į šį klausimą pagrįsti negalime: jų tyrimų nėra atlikta, - sakė profesorius. - Šį klausimą galėtume panagrinėti į kantrybę pažvelgę keliais aspektais. Pirmiausiai - kaip valią. Kitaip tariant, ar turime kantrybės šiandien daryti tai, kas rezultatų ir naudos duos tik rytoj arba po penkerių, o gal po dešimties metų. Antras aspektas - ar sugebame laikytis planingo veikimo principo. Tai ypač aktualu verslo srityje.
Manau, jog dauguma ateinančiųjų į verslą nori greito rezultato ir ilgalaikiu planavimu nepasižymi. Tą patį galima pastebėti ir politikos srityje. Kiek daug gerų projektų yra supeikiama, atsisakoma ir puolama prie kito būtent dėl šios priežasties. Taigi pirmaisiais dviem aspektais lietuviai kantrybe nelabai pasižymi.
Trečias aspektas, kuriuo galėtume kalbėti šia tema, yra sugebėjimas, galėjimas iškęsti sunkumus ir nepulti į neviltį. Manyčiau, jog ir čia lietuviai turi rimtų problemų, jeigu prisiminsime savižudybių skaičių."
Paklaustas, o kaipgi ta aplinkybė, kad lietuviai neskuba streikuoti ir kitaip maištauti prieš valdžią, profesorius sakė: "Lietuviai linkę blaškytis iš vieno kraštutinumo į kitą: arba visiškai neturi kantrybės, arba turi jos per daug, - šypsojosi G. Navaitis, - todėl susitaiko su esama bloga padėtimi ir nebando nieko keisti."
Paklaustas, kaip ugdyti jaunosios kartos kantrybę, profesorius sakė, jog pirmiausiai reikia nuspręsti, ką mes į šį žodį "kantrybė"sudedame: "Jeigu turime galvoje ilgalaikį planavimą, kryptingą tikslo siekimą ir sugebėjimą pasipriešinti laikiniems nemalonumams, susijusiems su tikslo siekimu, - tuomet turime ugdyti savo vaikų valią."
Anot G. Navaičio, tėvai daro klaidą tada, kai iš vaikų reikalauja veiksmų, nesusiedami jų su gyvenimo nauda. "Tarkime, reikalauja išmokti eilėraštį, tačiau nepaaiškina, kam to reikės ateityje. Kaip ir minėjau, valia yra tai, kad šiandien mes darome tai, ko prireiks rytoj, kas rytoj duos naudos ir rezultatų. Turėtume nuolat į tai atkreipti vaikų dėmesį."
Mano bričkelė lekia greičiausiai
Nors G. Navaitis ne kartą pastebėjo, kad keliuose lietuviai yra labai nervingi, vairavimo manierų jis nelinkęs sieti su kantrybės stoka.
VERTYBĖS. "Vakarų Europoje vertybė yra saugumas, o ne greitis. Mes iki to dar nepriaugome", - sako Mykolo Romerio universiteto profesorius daktaras Gediminas Navaitis.
"Tai labiau susiję su požiūriu. Neseniai teko būti Šveicarijoje ir pasijusti netgi nejaukiai: vos prieini prie šaligatvio krašto - mašinos iškart sustoja. Todėl, kad Vakarų Europoje vertybė yra saugumas, o ne greitis. Mes iki to dar nepriaugome. Mūsų mentalitetas ateina iš kaimo, kur buvo sakoma: "Mano bričkelė lekia greičiausiai."
Psichologas sakė apskritai nesuprantantis sportinio vairavimo mieste prasmės. "Ar tu važiuosi ramiai, ar draskysiesi, atvažiuosi per tiek pat laiko. Na, gal trimis minutėmis greičiau..." - sakė pokalbininkas.
Būti nervingiems nenaudinga
Prieš keletą metų, kalbėdamas su Eltos korespondente, Pasaulinio bestselerio "Antivėžys. Naujas gyvenimo kelias" autorius prancūzų psichiatras Deividas Servanas - Šreiberis (David Servan-Schreiber) lietuviams, gyvenantiems padidėjusios vėžio rizikos zonoje, palinkėjo į gyvenimą žiūrėti pozityviau, ragino mokytis džiaugtis kiekviena akimirka, nekaupti pykčio nei savo artimui, nei priešui.
Priminsime, jog Pitsburgo universiteto Medicinos centro įkūrėjui ir vadovui Šreiberiui buvo diagnozuotas piktybinis galvos smegenų navikas, kai jam buvo 31 metai (dabar jis jau perkopė per 50 m.). Didelėmis pastangomis įveikęs šią ligą, gydytojas užsiima moksline ir pedagogine veikla bei ieško būdų, kaip žmonės galėtų padėti sau, užkirsdami kelią onkologinėms ligoms.
Mokslininkas Eltai sakė: "Vėžį sukelia ne genai, kaip dažnai teigiama, o gyvenimo būdas, mityba, sugebėjimas įveikti stresą ir aplinkos užterštumas. Apie 85-95 proc. vėžys priklauso nuo to, kaip tu gyveni, kaip susidoroji su stresu, kokie yra tavo santykiai su aplinkiniais."
Vienoje iš savo naujausių publikacijų šis gydytojas pateikia labai pamokomą tolerancijos pavyzdį... iš babuinų gyvenimo.
Babuinų tolerancijos pamoka
FOTOLIA nuotr.
Per visą savo gyvavimo istoriją žmonija ne kartą puoselėjo viltį atsikratyti tironijos ir susikurti tokią aplinką, kurioje viešpatautų lygybė bei brolybė. Tačiau revoliucijos - ar prancūzų, ar bolševikų, maoistų ar islamistų, - paprastai baigdavosi tuo, kad vieni engėjai pakeisdavo kitus.
Ar žinote, kad manieros, įprastos daugelyje šiuolaikinių kontorų ir darbo kolektyvų, keistai primena babuinų kolonijų įstatymus? Kad išsikovotų sau gyvenimo erdvę, dominuojanti ypata pirmiausiai turi grėsmingai išpūsti krūtinę, krypuodama vaikščioti tarp gentainių ir žvelgti į juos naikinamu žvilgsniu.
Stebint babuinus darosi aišku: kad kiltum hierarchijos laiptais į viršų, privalai rodyti iltis, o kad įtvirtintum savo poziciją ten "aukštai", - kandžiotis, kumščiuotis ir tyčiotis iš bandos silpnesniųjų.
"Šiandien streso nukamuoti tarnautojai jo priežastimi vadina būtent tokią situaciją: tiesioginis vadovas (skyriaus vadovas, direktoriaus pavaduotojas pardavimui ir t. t.), užėmę tam tikrą padėtį, pradeda savivaliauti ir piktnaudžiauti valdžia bei spjauna į bendrus žmonių interesus. Jie apkrauna pavaldinius beprasmiškais darbais, lengva ranka nubraukia tai, kas pasiekta, nustato nepakenčiamą darbo grafiką. Kam neteko to stebėti (o gal ir patirti savo kailiu)?" - retoriškai klausia D. Šreiberis.
Kaip susikaupusios nuoskaudos veikia "aukų" fiziologiją?
Mokslininkai, ištyrę beždžiones, konstatavo: kuo žemiau ypata yra hierarchijos sistemoje, tuo aukštesnis jos organizme streso hormono kortizolio lygis ir tuo silpnesnė imuninė sistema.
"Įmonėse bei įstaigose, kuriose viršininkai blogai elgiasi su pavaldiniais, viešpatauja nusivylimas ir nuolankus požiūris į savo likimą: "Nieko nepadarysi...", "Pas mus visada taip buvo" arba netgi "Taip jau sukurti žmonės...", - dėsto gydytojas ir skuba suteikti vilties... - Visiškai ne! Tokiam žmonių pesimizmui žinią siunčia babuinų banda iš Kenijos tropinių miškų."
Stenfordo universiteto (JAV) mokslininkai daug metų stebėjo šią beždžionių koloniją. Kaip ir kitose, taip ir šioje tradiciškai dominavo agresyvūs, žiaurūs patinai. Jie pateles kandžiojo taip, kad dažnai kartu su oda nukąsdavo ir kūno dalį.
Agresyvūs patinai nieko neprileisdavo ir prie lengviausiai pasiekiamo gėrybių šaltinio - artimiausio viešbučių komplekso maisto atliekų. 9-ojo dešimtmečio pradžioje į sąvartyną buvo atvežta kažkokių toksinių atliekų, ir per keletą mėnesių visi dominavę patinai žuvo.
Mokslininkai buvo priblokšti, kai pamatė, kad likę gaujos nariai savo gyvenimą organizavo visiškai kitaip. Jie sukūrė naują socialinę struktūrą, kurioje beveik išnyko prievarta ir savivalė silpnesniųjų atžvilgiu. Be to, babuinai kur kas dažniau vieni kitiems padėdavo (pavyzdžiui, ieškoti parazitų - o tai labai svarbus beždžionėms veiksmas, kuris jų pasaulyje reiškia socialinius ryšius) ir daugiau laiko leisdavo kartu.
Taigi susiformavo visiškai nauja kultūra - tolerancijos, altruizmo ir emocinio prieraišumo. Reikėjo tik, kad liautųsi spaudimas!
Įdomiausia tai, kad ši kultūra gyvuoja jau dvidešimt metų - ji pergyveno tuos kolonijos narius, kurie ją sukūrė. Tolerancija išlieka, nepaisant vis naujų patinų, kurie ateina į bandą iš kitų, tradicinių, bandų, integracijos. Naujokams iš karto duodama suprasti: čia taip elgtis nepridera.
Beje, tyrėjai nustatė, kad "tolerancijos" kolonijos narių kortizolio lygis daug mažesnis už vidutinį, o jų imuninė sistema stimuliuojama papildomai...
Kokias išvadas galima iš to padaryti?
Pasak profesoriaus Šreiberio, babuinai mus moko, kad blogis ir neteisybė nėra natūrali ir todėl savaime toleruotina mūsų visuomenės būsena.
"Atvirkščiai - kai mes turime laisvę organizuoti savo gyvenimą taip, kaip mums norisi, mes galime susikurti tolerancijos ir savitarpio pagalbos terpę. Joje kiekvienas jaučiasi geriau ir įgyja netgi fiziologinę pusiausvyrą."
Nežiūrėk į save pernelyg rimtai
Žinomo olandų rašytojo ir publicisto Arnono Griunbergo (Arnon Grunberg) (lietuvių kalba išleista ir garsi jo knyga "Fantomo skausmas") nuomone, suaugusieji lygiai taip pat kaip vaikai nori žinoti, kur yra tolerancijos ribos.
"Galbūt tai pats svarbiausias klausimas iš visų, kuriuos pasauliui pateikia vaikas. Kad ir kokie būtų antiautoritarinio auklėjimo pranašumai, mūsų laikais beveik visi pedagogai sutinka su tuo, kad vaikui būtina suprasti, jog leidžiama ne viskas, tegu tai ir skausminga tiek vaikui, tiek jo auklėtojui", - samprotauja publicistas (arnongrunberg.com).
Pasak A. Griunbergo, žmonės visada ieškos laisvės ribų, nes kiekviename iš jų gyvena vaikas, tačiau ne kiekvienas ribos peržengimas vertas to, kad būtų žiūrima į jį rimtai.
"Tradiciniame kaime dar buvo galima rasti tai, kas vienodai šventa visiems, o dabar urbanizacija ir kosmopolitizmas nutrynė ribas taip, kad mano idealai gali labai sugluminti kaimyną. Mieste daugiau įvairovės, o gyventojai socialiai labiau atsiskyrę nei kaime. Toks šiuolaikinio pasaulio bruožas - jam priešintis beprasmiška. Kodėl gi nepabandžius priprasti ir gyventi žinant, kad mano kaimynas juokiasi iš mano Dievo?
Žinoma, aš nesileisčiau įžeidinėjamas savo namuose, ir religinės organizacijos taip pat gali pareikšti: "Nori iš mūsų juoktis? Prašom. Bet ne mūsų bažnyčioje." Tačiau tegu nesutinkantiems lieka galimybė tvirtinti, kad homoseksualizmas - tai liga, Jėzus buvo apgavikas, o Mahometas - pedofilas. Vertės tokie pasisakymai greičiausiai neturi jokios, bet juridiniu požiūriu jie turi teisę egzistuoti. Be to, būti tolerantiškam visai nereiškia su viskuo sutikti, tolerantiškumas - tai pakantumas tam, ką niekini."
Kai kas, kas šventa man, šventa ne visiems, primena rašytojas. "Toks prisipažinimas nebūtinai pakerta pasitikėjimą savimi - jis greičiau prideda saviironijos, padeda suprasti, kad mano Dievas, mano menas ir mano filosofija visai neatmeta kitų dievų, kitų menų ir kitos filosofijos egzistavimo. Tikroji tolerancija nežiūri į save pernelyg rimtai, ji linksma ir energinga..."
INFORMACIJA
1995 m. lapkričio 16 d. JUNESCO valstybės narės priėmė Tolerancijos principų deklaraciją. 1996 m. JT Generalinė Asamblėja pasiūlė valstybėms narėms kasmet lapkričio 16 minėti Tolerancijos, arba lietuviškai sakant, Kantrybės dieną. Šiemet ši diena įtraukta į Lietuvos atmintinų dienų sąrašą.
LIETUVIAI TOLERUOJA
* Fizines bausmes vaikams. 60 proc. šalies tėvų mano, kad yra situacijų, kai fizinės bausmės vaikų atžvilgiu yra pateisinamos.
Kontrabadą. Cigarečių, alkoholio, degalų ir kuro kontrabandą ir nelegalų vartojimą Lietuvoje pateisina 62 proc. apklaustųjų. Kas trečias lietuvis perka nelegalias cigaretes, degalus ir kurą.
* Nelegalų alkoholį. Jo per pastaruosius metus pirko arba vartojo 24 proc. šalies gyventojų ("Spinter tyrimai", 2013 m.).
* Švenčiančiuosius Spalio revoliuciją. 42,8 proc. visų šalies didžiųjų miestų gyventojų 2007 m. teigiamai įvertino faktą, kad Lietuvoje yra žmonių, tebešvenčiančių Spalio socialistinės revoliucijos metines. Jų manymu, laisvoje šalyje visi gali švęsti, ką nori. Daugiausiai (64,2 proc.) taip mano jaunimas (18-29 m.).
* Juodaodžius. Teigiamai juos vertina 30 proc. respondentų, 58,1 proc. apklaustųjų požiūris neutralus. ("Vilmorus", 2007 m.).
* Amerikiečius, anglus, rusus, latvius. Trečdalis respondentų neprieštarautų prieš tokius kaimynus (2011 m.).
* Neįgaliuosius. 75 proc. neutralūs jų atžvilgiu, 12 proc. norėtų šių žmonių kaimynystės.
LIETUVIAI NETOLERUOJA
Tarybinių laikų. 79,4 proc. visų Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų kategoriškai nenorėtų, kad į Lietuvą grįžtų tokia pati sistema ir tvarka kaip Sovietų Sąjungos laikais. Vos 2 proc. apklaustųjų ilgisi sovietinės sistemos ir ją palaiko. ("Veidas", 2007 m.)
Musulmonų. Jų kaimynystėje nenorėtų turėti 70 proc. apklaustųjų.
Čigonų. Neigiamai juos vertina 42,7 proc. respondentų, neutraliai - 38,5 proc. (2007 m.), 87 proc. nenorėtų šalia jų gyventi (2011 m.).
Pabėgėlių. Juos neigiamai vertina 38,3 proc. respondentų, neutraliai - 42,4 proc. (2007 m.)
Migrantų. Į juos kreivai žiūri 58 proc. gyventojų (2010 m. duomenys).
Benamių. Netoleruoja 26,6 proc. respondentų (2007 m.)
Narkomanų. Šalių jų nenorėtų gyventi 96 proc. respondentų. (2011 m.)
Alkoholikų. Jų negali pakęsti 91 proc. žmonių.
Teistų asmenų. Netoleruoja 88 proc. apklaustųjų.
Sergančiųjų AIDS. Tokių kaimynų nenorėtų 72 proc. apklaustųjų.
Emociškai nestabilių asmenų. Jų nemėgsta 92 proc. žmonių.
Homoseksualų. 56 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi šalia jų. ("GfK CR Baltic", 2011 m. duomenys).
-----------------------------------
Nekantrumas prie vairo
79 proc. - tiek apklaustų vairuotojų mano, kad jeigu žmonės prie vairo valdytų savo neigiamas emocijas, Lietuvos keliuose eismo dalyviams būtų saugiau ("Spinter" duomenys).
40 proc., arba arti pusės, visų vairuotojų nuolat patiria pyktį sėdėdami prie vairo.
60 proc. - tiek apklaustųjų yra įsitikinę, kad pikti yra kiti vairuotojai.
59 proc. - tiek vairuotojų mano, kad vairuojančiųjų agresyviai padaugėjo.
56 proc. - tiek apklaustųjų mano, kad vairuotojai greitį viršija vis dažniau.
10 proc. - tiek iš užregistruojamų eismo įvykių atsitinka dėl nekultūringo vairavimo ("ERGO Insurance" duomenys).
KOMENTARAS
Būkime pakantūs žmogui, bet ne jo daromam blogiui
Kunigas Vilius Viktoravičius
Besąlygiškai kantrus yra tik Dievas. Krikščionybė moko mus būti kantrius žmogui - priimti jį kaip tokį, tačiau nemoko būti pakančius jo daromam blogiui, nuodėmei, piktiems darbams.
------------------------------------
PATARIMAI
Auklėkite kantriai
Psichologė Sigita Kemerienė
Fizinė bausmė vaikui tėra suaugusiųjų "garo nuleidimas". Vaikai mušami, purtomi ar kitaip fiziškai baudžiami tuomet, kai suaugusysis yra įpykęs. Fizinės bausmės nesudaro sąlygų formuotis vaiko vidinei savikontrolei, vertybinėms nuostatoms ir demonstruoja, kad fizine jėga galima spręsti problemas. Yra aibė būdų, kaip drausminti vaikus jų nemenkinant, nežeminant, bet ugdant jų sąmoningumą, savarankiškumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
PATARIMAS
Pasakykite sau "Stop"
Psichologė Eglė Masalskienė
Jeigu jaučiate, kad jus užvaldo pyktis, prisiminkite "stop" techniką. Neveikite tuoj pat, bent keletą sekundžių luktelėkite. Paprastai per tą pauzę įsijungia sąmoningas mąstymas, racionalumas, kurie greit įrodo, kad agresyvus elgesys nebūtų pati geriausia ir naudingiausia išeitis.
---------------
Kantrybė vieną pykčio akimirką apsaugo nuo šimto dienų širdgėlos.
Liaudies patarlė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą