Ar tikslinga Lietuvai susipančioti eurais?

Ar tikslinga Lietuvai susipančioti eurais?

Kuo blogiau eurui - tuo geriau kitoms pasaulio valiutoms, išskyrus litą, latą ir kt., kurie susieti su smunkančiu euru. Didžiosios Britanijos svaras sterlingų Lietuvoje parduodamas net už 4,45 lito (10 proc. daugiau nei sausį), labai pabrango ir JAV doleris - iki 2,75 lito. Tik euras Lietuvoje stabilus - 3,45 lito.

Bet tas „stabilumas“ per euro krizę iš tiesų smukdo mūsų ekonomiką. Kodėl net pačiomis žalingiausiomis Lietuvai aplinkybėmis litas išlieka susietas su euru? Kodėl kitos valstybės, savo pinigų nesusiejusios su euru, iš euro krizės net sunkmečiu pasipelno?

Diskusija: Ar tikslinga Lietuvai susipančioti eurais?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius ir finansų patarėjas Marijus KALESINSKAS, profesorius Povilas GYLYS ir finansų analitikas Raimondas KUODIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Iš kur atsiranda pinigai ir kas riboja emisiją?

R.KUODIS: Didžioji dalis visuomenės mano ir didžioji dalis vadovėlių rašo, kad pinigus kuria centriniai bankai, paskui juos padaugina komerciniai bankai. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Pinigus sukuria komerciniai bankai, išduodami paskolas per kredito mechanizmą, nes, duodant kreditus, jokių išteklių, jokių indėlių nereikia turėti, priešingai negu mano didžioji dalis visuomenės.

Tai yra kreditas sukuria pinigus, sukuria indėlį, o centriniai bankai paprastai prisitaiko prie to pinigų kūrimo proceso, suteikdami komerciniams bankams rezervus. Taigi pinigų kūrimo procesas yra būtent toks. Apie tai mažai rašoma, visi vadovėliai, kaip minėjau, viską apverčia aukštyn kojom, todėl visuomenė nelabai suvokia šituos procesus.

G.JAKAVONIS: Ką jūs ten rašote tuose vadovėliuose, jeigu niekas nesupranta?

P.GYLYS: Kol kas nesu parašęs, bet dėstau, tai mano požiūris šiek tiek kitoks, iš tikrųjų artimesnis vadovėliniam.

Seniau pinigai turėjo vertę, tai auksas, bet kuri paklausi prekė gali atlikti pinigų funkciją bent iš dalies. Bet dabar gyvename sistemoje, kai piniginiai ženklai atitrūko nuo savo realaus turinio. Paskutinis atvejis, galima sakyti, buvo Breton Vudso sistema, kai Amerikos aukso atsargomis buvo dengiama dolerio apyvarta ir t.t.

Sutinku su tuo, kad kita pinigų dalis yra kuriama kredito sferoje, bet centriniai bankai vis tiek spausdina pinigus. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų federalinė rezervų sistema prieš metus prigamino apie 600 mlrd. dolerių. Šiuo metu diskutuojama dėl Anglijos banko pinigų kiekio padidinimo, jo tikslas yra padidinti pinigų kiekį, esantį cirkuliacijoje. Tai viena iš makroekonominio valdymo priemonių.

Bet ką tai rodo? Kad šiaip jau gerokai pasikeitė pinigų sistema, palyginti su ta, kuri buvo, pavyzdžiui, Adamo Smito (Adam Smith) laikais. Šiandien yra piniginiai ženklai, kurie cirkuliuoja, galima sakyti, valstybinės valdžios pagrindu. Valstybė yra savotiškas garantas, bet jeigu ji nesilaiko? Centrinis bankas irgi yra valstybės sistemos dalis, aišku, kyla pavojų, kad gali būti prispausdinta per daug pinigų, tada prasideda infliacija, hiperinfliacija ir panašūs dalykai.

G.JAKAVONIS: Buvo užsiminta, kad Amerika prispausdino daug pinigų. Sakykim, Lietuva paima ir taip pat prisispausdina. Ar toks variantas įmanomas?

M.KALESINSKAS: Šiandien - ne. Aišku, seniau, prieš šimtus metų, tie pinigai buvo padengti galbūt kokiu nors realiu turtu, paprastai metalu, brangiais tauriaisiais metalais. Iki pat praeito amžiaus vidurio dar buvo tokių sistemų, o dabar visame pasaulyje yra dominuojančios sistemos, kai pinigai yra nepadengti, tai yra vadinamieji popieriniai pinigai. Tos sistemos gali būti skaidomos į daugybę įvairių modelių.

Lietuvoje yra valiutų valdybos modelis, kai mūsų išleisti litai cirkuliacijoje yra susieti su centriniame banke laikomais rezervais, tai yra visi apyvartoje esantys pinigai padengti centriniame banke esančiais rezervais. Ir mes, norėdami laikytis to modelio, negalime sau leisti išspausdinti daugiau litų, negu turime rezervuose užsienio valiutos ir kitų atsargų.

Jeigu pradėtume tą daryti, automatiškai turėtume pasakyti, kad jau nebesilaikome valiutų valdybos modelio. Čia jau galima kalbėti, kiek mums reikalingas ir kiek naudingas ar nenaudingas tas egzistuojantis valiutų valdybos modelis, bet jis sėkmingai veikia jau seniai, nuo 1994 metų. Tad turime mes tą sistemą, kol kas jos laikomės ir su savo pliusais bei minusais ji egzistuoja ir neleidžia mums naudoti tų pačių priemonių, kokias naudoja Amerikos centrinis bankas ir Didžiosios Britanijos centrinis bankas. Čia jau galima diskutuoti, ar tai gerai, ar blogai.

G.JAKAVONIS: Bet jūs sutiksite, kad mes esame kažkokioje nelygiavertėje padėtyje. Kad turėtume litų, atitinkamai turime turėti tam tikrą kiekį svarų sterlingų, eurų, Amerikos dolerių. O anie automatiškai turi teisę prispausdinti pinigų.

M.KALESINSKAS: Mūsų padėtis labai dramatiškai skiriasi nuo tų didžiųjų valstybių, kurios jau istoriškai turi užsitarnavusios autoritetą, ir turbūt vienintelių JAV padėtis yra išskirtinė. Tai yra šalis, kuri apskritai neprivalo su niekuo sietis, turėti jokių rezervų, šiandien doleris yra pasaulio rezervinė valiuta. JAV yra kaip atskaitos taškas.

R.PAULAUSKAS: Jeigu teisingai suprantu, pradėkim nuo to, kad Lietuvos Konstitucijos 125 str. sakoma: „Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas“. Taip buvo iki 2006 metų, tais metais Seimas, tikėdamasis, kad mes įstosime į euro zoną, šitą nuostatą panaikina. Bet į euro zoną mes neįstojome, tai dabar turime emisijos teisę ar ne? Mes ir turime, ir neturime.

Ką sako tas susiejimas su valiutų valdybos modeliu? Cituoju Lito patikimumo įstatymą: „Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu“. Jeigu teisingai suprantu: kad gautume litą, mes, sakykim, pardavėme kažkiek grūdų, gavome, tarkim, 1000 eurų, juos čia konvertuojame, centrinis bankas mums juos paverčia litais. Bet kas toliau darosi?

Jeigu teisingai suprantu: aš su tais litais nuėjau į komercinį banką, komercinis bankas, tarkim, 10 proc. atidėjo tą rezervą (iš tikrųjų mažiau, bet skaičiuokime, kad būtų paprasčiau), o 900 litų išdavė kaip naują kreditą. Jis emituoja pinigus jau šalia centrinio banko. Bet dar ne viskas.

Tas, kuris gavo tuos 900 litų, gali nueiti į kitą banką, juos padėti vėl kaip indėlį, ten atidės 9 litus rezervo ir išleis 800, ten vėl kažkiek kreditinė emisija. Ir taip išeina, kad komerciniai bankai multiplikuoja emisiją ir centrinis bankas čia toli gražu yra ne vienintelis emitentas. Ir kadangi visi komerciniai bankai yra ne Lietuvos bankai, iš esmės Lietuvoje emisiją vykdo Skandinavijos komerciniai bankai.

Dabar kitas klausimas. Nelabai suprantu - tada šita komercinių bankų emisija reikalinga pagrindimų rezervais ar ne? Kiek suprantu, ne. Tai tada ką sako šita nuostata Lito patikimumo įstatymu? Man galai nesueina.

Beje, kai aš buvau Aukščiausiojoje Taryboje ir vieną rytą atlėkę džiugiai siūlė įstoti į Pasaulio banką, aš prelegento paprašiau atsakyti į keletą klausimų. Man buvo pasakyta: tu džiaukis, kad tave priima, užuot uždavęs klausimus. Ir aš nebalsavau už tą įstatymą. Bet dabar žinau, kad, matyt, ne veltui nebalsavau, nes priklausymas Pasaulio banko sistemai iš esmės eliminuoja valstybės centrinį banką iš tos valstybės ekonomikos.

Ką sako Lietuvos banko įstatymo 2 str.? „Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles“. Jeigu dar pasigilinsite į tą įstatymą, pamatysite, kad jis visas yra skirtas Europos Sąjungos centrinio banko interesams tenkinti. Ten taip tiesiai ir rašoma.

Tai ką Lietuva, kaip valstybė, turi tokiu atveju? Mes turime pinigų emitentą komercinių bankų pavidalu, jų mes niekaip nekontroliuojame, ta emisija nėra padengta rezervais, mes turime banką, kuris niekaip nekoreliuoja su mūsų ekonominėmis problemomis, jo visai kiti uždaviniai, ir paskui mes stebimės, kad gyvename taip, kaip gyvename.

Bet jeigu šiek tiek plačiau pasižiūrėtume į pasaulį, pamatytume, kad beveik viso pasaulio centrinių bankų padėtis tokia pati. Ir visų valstybių padėtis tokia pati, o paskutinė iš man žinomų stambiųjų žaidėjų, kuri nepriklausė tai sistemai, buvo Tarybų Sąjunga ir jos finansinė sistema. Jie turėjo savo emisijos centrą, nepriklausomą nuo pasaulio banko.

Šiandien, jeigu kalbėsime apie valiutos atsargas pasaulyje, apie tai, kokia valiuta jos yra laikomos, galiu pasakyti, kad 60 proc. yra doleriais, 25 proc. eurais, po 3-4 proc. svarais sterlingų ir jenomis ir visiškai mažai - Šveicarijos frankais. Visoms kitoms valiutoms lieka apie 10-12 proc. Kitaip sakant, šitoje piramidėje dominuoja federalinis rezervas ir jeigu mes savo litą turime, jeigu centrinis bankas jį nori emituoti, turime turėti tas atsargas, tik jūs man pasakykite kuo. Ar žinote atsakymą?

G.JAKAVONIS: Kiek supratau iš to, kas buvo pasakyta, centrinio banko ir Vyriausybės veiklos santykis neegzistuoja.

R.KUODIS: Čia iš naujo atrandami seni sąmokslai, kad pinigus kuria ne tiek valdžia, kiek privatus sektorius. Apie tai žinoma nuo viduramžių, nuo auksakalių laikų. Mes atrandame iš naujo viduramžių tiesas. Jeigu tikrai domitės pinigų prigimtimi, koks yra valstybės vaidmuo ir santykis su pinigais, tai apie tuos dalykus ir yra rašoma, tik ne vadovėliuose, o rimtuose moksliniuose veikaluose.

Mūsų Konstitucijoje kažkas yra parašyta 1990-ųjų pradžioje, bet žvelkime giliau, Konstituciją mums ne dangus nuleido, ją rašė žmonės. Ar tie žmonės suvokė pinigų kūrimo procesą? Drįsčiau teigti, kad ne. Konstitucijoje yra ne vienas keistas teiginys, yra daug žodžių „nemokamas“, o ekonomistai išvis tokio žodžio neturi. Jeigu nemokamas, vadinasi, kažkas kitas užmoka ar už tavo sveikatos apsaugą, ar pan., bet Konstitucijoje tokių dalykų yra. Ir Amerikos Konstitucija yra, taip sakant, morališkai pasenusi, bet jie sugeba ja vadovautis.

Pinigų kūrimo procesas nėra paprastas dalykas, eiliniam žmogui tai yra visiška mistika ir, aišku, mes labai šiurkščiai vartojame pinigų sąvoką. Pinigai yra konkretus dalykas.

Sakote, centriniai bankai dabar kiekybinio švelninimo pagalba spausdina pinigus. Tai kalbėkime konkrečiai, kad centriniai bankai sukuria rezervus pirkdami iš komercinių bankų vertybinius popierius. Tie vertybiniai popieriai gali būti ir pinigai. Jūsų turima JAV iždo obligacija beveik niekuo nesiskiria nuo dolerio. Tad vieną turtą centrinis bankas pakeičia kitu turtu.

Daug žmonių mano, kad čia yra problema, jie manė, kad jeigu toks dalykas bus, tai pasaulyje vyks didžiulė hiperinfliacija. Dabar mes matome, kad tos hiperinfliacijos kai kur nėra, nes ir negali būti. Mat kad šitas procesas virstų kuo nors, kas gali didinti kainas, neišvengiamai turi vykti kredito procesas. O pastarojo nėra, kreditas dabar ne tik nedidėja, jis daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, mažėja. Štai kodėl matome, kad nėra to tiesioginio ryšio tarp to, ką centrinis bankas atseit išspausdina, ir infliacijos.


Palyginę mastus, kiek čia tų pinigų atseit išspausdinta, ir turėdami omeny, kad dauguma klasikinių teorijų sako, jog turėjo būti ryšys tarp šito atseit pinigų kiekio ir išvis infliacijos, matome, kad monetarizmas yra gana kvaila teorija. Beje, pats Miltonas Frydmanas (Milton Friedman), prieš mirtį faktiškai išsižadėjo to, ką teigė. Tai štai kodėl suvokti šiuos dalykus yra labai sudėtinga.

Taip, ten yra daug tiesos, bet šiuolaikiniai pinigai yra skola, priešingai negu auksinės monetos, kurios nebuvo niekieno skola, ir štai toks didžiulis skirtumas tarp moderniosios ir senosios sistemų. Aš visiškai nenoriu ginti moderniosios sistemos. Ji linkusi kurti burbulus, tą ir matome pastaruoju metu. Tuos burbulus kuria privatus kreditas. Tam reikia, kad kas nors tą kreditą imtų. Žmonės apsikvailina, patys sukurdami istorijas apie kažkokį naują Eldoradą, iš kurio galima praturtėti, pavyzdžiui, pardavinėjant vienas kitam butus ar žemę, ar pan. Tai iliuzijos, kurios yra mūsų gyvenimo dalis.

Man tai visiškai nepatinka. Aš siūliau daug dalykų, kurie būtų įtvirtinę kredito ribojimą, bet ne visi klauso ekonomistų. Įstatymai turėtų atspindėti realybę, bet įstatymus, kaip minėjau, rašo žmonės, kurie nesupranta realybės, ir čia ratas užsidaro.

G.JAKAVONIS: Kokie yra pranašumai ir trūkumai tos sistemos, kurioje mes gyvename?

P.GYLYS: Pasaulinė problema yra ta, kad mes neturime tikrų pasaulinių pinigų, apie kuriuos svajojo mano gerbiamas Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes), bet stiprios šalies nacionalinė valiuta atlieka ir pasaulinių pinigų, ir nacionalinių pinigų funkciją, tad čia daug įvairių niuansų.

Beje, europiečiai eurą kūrė kaip atsvarą doleriui, nes, aišku, europiečiams nepatiko tas piniginis amerikiečių dominavimas ir, kaip matome, sekasi ne itin gerai. Euro, apskritai pinigų, sistemos, bendros ekonominės sistemos kūrimas reikalauja politinės integracijos, tai yra federacijos, bet Europos Sąjungos idėjos tėvai sąmoningai ar ne neįvertino to proceso sudėtingumo arba galvojo, kad pasieks žmonės tokį sunkų etapą, kaip dabar, ir išspręs tą problemą.

Bet, pavyzdžiui, kurti Jungtines Europos Valstijas, kai šiandien šalys, tautos nėra to rimtai apgalvojusios... Tik pastaruoju metu pasirodė publikacijų apie Jungtines Europos Valstijas, kuriose tie dalykai dėstomi konceptualiai.

O dabar mūsų padėtis yra tokia, kad mes lyg ir formaliai turime litą, bet mūsų ekonomika gerokai euroizuota, tarkim, gal 60 proc. kreditų yra eurais, bet to mes neaptarėme. Kreditų sferoje jau nemažu laipsniu cirkuliuoja euras, tada vertybinių popierių rinka irgi buvo euroizuota, jau vyksta prekyba eurais. Mes visai neaptariam to, kokios pasekmės ir, svarbiausia, mes rimtai nekalbame apie ateitį.

M.KALESINSKAS: Iki pastarųjų metų buvo įsitvirtinusi klasikinė nuostata, kad centriniai bankai negali pirkti valstybės skolos. Bet štai tie didieji centriniai bankai leido sau iš tikrųjų tokį, atrodo, beveik nepajudinamą susitarimą paneigti ir pradėjo elgtis kitaip. Tai yra JAV, Europos centrinis bankas, Didžiosios Britanijos centrinis bankas, Japonijos ir kai kurie kiti pradėjo pirkti valstybių skolą, o tai iki krizės buvo paprastai neleistina.

Štai dėl to matau problemą. Manau, kad jie pradėjo elgtis negerai dėl infliacijos pavojaus, nes tie apribojimai buvo įtvirtinti ne šiaip sau, o būtent siekiant išvengti infliacijos ir tokių negerų mechanizmų, kurie įsikišus politikams gali pakrypti neprognozuojamai. Jeigu leisime centriniams bankams finansuoti valstybės skolą, tai tą procesą valdyti bus labai sunku ir galime turėti infliacinių pasekmių. Taip, dabar plačios infliacijos nėra, bet prisimindamas pastarųjų metų patirtį noriu patikslinti, kad infliacija buvo, tik ne plačioji vartotojiška, o finansinių aktyvų.

Centriniai bankai, gavę papildomų pinigų, ne kreditavo plačiąją ekonomiką, o pirko finansinį turtą ir kai kuriuos tuos segmentus finansinio turto kainomis, automatiškai pūtė kainas. Dėl to mes matėme savotišką atsigavimą, kuris nėra visai natūralus tose pačiose akcijų rinkose, kitame finansinio turto segmente. Iš tikrųjų jis buvo dirbtinai paskatintas to kiekybinio skatinimo. Tai nėra blogai. Bet koks atsigavimas yra geriau negu nieko arba bent jau neblogai visiems ekonomikos dalyviams.

R.PAULAUSKAS: Pakalbėkime apie tą infliaciją. Kodėl jos nėra? Ogi dėl to, kad vartojimo lygis krenta greičiau, negu dabar spausdina pinigus. Dėl to, kad maždaug 90 proc. sandorių, kurie per parą įvykdomi pasaulyje, yra spekuliaciniai arba finansiniai šitoje rinkoje, o ne buitinėje rinkoje, ne realios ekonomikos rinkoje, ir tie pinigai ten įstringa. Bankai gauna lengvus pinigus, bet jie neduoda jų į buitinę rinką, nes nėra kam duoti. Šiandien žmonės nebetvarko jau savo sukauptos skolos, kada krenta vartojimo lygis ir gamyba visur eina žemyn, nėra ką kredituoti, dėl to visi tie pinigai laikosi finansinėse spekuliacinėse erdvėse.

Bet ar jūs įsivaizduojate, kas bus, jeigu tie du mechanizmai, ta buitinė rinka su šituo grandioziniu burbulu išpūstų pinigų, kada nors susijungs? Apie tai diskutuoja visi pasaulio finansininkai. Tai bus kažkas panašaus, kas atsitiko Tarybų Sąjungos egzistavimo pabaigoje, kai susijungė buitiniai pinigai su sąskaitiniais įmonių pinigais. Kada buvo galima sąskaitinius pinigus panaudoti perkant buitinius daiktus ir kilo ta milžiniška hiperinfliacija.

Dabar apie tą mūsų valiutų valdybos modelį, kuris neleidžia spausdinti mums pinigų. Viskas būtų gerai, jeigu euras būtų su kuo nors susietas, jeigu doleris būtų su kuo nors susietas ir jeigu visi laikytųsi tos sistemos. Bet kai vieni laikosi, o kiti neturi jokio imperatyvo jo laikytis, tai man nesuprantama, kodėl jūs sakote, kad mes čia kažkokius sąmokslus, teorijas išvedžiojame. Tai yra realybė.

Pateikiu vieną iš paskutinių pavyzdžių. Anglijos centrinis bankas 4 metams už 0,25 proc. palūkanų siūlo pinigus, galima sakyti, veltui. Ir tiesiog prievarta vers juos kredituoti fizinius ir juridinius asmenis. Jeigu jie to nedarys, bus baudžiami keliant palūkanų normą. Ką tai reiškia? Kad Anglijos centrinis bankas gamins iš oro pinigus, jis skatins sau vartojimą, bet mes šito daryti negalime. Galbūt Anglijos ekonomikai tai ir naudinga, bet kas iš to Lietuvai?

Taigi mūsų padėtis visada blogesnė nei jų, štai kur yra esmė. Vieni taupo, yra pririšti, turi uždirbti tą eurą, o kiti per naktį pinigus piešia ir leidžia į apyvartą. Įsivaizduokite kaimą, kuriame vienas žmogus siuva batus, kitas daro ratus, o trečias tik piešia popieriukus ir už tuos popieriukus perka tuos batus. Tai ar nematote kolizijos ir to, kas už tos sistemos slepiasi ir kokie yra interesai? Čia joks ne sąmokslas, čia šiandienos realybė. Jeigu ta sistema būtų sąžininga, ji laikytųsi savo įsipareigojimo, o dabar nespėju sekti avantiūrų.

G.JAKAVONIS: Ar turi šita sistema ateitį, jeigu mes taip per galvą versdamiesi lendame į tą euro zoną?

R.KUODIS: Kas jums sakė, kad pasaulis yra teisingas? Kuo viduramžiais kalvis skyrėsi nuo auksakalio? Vienas galėjo kalti pinigus, kitas ne. Čia ir prasideda neteisybė. Pinigai yra žmonijos išradimas, pati žmonija sukūrė tuos dalykus, pati keičia, kadaise pinigais buvo kažkokios kriauklelės, vėliau kažkas kita.

R.PAULAUSKAS: Jeigu pasaulis yra toks, kaip dabar jį įvardijote, tai kodėl mes turime būti šventesni už Romos popiežių? Tad ir žaiskime pagal tokias taisykles kaip jie. Kodėl graikas yra dešimt kartų labiau už lietuvį prasiskolinęs ir jam yra nurašoma skola, o mes negalime to daryti? Ko mes tada laukiame? Tai skolinkimės be jokių apribojimų, paskui vis tiek nurašys. Mes liekam durniaus vietoj laikydamiesi taisyklių, kada pasaulis jų nesilaiko.

R.KUODIS: Jūs norite būti graiko, kuriam nurašė skolas, vietoje. Bet ar matėte, kaip dabar atrodo ta visuomenė?

R.PAULAUSKAS: Jų algos ir pensijos yra didesnės negu Lietuvoje.

R.KUODIS: Grįžkime prie pinigų. Pinigas yra tai, kas yra mūsų galvose. Daug žmonių sako, kad reikia grįžti prie Aukso standarto, ar pan. Kodėl aukso? Pasaulyje nėra universalaus vertės mato. Tai, kad juo tampa auksas ar kriauklelės, yra dėl to, kad mes taip sugalvojom. Siūlomi sprendimai nebus kažkokia panacėja, panaikinsianti visas pasaulio blogybes.

Nemanau, kad dabartine sistema kas nors yra iš principo patenkintas, išskyrus pačius finansininkus, kurie paprastai jau nepralaimi. Jeigu laimi, tai viskas atitenka jiems, jeigu pralaimi, tai mokesčių mokėtojai susirenka visas šiukšles. Daug yra dabartinės sistemos kritikų, ir visi konstruktyvūs pasiūlymai sveikintini, bet svarbu suvokti problemos prigimtį ir bent jau išmanyti bazinius pinigų kūrimo proceso dalykus.

P.GYLYS: Klausimas vis dėlto yra toks, ar mes iš tikrųjų šiandien matome prasmę įeiti į euro zoną, ar mūsų ten laukia, gal iš tikrųjų reikėtų pagalvoti apie kitą strategiją? Aš manau, kad tikrai verta pasidairyti ir atsiminti, jog daug kas sako, kad jeigu ne valiutų valdybos modelis, tai mūsų BVP nebūtų sumažėjęs 15 proc., o dabar dėl kažkokio atsitiktinumo dėsningumo mūsų, estų BVP per metus smuko 15 proc., latvių - 18 proc.

M.KALESINSKAS: Kodėl mums, taip pat ir Latvijai, Estijai, nėra naudinga elgtis taip, kaip lenkams? Tai atsakymas būtų mūsų importo ir eksporto struktūra. Mes esame palyginti mažos ekonomikos valstybė, čia nėra ką aiškinti, visi žino, kiek kartų Lenkija yra didesnė tiek ekonomika, tiek gyventojų skaičiumi ir t.t. Lenkai iš tikrųjų yra vieni sėkmingiausiai įveikusių krizę, jie naudojo pinigų politiką, nors nemanau, kad tai buvo vienintelis veiksnys, kuris padarė mus skirtingus.

R.PAULAUSKAS: Pirmiausia jūs turbūt žinote, kad šiandien visame pasaulyje vyksta susitarimai, kad bus atsiskaitoma apeinant dolerį ir eurą. Tiek Kinija su Japonija, tiek Rusija su Kinija, tiek Brazilija su Argentina ir pan. Dolerio įtaka akivaizdžiai silpnėja. Lotynų Amerikos šalys kuria savo sukrę. Arabų pasaulyje ne pirmi metai sklando auksinio dinaro idėjos ir pan. Šie dalykai akivaizdžiai mažėja ir dėl to, kad visi bandymai gelbėti dabartinę sistemą tik padidina skolos naštą tiek JAV, tiek Europos Sąjungai.

Į mano klausimą, kaip tie pinigai bus grąžinti, niekas šiandien negali pasakyti. Tai kokia mintis kyla? Kad jie turės būti vienaip ar kitaip nurašyti, tos skolos turės būti nurašytos. Kas nenorėtų finansinio stabilumo?

Pakalbėkim apie tą patį žemės pardavimą užsieniečiams. Argi yra prasminga atiduoti šiandien mūsų vienintelį resursą už eurus ir dolerius, kurie spausdinami be saiko ir už kurių nestovi niekas, o juk mūsų žemė tai reali? Bet šiandien mes ruošiamės žengti šitą žingsnį. Štai kur yra problema. Ir euro zona šiandien neturi atsakymo į savo problemas, o mes dar svarstome, ar eiti, ar ne. Aš suprantu, kad visi norėtų stabilumo, bet reikia žiūrėti, kas vyksta iš tiesų.

P.GYLYS: Mano supratimu, lito kursas šiandien yra aukštas ir tai yra naudinga mūsų konkurentams Europoje, bet kažkodėl mes apie tai nekalbame. Antra, aš manau, kad daug ką išspręs krizė, ji mus privers priimti tuos sprendimus, kurių mes negalime prevenciškai priimti.

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder