Arūnas Matelis: Valstybė tampa plėšriųjų mūšio lauku

Jokūbas Matelis, tėvas, buvo stiprus žmogus. Jo nesugniuždė Sibiras. Jo sūnus garsus režisierius Arūnas Matelis taip pat yra stiprus žmogus, galbūt įgijęs šitą jausmą paveldėjimo teise. A.Mateliui su savo vaiku buvo lemta išgyventi sunkią ligą, ir po jos jis sukūrė stiprų filmą apie onkologinius ligoniukus - jam nėra abejingų visame pasaulyje. Sūnus bus paveldėjęs ne vien tiktai stiprybę, bet ir teisingumo jausmą. Tėvo dienos išvakarėse kalbinamas menininkas sakė, kad Jokūbo ir Mildos Matelių šeimoje ištiesti skriaudžiamam ranką buvusi didelė vertybė.

- Anądien išsitarėte nesąs geras tėvas savo vaikams. Kodėl?

Manau, nesu toks geras, koks galėčiau būti. Juk gyvename tomis savo patirtimis, ką patys turėjome, ką kitiems galime duoti. Suprantama, kad gali duoti kur kas daugiau, negu duodi. O iš tų patirčių gali prisimint tiktai savo tėvą. Visuomet atrodo, kad tavo tėvas buvo geresnis, negu pats gali būti.

- Koks buvo Jokūbas Matelis?

Dvidešimties metų buvo nuteistas kaip politinis kalinys dvidešimt penkeriems metams ir ištremtas į Sibirą, bet po Stalino mirties amnestuotas. Tik jam buvo uždrausta gyvent Lietuvoje, bet jis, traukiniu siunčiamas į Kaliningrado sritį, pabėgo ir taip liko gimtajame krašte. Liko, bet turėjo gyventi sunkiai, be registravimo, negaudamas darbo, plaukiodamas baržomis, dirbdamas juodžiausius darbus. Įsivaizduoju, kaip jam buvo sunku dalytis tarp šeimos ir tarp likimo, duoti vaikams kažkokį išsimokslinimą. Žinau, kaip jam buvo sunku ir kaip dabar lengva tai daryti - aukotis dėl vaikų, dėl šeimos. Man jis yra pavyzdys žmogaus, kuriam tiek daug reikėjo išgyventi, bet jis sugebėjo būti orus, geras, pasiaukojantis. Mes turime kur kas daugiau galimybių dalyti tą šilumą vaikams, artimiesiems, bet pritrūksta laiko, pritrūksta valios, pritrūksta dar kažko.

- Tai jūsų vaikystė nebuvo rojus?

Ne, vaikystė buvo labai gera. Tik tam tikru metu gyvenimo sąlygos buvo prastos. Kiek aš prisimenu, turėjome gyventi kažkokio sandėlio viršuje, buvo bendras tualetas su kaimynais, kambarėlis mažiukas, bet visad pilnas žmonių... Man atrodo, kad labai gera buvo vaikystė, susiradau draugų kieme, su tėvais važiuodavau į Palangą, tėvai duodavo man daug atsakomybės, šešerių, septynerių, aštuonerių metų spręsdavau savo pasirinkimo dalykus - mano vaikystė buvo puiki, tobula, galima sakyti. Neprisimenu, kad vaikystėje būčiau diržo gavęs. Ne dėl to, kad buvau labai geras vaikas, nors ir nebuvau labai blogas, bet fizinių bausmių šeimoje nebuvo. Man atrodo, kad ir mano, paskui sesers santykius su tėvais ženklino pagarba, kuri neleisdavo kelti rankos prieš kitą žmogų. Atsimenu labai daug vaikystės pirmųjų žodžių, bet kad būčiau skausmu baudžiamas, tokio dalyko neprisimenu.

- Kokie buvo tie žodžiai?

Atsimenu, stovėjau lovytėje, turėjau tigrą dryžuotą, pripučiamą, tėtis grįžo iš darbo vakare, ir aš tariau: „Tėtis parėjo iš darbo“... Išpuolė mama, močiutė, dar kažkas, visi pradžiugę, kad pradėjau kalbėti. Man toks įspūdis buvo, kad aš galėčiau daug pasakyti, bet tingisi kažkaip. Prisimenu labai daug tokių pirmųjų įspūdžių. Atsimenu, kaip giminaičiai atvažiuodavo, kaip aš trejų ketverių ant lango užsilipdavau, kaip penkerių paprašiau tėvų užsirūkyti. Sako, imk ir parūkyk... Kai patraukiau, tai vėliau daugybę metų nebenorėjau to skonio pajusti, bjaurumo įspūdis likęs iki šiol...

- Vaikystės atspindžių galima rasti jūsų filmuose?

Vaizdiniai, kuriuos prisimenu, gyvi, manau, kad susidūrimas su pasauliu, žiūrėjimas į jį sąmoningai ar nesąmoningai formuoja pasaulėjautos aspektus, tarp jų ir meninius. Kai studijavau, mums sakydavo, kad iš tikrųjų kažkur pasaulyje, nebepamenu tik kur, yra mokyklų, kuriose pagal ryškiausius aktyviausius žmogaus vaikystės ir jaunystės prisiminimus tam tikru būdu identifikuojama jo meninė perspektyva. Žinoma, tai nereiškia, kad tuos prisiminimus tiesiogiai imi ir perkeli į kiną, bet pirmieji ryškūs prisiminimai, matyt, provokuoja kažkokiems dalykams. Prisimeni kvapus, jausmus emocijas, baimes, džiaugsmus... Aš prisimenu, kaip pas mano tėtį buvo atėjęs žmogus, kuris jį išdavė. Matyt, buvo sąžiningas, bent atsiprašyt atėjo, atlikti atgailos. Atsinešė degtinės. „Čia tas, kuris tėtį išdavė“, - tarė mama. Atsimenu tą tylų sėdėjimą, nekalbėjimą dviejų vyrų mažytėje virtuvėje prie lango... Jie po stikliuką išgeria, nes nėra ką kalbėti: vieno per daug iškentėta, o kito turbūt per ilgai graužtasi, kad galėtų ką nors pasakyti. Jeigu kurčiau filmą su atsiprašymo scena, ji tokia ir galėtų būti...

- Klausausi jūsų ir pamažu aiškėja, kodėl jūs toks neabejingas mažos mergaitės iš Garliavos likimui. Gal buvote auklėjamas nepakantumo melui dvasia?

Juk visose šeimose, - o kitaip ir negali būti, - tėvai sako vaikui: būk sąžiningas, būk teisingas, stenkis būti doras. Visi auklėja vienodai. Aš mačiau, koks yra mano tėvas, turėjau prieš akis gerą pavyzdį. Supratau, ką reiškia gyvenimo nemačiusiam dvidešimtmečiui praėjus karui gauti 25 metus kalėjimo už tai, kad padėjo bendraamžiams bičiuliams, kurie buvo miške. Jis jiems padėdavo maistu, kažkokiu būdu padėdavo susisiekti su daktarais, bet aš nemanau, kad man kas nors ypatinga įskiepyta. Tiesiog teisingumo, kaip ir grožio, jausmas yra įgimtas, kiekvienam žmogui duotas ir jei matai, kaip šiomis dienomis, visišką netiesą, visišką neteisybę, negali likti tam abejingas. Venckienė aukojosi dėl mergaitės, globojo, kiek metų stengėsi, kad ji pamirštų jos atžvilgiu darytą prievartą, moraliai prarastą mamą ir tėvo žūtį, ir staiga Venckienė traktuojama kaip kaltoji, o ta, kuri galimai savo vaiką davė pedofilams, tampa šventoji. Čia gi kiekvienam žmogui aišku, kad vyksta žaidimas. Gyvendamas su tėvais mačiau, kad mūsų šeimoje paduoti ranką skriaudžiamam yra vertybė, nes stiprus ne tas, kuris gali pasinaudodamas jėga ką nors pakeisti, bet stiprus tas, kuris geba aukotis dėl kito. Aš nemanau, kad esu stiprus ir galiu tai daryti. Nemanau, kad kažką darau.

Filmas irgi yra iš mūsų šeimos patirties. Kai mūsų dukra sirgo ir gulėjo ligoninėje, mes pamatėm gyvenimą, kur visi sutinka tokį pat likimą. Tas filmas gimęs iš įspūdžio, kad būtent ten žmogus aiškiausiai pamato, ko jis yra vertas. Pagrindinio filmo herojaus paklausiau: Andriau, ar neatrodo, kad tu gavai itin sunkų likimą, kad tau reikia iškęst tiek daug gydymų, ar tu nekeiki kartais savo likimo, ir jis man atsakė: „Serga tik stipriausieji“. Nes silpnas paprasčiausiai to neiškęstų.

- Tokiais atvejais vaikas tampa tėvo mokytoju?

Turbūt. Kartais mums atrodo, kad mes vaikus mokome, bet iš tikrųjų tokiose kritinėse situacijose galbūt pati Dievo ranka paženklina vaikus. Jie galbūt žymiai daugiau moko tėvus, negu tėvai gali jiems pasakyti. Paradoksas, kartais mes nežinome, ar mes vaikus, ar jie mus moko. Ten pamatai, kad žmogus gali būti labai stiprus, nes ten daugybė dalykų netenka prasmės, kurios jie pilni šiapus ligoninės sienų. Žmogus ryškiausiai atsiskleidžia ne tada, kai gali nuvažiuoti į penkių žvaigždučių viešbutį ar gražiai pakalbėti per televiziją, o tada, kada sunkiausios akimirkos, kada Dievas padeda atsiskleist žmogui. Ligoninėje labai matyti žmogaus stiprybė ir Dievo artumas. Kai aš galvoju apie šiandieninį Lietuvos teisingumą, manau, kad tik tokia valstybė su tokia praeitimi, su tokia dramatiška istorija gali jį iškęsti.

- Sako, valstybę ryškiausiai atskleidžia jos politika silpniausiųjų žmonių - senelių ir vaikų - atžvilgiu.

Taip ir yra. Mūsų požiūris į silpniausią įrodo mūsų civilizacijos lygį, mūsų supratimo lygį. Jeigu šiandien nelieka vaistų onkologinėms ligoms ir sergančiam vaikui gydyti, bet turim jų kitiems ypatingiems, mūsų galva, dalykams, tai nėra brandos ir civilizacijos požymis. Čia labai lengva lyginti su šeima: jei šeimoje serga vaikas, tėvai neims paskolos didesniam butui ar brangesniam automobiliui pirkti, atvirkščiai, parduos, jei turi, ir tą automobilį, ir butą, kad išgydytų vaiką. Jeigu mes šiandien matom, kad teisingumas yra 240 policininkų, pasiųstų atimti vaiką ir vėl priversti jį kentėti keistame falsifikuotame spektaklyje, tai toks teisingumas yra nieko vertas, nes jis nukreiptas prieš silpniausią, prieš istorijos auką. Manau, juo aukštesnė civilizacija, juo brandesnė visuomenė, juo daugiau ji deda pastangų ne dėl žmonijos, o dėl vieno žmogaus, ypač vaiko, dėl paties silpniausio. Jeigu darys kelią, pirmiausia pasirūpins, kad būtų patogu juo užvažiuoti neįgaliesiems su vežimėliais, o ne prabangesnes plyteles sudės. Tada mes liausimės didžiuotis stiklo namais ir didžiuosimės tuo, kad į visas parduotuves gali patekti neįgalūs. Politika silpnųjų atžvilgiu yra ir mūsų demokratijos, ir mūsų brandos, ir mūsų prioritetų reikalas. Jei to nėra mūsų prioritetuose, tada mūsų valstybė tampa tiktai sveikųjų konkurencijos arena. Tokios sveikųjų konkurencijos vaisių jau esame matę: kadaise tai nutiko nacistinėje Vokietijoje, kadaise stiprieji buvo svarbūs mūsų buvusioje santvarkoje... Jei valstybė nepadeda silpniausiems, ji tampa stipriųjų mūšio lauku. O tai, tiesą sakant, iš esmės gali vykti ir be valstybės.