Aklai tiki norvegų teisumu
„Barnevernet“ slepia aplinkybes, dėl kurių vaikai buvo paimti iš tėvų ir atiduoti globėjams, kuriems turtingoji Norvegija už globotinį moka 1,6 tūkst. eurų per mėnesį. Neviltyje atsidūrę atimtų vaikų tėvai, juos ginantys teisininkai pasakoja apie „Barnevernet“ savivalę, medžioti vaikų bet kokiu pretekstu užsiundomus socialinius darbuotojus.
Tačiau Lietuvos nevyriausybininkai aklai tiki, kad vaikų gerovės šalyje „Barnevernet“ pasibeldžia tik į tas duris, už kurių kenčia mažylis. Koalicija „Už vaiko teises“, kurią sudaro 13 organizacijų, išreiškė besąlygišką pasitikėjimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema ir ten dirbančiais profesionalais.
Ištikimų „Barnevernet“ draugų Lietuvoje sąrašo viršuje - vienas iš koalicijos „Už vaiko teises“ steigėjų Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Šią įstaigą kartu su partnere VšĮ „OSFL projektai“ (dar visai neseniai dosniai žarsčiusia skandalingojo spekulianto Džordžo Sorošo (George Soros) fondo pinigus) 2012 m. gruodį Finansų ministerija pasirinko Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinių mechanizmų remiamos nevyriausybinių organizacijų programos (NVO programa) operatore.
2009-2014 m. Lietuvai iš EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų skirta iš viso 84 mln. eurų, iš jų 5,5 mln. eurų - NVO programai. Kaip tik paraiškų šiai programai teikimo ir vertinimo įkarštyje ir susibūrė neformali NVO koalicija „Už vaiko teises“.
Partneriai neliko nuskriausti
Praėjusiais metais NVO programos lėšos buvo paskirstytos įvairiems nevyriausybinių organizacijų projektams. Aišku, paramą gavo tik nedidelė dalis prašytojų, bet 8 iš 13 koalicijos „Už vaiko teises“ narių projektams užsidegė žalia šviesa.
Koalicijos partnerės VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektui skirta 482,5 tūkst. litų. Ta pati įstaiga kartu su „Jaunimo linija“ dalyvaudama asociacijoje „In corpore“ šios pateiktam projektui gavo dar 134,5 tūkst. litų (38,95 tūkst. eurų). Be to, „Jaunimo linijos“ ir jos partnerės „Vaikų linijos“ projektui atiteko dar 136,5 tūkst. litų (39,53 tūkst. eurų).
Lietuvos neįgaliųjų forumui skirta daugiau kaip 456 tūkst. litų (per 132 tūkst. eurų), bendrijai „Viltis“ - 267,3 tūkst. litų (77,42 tūkst. eurų).
SOS vaikų kaimų draugijos Lietuvoje projektui skirta 396 tūkst. litų (114,7 tūkst. eurų), organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kuri renka lėšas ir Afrikos vaikams, - beveik 125,78 tūkst. litų (36,43 tūkst. eurų).
VšĮ Šeimos santykių institutas laimėjo savo projektui 416,83 tūkst. litų (120,7 tūkst. eurų), VšĮ Paramos vaikams centras - beveik 464,5 tūkst. litų. Kaip matyti, tik šių dviejų įstaigų projektai skirti tėvų ir vaikų susvetimėjimo prevencijai, pagalbai rizikos šeimoms. Kiti projektai - NVO galioms stiprinti, neįgaliųjų teisėms užtikrinti, netradicinės seksualinės orientacijos, šeimų įvairovės propagandai.
Norvegiškas lobizmas
Lietuvos tėvų forumas ir dar keletas tėvų organizacijų taip pat teikė paraiškas NVO programai, bet veltui. Kaip „Vakaro žinioms“ pasakojo Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė, projektais siekta stiprinti tėvų bendruomenes, kad šios kartu su savivaldos institucijomis galėtų kurti palankią šeimai aplinką, ugdyti pilietiškumą, stiprinti šeimos institutą.
„Tačiau jau per informacinį seminarą pareiškėjams viena iš Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovių garsiai nusistebėjo: „O kuo čia dėti tėvai?“ Mums toks klausimas iš pradžių pasirodė keistas, tačiau vėliau, kai nė viena tėvų organizacija negavo finansavimo, supratome, kad jiems svarbūs kitokie kriterijai, o tradicinė šeima yra tik kliuvinys“, - pasakojo K.Paulikė.
Šiandien, kai tos pačios organizacijos, kurioms buvo paberta skandinaviškų sidabrinių, mūru stoja ginti Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemos net nežinodamos realių faktų, kyla įtarimas, ar ta parama nėra tam tikra lobizmo forma, bandymas daryti įtaką mūsų visuomenei, įstatymų leidybai ir formuoti tam tikrą politiką.
„Kaip tik tuomet, prieš porą metų, Seime buvo pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas su skandalingais siūlymais leisti atimti vaikus iš tėvų taip pat lengvai kaip ir Norvegijoje, - priminė K.Paulikė. - Svarbiausia, kad šį pavasarį Seimas vėl grįš prie to projekto. Jeigu jis bus priimtas, vaikus iš mūsų šeimų reikės autobusais vežti - užteks vieno skundo, vieno skambučio. O kur mes juos dėsime?“
Pasak jos, visos skandinaviškais fondais besinaudojančios organizacijos tik šaukia, kad reikia gelbėti vaikus, bet nekalba apie efektyvios šeimos politikos formavimą, o juk vaikai - neatskiriama šeimos dalis.
„Baisu, kad ir mūsų valdžia, išsirikiavusi į vieną frontą su tais norvegiškos sistemos propaguotojais, išsijuosusi ją gina, nors nėra jokios analizės, jokių tyrimų, - nuogąstavo K.Paulikė. - Patys norvegai yra nustatę, kad po paėmimo iš šeimos 50 proc. vaikų turi psichologinių problemų. Esame matę konkrečių bylų, iš kurių aiškėja, kad Norvegijoje iš vaiko teisių apsaugos sistemos padarytas privatus verslas - kuo daugiau vaikų atima, tuo daugiau iš valstybės uždirba. Gal ir pas mus yra siekiančių taip verslauti?“
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas, paklaustas, kas darosi mūsų visuomenėje, jei vaikų teises ginančios organizacijos viešai ir atvirai stoja ne lietuvių vaikų, o jų grobikų „Barnevernet“ pusėn, teigė, kad užsienio fondų gausiai remiami vadinamieji nevyriausybininkai tarnauja tik savo geradariams, o ne Lietuvos piliečiams.
„Tos organizacijos turi atšūkauti už gaunamus pinigus, todėl iš jų objektyvumo vargu ar verta tikėtis. Koks požiūris bus dėstomas, priklauso nuo to, ko nori finansuotojai, - sakė V.Budnikas. - Jie šūkauja tik apie tai, kad Norvegijoje įstatymai geresni negu Lietuvoje, kad pas mus irgi tokie turėtų būti. Gerai, tuomet sukurkime sąlygas kaip Norvegijoje, kad nebūtų tiek vaikų skurde. Pasirūpinkime daugiavaikėmis, jaunomis šeimomis, pagerinkime socialinę aplinką, sustiprinkime materialinę padėtį. Tada ir smurto bus mažiau, ir nereikės šaukti, girdi, pas mus įstatymai blogi.“
V.Budniko nuomone, užsienio remiamų projektų vykdytojai eina lengviausiu keliu, ką galima padaryti už pinigus, - kovoja su pasekmėmis, bet ne su priežastimis. Ko gero, jų globėjai to ir pageidauja.
„Gal kai kam nėra didelio noro, kad mes turėtume savarankišką valstybę, gal kažkieno vizijose ji turi išnykti kaip darinys, įsilieti į bendrą globalų foną, kur neliks nei tautų, nei valstybių. Per šeimos sunaikinimą tai padaryti lengviausia. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kai šeima yra apleista, yra mėginimas primesti mūsų visuomenei iškreiptą politiką. Juk įstatymai turi būti adekvatūs socialinei aplinkai, remtis protingumo kriterijumi. Jeigu pas mus įstatymas būtų toks kaip Norvegijoje, jau kitą dieną būtų galima atimti iš tėvų 100 tūkst. vaikų.“
Žmogaus teises realiai ginančios organizacijos ir Lietuvos intelektualai Vytautas Rubavičius, Krescencijus Stoškus, Antanas Buračas ir kiti kreipėsi į šalies prezidentę, Seimo frakcijas, Vyriausybę, Užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes, ragindami ginti užsienio valstybėse esančių Lietuvos piliečių ir jų vaikų teises ir pateikė konkrečias rekomendacijas, kaip tai turi būti daroma.
- Ar toks aktyvus palaikymas Norvegijos sistemai, grobiančiai lietuvių vaikus, reiškiamas dėl skandinavų finansavimo, kurį gauna jūsų atstovaujama koalicija? Bandote pagerinti savo geradarių įvaizdį? - „Vakaro žinios“ teiravosi koalicijos „Už vaiko teises“ tarybos narės, visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovės Rasos Dičpetrienės.
- Ne, tikrai nėra taip. Kiekvieną pinigą, kiekvieną auką mes nežmoniškai sunkiai gauname. Tiek su europiniais grantais, tiek su Švedijos lėšomis yra ilgas procesas - mes turime taip atidirbti, taip pasistengti, už kiekvieną žingsnį atsiskaityti. Jei kas mano, kad pas mus sukasi milijonai, tai nėra taip, - pažiūrėkite, kiek per ministerijas tų paramos pinigų praeina. Tik klausimas, ar jie patenka ten, kur reikia.
- Esate tikra, kad šeimos, iš kurių Norvegijoje atimti vaikai, smurtavo, vartojo alkoholį ar neprižiūrėjo savo vaikų?
- Konkrečiai nieko negaliu komentuoti, nes nežinau nė vieno fakto. Paskutinės istorijos su Gabrieliumi žinau bent 5 versijas, iš tos pačios šeimos. Kai pasisakiau viešai, gavau įvairiausių laiškų - nuo grasinimų iki anoniminio laiško apie berniuko mamą. Labai sunku tą informaciją vertinti, kai mes nežinome antrosios pusės (argumentų - red. past.). Norvegų tarnyba tyli, kadangi jų tokie įstatymai - jie gina vaiką, jo privatumą. Todėl galima daryti tik tam tikras prielaidas - manau, kad buvo rimtos priežastys (paimti vaiką - red. past.). Iš tikrųjų mes nieko nežinome, kaip būtent buvo, bet tikrai žinome, kad įstatymai Norvegijoje veikia vaikų labui.
- Nedarote net prielaidos, kad kai kuriais atvejais galėjo įsipinti žmogiškasis faktorius - gal koks konkretus darbuotojas suklydo, gal kažkieno prašomas neieškojo vaikui globėjo iš artimos aplinkos ir atidavė norvegams globėjams?
- Sutinku, kad žmogiškasis faktorius gali būti. Jis gali būti visur, ne tik Norvegijoje. Kitas dalykas - nėra vienodos tų šeimų istorijos, nes kiekvienas vaikas individualus.
- Faktų nežinojimas netrukdo koalicijai viešai ginti norvegų tarnybą, o kaltinti tėvus? Taip atidirbinėjate tuos kelis milijonus eurų?
- Mokausi būti kantri. Mūsų organizacijai tai jau trečia serija tų puolimų - buvo jų ir dėl vaikų nemušimo, ir kad mes parduodame vaikus homoseksualams ir lesbietėms. Apie gerąją skandinavų praktiką mes kalbame seniai, ir tai su paskutiniais įvykiais Norvegijoje nesusiję. Kai ką iš tos gerosios praktikos esame įdiegę ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vaikų dienos centrai pas mus atsirado tik finansavus Švedijos „Gelbėkit vaikus“ organizacijai.
Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, policijoje daromi tam tikri veiksmai ieškant alternatyvos vaikų globos namams. Ir, aišku, yra žiūrima į Norvegijos, Danijos, Švedijos patirtį.
Žinote, ką reiškia padėti šeimoms, kur vaikai vaikus augina, kurios aplinkinių nurašomos dėl to, kad pačios negali atsikelti? Kiek aš tokių šeimų matau mūsų kaimuose ir kaip nežmoniškai sunku surasti pinigus tokiai pagalbai pačioje mūsų Lietuvoje? Kažkas piktinasi norvegų sistema dėl keliolikos vaikų, bet pripažinkime pagaliau ir savo problemas, nes tokiose šeimose, kur minėjau, yra 22 tūkst. vaikų.
- Tai kodėl važiuojate gelbėti Afrikos vaikų, kai reikia gelbėti šitiek lietuviukų?
- Ačiū, kad paklausėte. Mes esame tarptautinės organizacijos dalis, todėl ir padedame vaikams visame pasaulyje. O mano pačios noras buvo taip parodyti Lietuvai, kad pas mus dar nėra taip blogai, kad mes visko labai daug turime, tik gal per mažai tai vertiname.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą