Prieš 24 metus atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę – čia šioje salėje. Buvome susitelkę ir ryžtingi. Visi jautėmės padarę ypatingai svarbų darbą. Įvykiai Ukrainoje mums primena ta didžiulę įtampą ir atsakomybę, kuri užgulė mūsų pečius. Todėl įvykius Kijeve išgyvename iš naujo. Ukrainiečių tauta pasirinko integracijos į vakarus kelią. Rusija iš kart panaudojo karinę jėgą ir okupavo Krymą. Tai suvienijo ukrainiečius. Ukraina paskelbė mobilizaciją ir ji aiškiai pasakė, kad gins savo valstybę. Padėtis šalyje yra labai sudėtinga, bet aš tikiuosi, kad ukrainiečiams užteks šalto proto ir ryžto, ginant savo valstybę bei įgyvendinant esmines reformas. Lietuva pagal savo išgales remia Ukrainą ir diplomatiniais kanalais nuveikė ne mažą darbą. Žinau, kad Ukrainai labai svarbu, jog Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai yra Kryme.
Garsiai iki šiol žadėta ES pagalba, iš esmės baigiasi išreikštu susirūpinimu dėl padėties Ukrainoje. Tiesa, yra konkretūs pažadai dėl finansinės paramos, kuri jai reikalinga kaip oras. ES trypčioja vietoje todėl, kad visos didžiosios jos šalys pirmiausia gina savo šalies interesus. O Prancūzija toliau rengiasi parduoti karinius laivus Rusijai, kurių vienas net vadinasi „Sevastopolis“. Krymas nuo Paryžiaus toli. NATO yra kiek ryžtingesnė. Praktiškai šalys nenori sugadinti santykių su Rusija ir nepažeisti savo ekonominių interesų. Tai žinodama Rusija gali Ukrainoje veikti laisvai, nes Rusijos veiksmų neužkardo Europos ir JAV susirūpinimas ar diplomatinės priemonės.
Ar XXI amžiuje Europa gali ryžtingai pasipriešinti agresijai? Akivaizdu, kad ne. Perdaug visų skirtingi interesai. Jei Rusijai pavyks suskaldyti Ukrainą, ir pasaulis toliau ramiai tik stebės ir nesiims ryžtingų veiksmų, tai kita Rusijos ekspansijos kryptis bus nukreipta į Moldovą ir Baltijos šalis.
Įvykiai Ukrainoje mus privertė sunerimti. Supratome, kokia šiandieną yra trapi taika. Dar vakar atrodė, kad esame saugūs. Lietuva priklauso ES ir NATO, o karas, jei ir vyksta , tai kažkur toli. Dabar visiems akivaizdu, kad Rusijos strateginis tikslas yra susigrąžinti buvusios imperijos ribas. Taigi, ar esame saugūs?
Lietuvos Respublikos Prezidentė ir Krašto apsaugos ministras ramina, kad galime miegoti ramiai, kad NATO yra mūsų saugumo garantas. Taip, NATO papildomai atsiuntė į Zoknius 6 naikintuvus. Bet, kai taip lėtai tarptautinėse organizacijose priiminėjami spendimai, ir, kai žinai, kad Lietuva privaloma tvarka nuo 2008 m. neberengia Lietuvos piliečių ginti valstybės, o yra apsiribota savanoriais ir profesionalia kariuomene, jautiesi išties nejaukiai, ir tokia krašto gynybos doktrina kelia rimtas abejones.
Tikiu ekspertais, kurie teigia, kad Lietuvos kariuomenės mobilūs daliniai yra aukšto profesionalumo. Bet iš istorijos žinau, kad šalis apsigina tik tada, kai ją gina visi šalies piliečiai. Kai jie yra tam parengti, kai jie žino, kaip tai daryti. Liberalizmo šioje srityje negali būti. Esu įsitikinusi, kad šalies gynybos doktriną reikia grįsti mišrios gynybos sistema. Šalies gynybos sistema turi būti pagrįsta piliečių pareiga ginti Tėvynę bei savanoriškumo principu. Suprantu, kad tam reikia ir atitinkamų finansinių ir logistinių išteklių. Bet seniai yra žinomas posakis, kas nefinansuoja savo kariuomenės, tas tikrai finansuoja svetimą.
1990 03 11 atkūrėme Lietuvos valstybę antrą kartą. Per 24 m. pasiekėme daug. Lietuva netik sugrąžinta į pasaulio žemėlapį, bet tapo pilnateise nare ES ir NATO, bei kitose tarptautinėse organizacijose. Pasaulis vėl išgirdo Lietuvos vardą. Per šį laikotarpį perėjome nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos. Lietuvoje gaminama produkcija tapo konkurencinga Europos ir pasaulio rinkose. Šiemet tapome net kosmine valstybe. Aukštosios mokyklos rengia kvalifikuotus specialistus. BVP per šį laikotarpį išaugo beveik 3,7 karto. Bet vidutinė socialinė pensija Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra viena mažiausių ir mažesnė yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Ekonominė atskirtis šalyje pasiekė pavojingas aukštumas, ir tai jau yra ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Šiandieną, valdžia ne tik kad nesikalba su Lietuvos piliečiais, bet dar ir ignoruoja jų konstitucinę teisę. Reikia suklusti. Pirmą kartą Lietuvoje surinkti parašai dėl referendumo rengimo. Gerbiamieji, reikia aiškiai pasakyti, kad nėra Europos Sąjungoje šalies, kuri be apribojimų parduotų žemę užsieniečiams. Vienokie ar kitokie, bet jie yra. Lietuvos valdžia 10 metų buvo kurčia ir drįstu teigti, kad ignoravo šio klausimo sprendimą.Dabar, kai surinktas reikiamas parašų skaičius, žemės pardavimo saugiklių nustatymo klausimas pradėtas svarstyti. Bet ar to nebuvo galima padaryti anksčiau.
Džiugu, kad Lietuvos piliečiai pasielgė pilietiškai. Bet man visiškai nesuprantama, kodėl valdžia išliejo tiek politinių intrigų, net pykčio iniciatyvinės grupės atžvilgiu. Visa ši įtampa kilo tik todėl, kad valdžia negirdi Lietuvos piliečių. Atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, nepasitikėjimas valdžia yra toks didelis, kad jau kelia grėsmę. Šį klausimą jau būtina svarstyti valstybės gynybos taryboje, bet valstybės gynybos taryba, pasirodo, dėl politikų ambicijų negali susirinkti. Tenka konstatuoti, kad ir po 24 m. Lietuvos politikai taip ir nesuvokė valstybės etiketo sampratos. Man, balsavusiai už nepriklausomos valstybės atkūrimą, yra skaudu apie tai kalbėti. Bet, deja, būtina. Tokia padėtis šalyje yra pavojingai. Tik valdžios dialogas su tauta ir abipusis supratimas skatina šalies kūrybines galias.
Mūsų kalba yra pramotė visoms Europos kalboms. Tauta, kuri savąja kalba kalba apie 4 tūkstančius metu. Kad išlikome ir tebekalbame šia pačia archajiškiausia kalba Europoje turime būti dėkingi savo protėviams ir tėvams. Vadinasi, jie sugebėjo apginti savo žemę, papročius, tradicijas, savo tapatybę ir savo kalbą – kaip svarbiausią savo išlikimo garantą. Ar dabartinės Lietuvos valstybės aukščiausi pareigūnai ir politikai supranta lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą? Ar jaučia atsakomybę už kalbos apsaugą be kompromisų. Taip, kalba yra nuolat kintanti, bet kertiniai kalbos sandaros akmenys privalo būti išsaugoti. Juk nei vienam lietuviui gyvenančiam savo etninėse žemėse, šiandieninėje Lenkijos Respublikoje, nekyla mintis reikalauti keisti lenkų kalbos alfabetą.
Lietuvos teritorijoje nėra lenkų etninių žemių. Yra LDK piliečių palikuonys kalbantys vietine kalba. Nenoriu plėstis į lietuvių tautos lenkinimo platesnes peripetijas, noriu tik pasakyti, kad yra labai nemalonu, kai Lietuvos piliečiai nepagrįstai šmeižia savo valstybę Briuselyje. LDK piliečiai kalbantys vietine kalba nėra tautinė mažuma. Jie yra vietinė bendrija, išlikusi nuo tų laikų, kai LDK valstybinė kalba buvo lenkų kalba. Šio klausimo klaidingos juridinės formuluotės traktavimas, politikų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nuolatinis jos eskalavimas kelia šalyje tik įtampą ir jokių problemų neišsprendžia. Lenkijos perdėtas rūpinimasis kitos šalies piliečiais yra ne kas kita, kaip Lietuvos valstybės aiškios politikos nebuvimas tuo klausimu. Savalaikis nepatogių klausimų neišsprendimas atvedė į dabartinę situaciją.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečiams, kalbantiems vietine kalba, Lietuva privalo skirti papildomą dėmesį ir padaryti viską, kad jie jaustųsi pilnaverčiais Lietuvos valstybės piliečiais. Mano galva šio klausimo sprendimas yra kuo artimesnis valdžios bendravimas su kitakalbiais. Tokie susitikimai privalo būti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininkės, Ministro Pirmininko ir Seimo narių nuolatinėje darbotvarkėje. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų rajonuose ir kitur jūs turite susitikti ne su savo partijų lietuviškai kalbančiais žmonėmis, jūs privalote susitikti su vietine kalba kalbančiais žmonėmis. Taip kaip darėme mes Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Tada buvo sudarytas ir susitikimų grafikas, kai buvo bandoma šį kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Taip tai sudėtingi susitikimai. Seimo nariams lankytis Šalčininkų tūkstantmečio mokykloje nebūtina. Ten puikiai dirba mokytojai savo darbą. Gerbiamieji, Jūs privalote vykti į kaimus ir miestelius ir kalbėtis su žmonėmis. Tai jūsų politikų pareiga. Ir nesvarbu, kad Lenkų rinkimų akcija padarys viską, kad ten toks susitikimas neįvyktų. LT AT buvo nutiesusi bendravimo tiltus. Deja, vėliau jie buvo sugriauti. Jeigu nenutiesime iš naujo šių tiltų, politikai puikiai besinaudojantys demokratiniais instrumentais šį kraštą ir toliau tolins nuo Lietuvos. Politinis judėjimo vektorius yra nukreiptas ta kryptimi.
2013 m. Lietuvoje gyveno 2.971.905 gyventojai. Lietuvoje sparčiausiai mažėja gyventojų skaičius visoje Europoje. 1990-2012 m. iš Lietuvos emigravo 769,5 tūkstančio gyventojų arba Vilniaus ir Panevėžio miestai kartu sudėjus. Politikai džiaugiasi, kad 2007–2013 m. Lietuvos emigrantai į Lietuvą pervedė apie 28 mlrd. Lt. Kodėl tapome labiausiai tirpstanti tauta Europoje? Kodėl Lietuvos piliečiai bėga iš Lietuvos? Ar Lietuvos valstybė turi konkretų veiksmų planą, kaip sustabdyti šį procesą? Ar bent suvokiamos šio proceso pasekmės ateityje?
Dvidešimt ketvirtais atkurtos valstybės egzistavimo metais tenka konstatuoti, kad Nepriklausoma Lietuvos valstybė yra dar trapi. Ir jos trapumas slypi ne tiek išorėje, kiek šalies viduje. Šalies vidiniai prieštaravimai yra pasiekę pavojingą ribą. Ir mes visi kartu privalome rasti optimaliausius jų sprendimus, be jokių ambicijų, partinių įsižeidimų. Tam siūlau sukurti Tautos smegenų centrą arba Lietuvos valstybės vystymosi raidos ir lietuvių tautos išlikimo strateginį centrą. Sąmoningai formuluoju aštriai, kad išgirstų mane.
Kiekviena save gerbianti valstybė turi šalies vystymo raidos centrą, kuris yra prie aukščiausios šalies institucijos. Jis turi parengti tautos išlikimo strategiją ir nustatyti veikimo vektoriaus kryptį. Mes per daug praradome, todėl privalome veikti skubiai. Šio klausimo sprendimas nebegali būti partijų programų lygyje, kai kas ketveri metai vektorius keičia kryptį, o tai reiškia, kad nėra judėjimo į priekį, Lietuvos laivelis tiesiog yra sukiojamas vietoje, kai jis tuo tarpu turi kryptingai, nepriklausomai nuo išorės vėjų plaukti jam nustatyta kryptimi. Ta kryptis tai lietuvių kalbos išsaugojimas, nepriklausoma valstybė, valstybės vientisumas ir saugumas, demokratijos užtikrinimas, piliečių teisių apsauga ir piliečių gerovė, kurioje visiems gyventi gera. Čia mūsų žemė, čia mūsų namai, o gerovė priklauso nuo mūsų sugebėjimo ją sukurti.
Tai mūsų kovo 11-oji. Mūsų atkurtos 1990 03 11 dieną Lietuvos valstybės – gimtadienis. Šalia rūpesčių ir turime ir kuo didžiuotis. Esame talentinga tauta išauginusi čiurlionius, sabonius, asadauskaites, meilutytes gaminanti lazerius, išsaugojusi sutartines ir išauginusi puikų jaunimą, kuris pagamino pirmąjį palydovą. Pasidžiaukime savo laimėjimais, jie tikrai ženklūs. Su Švente, gerbiamieji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą