Černobylio aukos pamirštos

Černobylio aukos pamirštos

Šiandien visas pasaulis mini 30-ąsias tragedijos Černobylio atominėje elektrinėje metines. Ypač giliai į atmintį nelaimė įsirėžė keliems tūkstančiams Lietuvos gyventojų, per prievartą nusiųstų likviduoti avarijos padarinius. Tačiau mūsų valdžios atstovams turbūt atrodo, kad avarijos padarinių likvidavimas tebuvo lengvas pasivaikščiojimas, todėl kuo toliau, tuo labiau dėmesys černobyliečiams silpsta, socialinių garantijų mažėja, net vaistų jie, pasirodo, nebenusipelno.

 

- Per kiekvieną apvalią nelaimės sukaktį politikai černobyliečiams parodo dėmesį, net pasikviečia į Seimą. Ar dėmesys nesusilpnėja po to, kai jubiliejai praeina? - „Vakaro žinios“ teiravosi judėjimo „Černobylis“ veterano, Prienų komiteto vadovo, laikraščio „Černobylietis“ įkūrėjo ir redaktoriaus Kęstučio KAZLAUSKO.

- Per kiekvieną sukaktį mūsų judėjimo atstovai kviečiami į Seimą, bet, žinokite, jau net nebesinori eiti. Iš pradžių nukentėjusiesiems dar buvo rodomas deramas dėmesys, o dabar jis pasireiškia tik per nelaimės sukaktis. Pirmoji - Kazimieros Prunskienės - Vyriausybė ir paskui 1998 m. Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė patvirtino nutarimus, kuriais mums buvo nustatytos normalios sąlygos, net nemokami vaistai, vieną kartą per metus galėjome gydytis sanatorijoje. Bet 2000-aisiais visa tai dingo. Netgi buvo priimtas sprendimas, kad sanatorijas savivaldybės gali apmokėti, bet gali ir neapmokėti. Ir, aišku, dauguma nusprendė neapmokėti.

Dar mums esą priklauso nemokamas gydymas. Bet žinote, koks jis Lietuvoje yra. Eilėje reikia laukti mėnesius. Beje, net kai vaistai mums buvo nemokami, korumpuoti medikai naudodavosi mumis. Aiškindavo, esą vaistus gaudavo ir tie černobyliečiai, kuriems jų nereikėjo, o paskui esą pardavinėdavo juos turguose. Nors būdavo atvirkščiai. Apie trečdalį černobyliečių į medikus iš viso nesikreipė, nes nori pamiršti bėdas, o kai kreipėsi, sužinojo, esą jiems anksčiau buvo išrašyta krūva vaistų. Gydytojai naudodavosi situacija.

Kas dabar realiai likę iš „privilegijų“? Liko priedas prie pensijos. Bet nedaug kas tikisi jos sulaukti.

- Černobylio avarijos padarinius likvidavo ir kitų šalių žmonės. Ar ten taip pat jie nebesulaukia savos valstybės dėmesio?

- Ne, užsienyje yra visiškai kitaip. Pavyzdžiui, Lietuvoje jei koks nors černobylietis numiršta, jo artimieji gauna kompensaciją tik tuo atveju, jei mirties sąryšis su avarijos likvidavimu yra aiškiai įrodytas. Rusijoje, Ukrainoje černobyliečio artimieji vienkartinę kompensaciją gauna net jei jis nuskęsta ar būna partrenktas mašinos. Juk ką gali žinoti, gal tau nuo senos radiacijos dozės apsisuko galva.

Latvijoje net yra „Černobylio“ medicinos centras, kuriame kiekvieno černobyliečio sveikata profilaktiškai patikrinama per 1-2 dienas ir, jei reikia, skiriamas gydymas. Lietuvoje mirė jau apie 2,5 tūkst. černobyliečių, o Latvijoje, kur černobyliečių - tik 600 mažiau, mirė tik apie 1,5 tūkst. Nes priežiūra visai kitokia. Be to, ten invalidumas buvo suteiktas dvigubai daugiau černobyliečių, o pas mus buvo duotas nurodymas neįgalumo grupių nesuteikti, kad būtų taupoma. Užlipai į antrą aukštą - vadinasi, esi sveikas.

Skaudžiausias yra ciniškas požiūris. Mums sako, kad esame tokie pat kaip visi, bet esą norime privilegijų.

- Ar buvo įmanoma išsisukti nuo prievolės vykti į nelaimės zoną?

- Aš 1986 m. liepos mėnesį buvau išvežtas. Pirmojo vežimo metu išsisukti nuo prievolės buvo neįmanoma. Aš su draugais iš vakaro prisigėriau, paskui į komisariatą atėjau su buteliu konjako. Galvojau - išsisuksiu, todėl sakau: nuvežkite mane į blaivyklą. O man atsako: „Černobylyje išsiblaivysi.“ Išbandžiau viską, bet vis tiek išvežė.

Vėliau išsisukti buvo galima. Tai kainuodavo 300 rublių. Bet ir tai tik pusmečiui atidėdavo vežimą, paskui vėl kviesdavo į komisariatą. Šiaip tai tik kvailys galėjo nesuprasti, kad važiuoja į pavojingą zoną. Įsivaizduokite, pusei metų vienam žmogui duodavo vos vieną respiratorių! O turėdavo keisti ne tik kasdien, bet ir kelis kartus per dieną. Žinodavome, kad per tokį laiką pats respiratorius jau buvo tapęs radioaktyvus, tačiau kažkaip negražu būdavo jo neužsidėti, nors ir žinojome, kad naudos iš jo - jokios.

Faktai

Černobylio avarija įvyko 1986 m. balandžio 26 d. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke, esančiame netoli Ukrainos miesto Pripetės. Prireikė daugiau nei šešių dienų degantiems griuvėsiams užgesinti.

Per sprogimą branduolinis reaktorius buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyvių medžiagų, tarp jų radioaktyvūs cezio ir jodo izotopai. Debesis, susidaręs nuo degančio reaktoriaus, išnešiojo įvairias radioaktyvias medžiagas didžiojoje Europos dalyje. Per radioaktyvius kritulius labiausiai užterštas regionas į šiaurės rytus nuo branduolinės jėgainės (dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje).

Nuo tada mirė dešimtys tūkstančių žmonių, tūkstančiai iki šiol jaučia katastrofos padarinius. Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius likvidavo ir daugiau kaip 7 tūkst. Lietuvos gyventojų, nors oficialus išsiųstųjų skaičius - 5966 (gyvų likę apie 3,8 tūkst.). O iš viso avarijos padarinius likvidavo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių. Buvusiems černobyliečiams diagnozuotos vidutiniškai 5-6 sunkios ligos, siejamos su gauta didžiule apšvitos doze, iš kurių dažniausios - kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir raumenų ligos.

Černobylio avarija yra viena iš dviejų istorijoje įvertintų 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę. Antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m. Japonijoje.

Beje, sovietų valdžia Černobylyje įvykusią nelaimę iš pradžių bandė nuslėpti. Pirmieji pranešimai apie Černobylio avariją sovietinėje žiniasklaidoje pasirodė praėjus net 36 valandoms po sprogimo ketvirtajame bloke: Pripetės radijo stoties diktorius pranešė apie miesto gyventojų surinkimą ir laikiną evakuaciją.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder