Anų laikų proletariatas buvo avangardinė visuomenės klasė, turėjusi savitą kultūrą, idėjiškumą, vėliavas ir net revoliucijos vadą, partiją, kuri vedė į "šviesų šlovingą rytojų". Gegužės 1-osios - Tarptautinės darbo dienos - išvakarėse kalbindama šiandienos
proletarus, supratau, kad jie nejaučia nei nostalgijos pompastiškais šūkiais, sklindančiais iš aukštų tribūnų, ir spartuolių medaliais apipintai praeičiai, nei dvasios niežulio dėl beprasmiškai prabėgusio gyvenimo.
Kiekvieno asmeninė istorija jiems - pėdsakai, kuriuos paliko, o praeitis, pilna džiaugsmų ir praradimų, - užgrūdino ir padarė juos tokius, kokie yra dabar - kiekvienas išskirtinis ir absoliučiai nepakartojamas savo gyvenimu. Ir vertybė jiems ne didelis uždarbis, o pats darbas.
Gera tarp žmonių
 |
| "Laimingi tol, kol dirbame", - sako kiemsargiai Žana ir Borisas Bondariuk. |
Paklausta, ar reikšminga jai Gegužės 1-oji, net ašarą nurijo: "Darbas mums patinka, esame laimingi, ir jau taip pripratome, kad turbūt dirbsime iki būsim gyvi. Būna, susergi, ranką išsisuki, ką paskauda, paguli - ir vėl kaip į frontą. Štai dabar ir už vyrą dirbu; jam - išvarža, bet jis vis tiek ateina man padėti. Kaskart penktą ryto ant kojų - kaip "štykas", nei žadintuvo nustatyti nereikia", - šypsojosi.
Jai esą nesunku, nes dirbti nuo vaikystės įpratusi: augo šešeto vaikų šeimoje, tėvelis turėjo daržų, gyvulių. O paskui - 26-eri metai prekybos bazėje. Dirbo krautuvų vairuotoja - kartais ir po 16 valandų krovė prekes iš vagonų, o dažnai ir nakvojo darbe, juk ankstų rytą vėl reikėjo eiti.
"Man patinka būti tarp žmonių. Jie tokie skirtingi: eina pro šalį vaikai, vienas šiukšlę mums į karutį meta, kitas - ant šaligatvio ir dar mesteli: "Jie juk surinks", - sako be pykčio. Jai pačiai ranka nekiltų nė skiautelės ant žemės numesti, sudegtų iš gėdos. Anava ant pušynais apželdinto kalniuko turėtų būti žalioji miško celė, bet yra dvikojų gyvūnų kloaka.
"Randame daug centų, o kartą šiukšliadėžėj radome dokumentus; žmogus atlyginti norėjo, bet tai mus įžeidė; juk mes užsidirbame", - sakė Žana.
Kaip malda
|
| "Man močiutės rankos atrodė tą kepalą duonos laikančios kaip vaiką", - prisimena kepėja Loreta Mendelienė. |
"Atėjau čia dėl to, kad man patiko su močiute kepti tortus "su fantazija". Dirbau žaliavų priėmėja ir duoną maišiau, tešlą minkiau, puošiau proginius tortus, kepiau bandeles anuomečių krosnių karštyje, tinstančiom kojom, pamainomis. Mūsų darbe svarbu ne tik skonis, bet ir grožis", - sakė savojo vyniotinio receptą "įdiegusi" ir kepyklos šventei per dvi dienas milžinišką tortą iškepusi Loreta.
Jai pačiai skaniausia plikyta duona ir Klaipėdos bočių, o Loretos vaikams (vyresnysis sūnus kepa kartu su mama) ir giminėms gardžiausia, žinoma, mamos iškepta nežemiškai kvepianti naminė duona.
Sunkmetis ar ne, prieš kiekvienas dideles šventes užgriūva tiek užsakymų, jog Loreta su kolegomis nusiplūkia, darbo valandų neskaičiuoja. "Sunkus mūsų darbas, ne visi ištveria. Nesitikėjau čia tiek ilgai užsibūti, bet vis ko nauja išmoksti, o grįžusi iš atostogų, pasijuntu alkana to duonos kvapo..." - sakė ji.
Gyvenimas - nesibaigiantys bėgiai
"Visko staiga neišmatuosi, bet yra "skaudžiausios" vietos, kur blogesni pabėgiai - ten žiūri ir tvarkai pirmiausia", - prašalaitei geležinkelininko darbo ypatumus bandė aiškinti Klaipėdos geležinkelių infrastruktūros Kretingos meistrijos darbininkė Karolina Motiejauskienė. Yra daugybė iešmų matavimo prietaisų, kuriais milimetro tikslumu matuojami nukrypimai nuo normos. Jei tik kas, traukinių eismas nutraukiamas. Bet tai išimtys - jos prižiūrimas ruožas visada tarsi sviestu suteptas.
Karolina dar prisimena Gegužės 1-osios paradus, kai darniose darbininkų kolonose žengė ir geležinkelininkai su žvaigždutėmis uniformose - vyr. meistrai, barų viršininkai. O ji rankomis keisti sunkius pabėgius pradėjo dar būdama šešiolikmetė kaimo moksleivė, vasaromis atėjusi dirbti paprasta darbininke.
"Buvo smagu, neblogai uždirbdavau, o paskui pajutau ir nenumaldomą to darbo romantiką. Dabar nebėra lyginti, koks geležinkelis buvo prieš 30 metų, viskas pasikeitę, žmonių jėgos mažai bereikia. Anuomet mano kolegos vyko tiesti BAM'o, o aš auginau vaiką, bet dirbau sunkiausią fizinį darbą: žvyro ar skaldos vagoną iškraudavau rankomis ir visa kita", - juokėsi Karolina, dabar viršininkė dešimčiai darbininkų, ruože nuo Skuodo iki Latvijos sienos prisukiojančių varžtus, sutepančių juos, suveržiančių, taisančių gedimus, prižiūrinčių iešmus.
"Vyrai - irgi žmonės, sutariam, o aš vis dar priklausau tai pačiai darbininkų klasei", - vis juokiasi moteris. Jos vyras - taip pat geležinkelininkas, tik dirbantis kitame ruože - "Draugystės" stoties.
Moteris sako, kad sunkiausių darbų nebūna - imi ir padarai. Svarbu laiku pastebėti, ko reikia saugiam traukinių keliui, kai reikia, likviduoti avarijų padarinius. O šių jos ruože net nėra buvę.
"Būna sunkių, juodų dienų, bet juk pats pasirinkai savo darbą, ir susitaikai, ir didžiuojiesi, kad esi reikalinga, įvertinta - "savame vagone", - po pasivaikščiojimo bėgiais atsisveikino spindinčių akių geležinkelininkė.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą