Dialogas neįmanomas su žmonėmis, kurie ilgus metus nebaudžiami vykdė neskaidrią veiklą ir iš jos pelnėsi

Reformos, kurias įgyvendina ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma, Lietuvai yra gyvybiškai būtinos ir reikalingos. Nebent ir toliau mes norime būti kitų civilizuotų valstybių užnugaryje, pačiame dugne, be jokios vilties pakilti. Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių.

Reformas, kurių ėmėsi ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma, reikėjo pradėti jau prieš du dešimtmečius. Deja, anksčiau niekas arba nesiryžo, arba nepajėgė jų padaryti. Gaila, tenka konstatuoti, kad ir paskutiniuosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti – tačiau realiai nieko iš esmės nedaryti.

Mes kalbamės ir kalbėsimės su žmonėmis. Kalbėjomės tobulindami Darbo kodeksą – Trišalėje taryboje žmonėms atstovavo profesinės sąjungos, kurios pritarė kodekso pakeitimams. Kalbėjomės ir tebesikalbame su visų be išimties aukštųjų mokyklų bendruomenėmis, urėdijų vadovais ir miškininkais.

Dėl urėdijų – dabartinis pertvarkos variantas yra kompromisinis. Miškininkų interesai apsaugojami – girininkams, eiguliams ir kitiems mišku tiesiogiai besirūpinantiems atleidimai negresia. Priešingai – numatyta didinti jų atlyginimus. Bet nebegalime toleruoti 42 atskirų „kunigaikštysčių“ neūkiškumo ir savivalės. Viena maža detalė – vien pagal praėjusių metų urėdijų patikrinimus nustatyta 1300 pažeidimų vykdant veiklą.

Dėl aukštųjų mokyklų – dabartinis tinklas žlunga. Nereikia apsimetinėti, kad to nepastebime. Tokia beviltiška situacija, kuomet aukštojo mokslo sistema tarnauja tik pati sau, o ne visuomenės ateičiai, kai universitetai priversti galvoti ne apie kokybę, o apie išgyvenimą laukinės „rinkos“ sąlygomis, susidarė dėl visų iki šiol Lietuvai vadovavusių neveiklumo ir neryžtingumo. Sprendimus reikėjo priimti laiku, tuomet dabar netektų desperatiškai gelbėti situacijos.

Ir dėl Darbo kodekso – dar prieš metus liejosi kritika dėl buldozeriu pervažiuotos ir neišgirstos Trišalės tarybos. Mes pasukome kitu – dialogo – keliu. Juo ir toliau eisime.

Su kuo dialogas yra tikrai neįmanomas ir neprasmingas – tai su žmonėmis, kurie ilgus metus nebaudžiami vykdė neskaidrią veiklą ir iš jos pelnėsi. Kurie tai daro iki šios dienos. Kurie bijo netekti nelegalios asmeninės „gerovės“. Su tokiais mūsų kalba bus trumpa. Šių asmenų pasipriešinimas ir nepritarimas reformoms nė kiek nestebina, tačiau tokie žmonės mūsų tikrai nesustabdys.