"Nuo pat susikūrimo pradžios mūsų tikslas buvo propaguoti organų donorystę, nes daugeliui žmonių tai yra vienintelė galimybė išgyventi. Viešose akcijose, kurias rengiame aikštėse, prekybos centruose stebina kai kurių žmonių reakcijos. Vieni galvoja, kad organų transplantacijos yra eksperimentai ir žmonės po jų negyvena. Kiti sako - gyvenkime, kiek mums skirta, ir nejaukime Dievo planų. Tokių skeptikų klausiame: ar negydytumėte savo vaiko, susirgusio plaučių uždegimu, nes tokie Dievo planai? Transplantacija - vienas iš gydymo būdų", - sakė asociacijos "Gyvastis", jungiančios žmones, gyvenančius po kurio nors organo persodinimo operacijos ar laukiančius jos, vadovė Ugnė Šakūnienė.
Kai kurie žmonės vis dar galvoja, jog religija nepritaria organų transplantacijai. Iš tikrųjų "už" taria visos pagrindinės pasaulio religijos, išskyrus keletą budizmo atšakų. Popiežius Jonas Paulius II organų donorystę pavadino aukščiausia žmogaus meilės žmogui išraiška.
Donorystė - neatlyginama
"Žmonės baiminasi, kad jų artimasis po mirties atrodys negražiai, jeigu jo kūną supjaustys, ypač jeigu išgirsta apie ragenų persodinimą - neva išims akis. Kūnas lieka estetiškai nesužalotas, organai paimami taip, kad kosmetiškai nesimato", - pasakojo U. Šakūnienė.
Anot jos, dar yra manančių, kad organą galima nusipirkti. Buvo atvejų, kai skausmo palaužtus tėvus įtariai kaltino praturtėjus, neva jie pardavė savo mirusio vaiko organus. Tačiau ruošiantis transplantacijos operacijai dalyvauja 60-80 žmonių, tad tokie atvejai neįmanomi.
Kitas dalykas, ne kiekvienas gali tapti donoru - dėl infekcijos, hepatito viruso, insulto, onkologinės ligos arba traumos, kurios metu sužalojami organai. Donoru gali tapti tik žmogus, prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų, o tas, kuris mirė namuose ar kelyje, juo būti jau negali. Neretai donorystei tampa nebetinkami šoko ištiktiems artimiesiems delsiant priimti sprendimą, nors po smegenų mirties niekas į gyvenimą dar nesugrįžo.
"Kad matytumėte, kaip žmonės kalbina savo naująją širdelę, jaukinasi ją. Dauguma meldžiasi už savo donorus ir galvoja apie juos ligi gyvenimo pabaigos", - sakė pokalbininkė.
Vis dėlto pirmaujame
"Lietuva pagal organų donorystę pirmauja Baltijos šalyse. Nei latviai, nei estai neatlieka tiek rūšių transplantacijų. Tik pas mus transplantuojamos kepenys, plaučiai arba du organai vienam recipientui: širdis - plaučiai, inkstai - kasa", - sakė Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė.
Visoje Lietuvoje donoriniams organams gabenti naudojami sraigtasparniai, policijos ekipažai, o jeigu vyksta organų mainai tarp šalių, jie skraidinami lėktuvais.
Šiuo metu nebeatsisakoma paimti donoro inkstą, jeigu jis turi mažą akmenuką. Anksčiau, kai tokios operacijos tik prasidėjo, buvo ieškoma "idealių" donorų. Dabar visoje Europoje ir Lietuvoje sumažėjo avarijų, o tai sumažino ir donorų skaičių, tačiau ieškoma kitų išeičių. Donoriniai organai imami iš žmonių, kurie miršta dėl galvos smegenų kraujagyslių patologijų, aneurizmos plyšimų. Šiuo metu Lietuvoje dar neruošiami neplakančios širdies donorai, bet reanimatologai dirba šioje srityje, tad gali būti, jog po keleto metų juos jau turėsime.
"Jūs iki 100 metų galite būti donorais. Seniausiajam pasaulio donorui buvo 102 metai. Kepenys paprastai imamos iš žmonių iki 85 metų, inkstai - iki 65 metų. Tokio amžiaus buvo donoras, iš kurio Lietuvoje buvo paimti inkstai", - sakė pokalbininkė, pastebėdama, kad daugiausiai žmonių laukia inkstų, ragenų transplantacijos.
Šiuo metu tarp specialistų vyksta diskusija, ar iš vis reikalingos donorų kortelės. Manoma, kad turėtume žengti žingsnį į numanomo sutikimo modelį - visi, kurie neparašė pareiškimo nesutinkantys būti donorais, turėtų būti laikomi sutinkančiais.
"Gal tai buvo jos misija"
"Niekada nesusimąsčiau, kad man taip gali atsitikti. Kai išgirdau dukros diagnozę - smegenų aneurizma, po kurios išgyvena vos 3 procentai žmonių, ir suvokiau, kad jos netenku, nežinau, kas, gal Dievas man atsiuntė mintis, kurias pasakiau garsiai: ką galime dar padaryti? Gydytojai nesuprato, pamanė, kad klausiu apie savo mergaitę", - sakė vieno Šiaurės Lietuvos miestelio gyventoja Vida, po vienturtės 18 metų dukters mirties paaukojusi visus jos transplantacijai tikusius organus.
Mergina studijavo etiką, buvo sveika, o vieną rytą tėvams lyg perkūnas iš giedro dangaus suskambo skambutis: skubiai atvažiuokite į ligoninę.
"Mintis, jog jos dalelė gyvens kituose žmonėse, tuo metu mano skausmo nesumažino, man niekas negalėjo padėti. Kai nusprendžiau, kad jos organai kažkam galėtų tikti, vis dar kankino beprotiška abejonė: o gal ji dar galėtų gyventi? Turėjome laukti gydytojų konsiliumo, teko pasirašyti aibę teisinių dokumentų, o per tą laiką pavargo jos širdelė, jos paskui nesiryžo persodinti. Man labai rūpėjo, ar ką išgelbės kiti jos organai, norėjau, kad tai būtų jauni žmonės.
Po dviejų mėnesių gavau laišką iš transplantacijos skyriaus, kai persodinti organai jau turėjo būti prigiję ir funkcionuoti. Tai anonimiška, bet žinau, kad maža mergytė ir jaunas vyras praregėjo dienos šviesą - abu gavo po vieną dukters rageną. Kitam žmogui tiko kasa ir inkstas, persodintos kepenys sugrąžino į gyvenimą dviejų vaikų tėvą. Nedrįsčiau pavadinti to palengvėjimu, bet džiaugiuosi, kad padėjome kitiems žmonėms.
Su vyru pasišnekame, kodėl dukra buvo netikėtai ištraukta iš gyvenimo. Gal jos ir buvo tokia lemtis ir misija - dviem žmonėms pagerinti gyvenimo kokybę, tris į jį sugrąžinti? Ji, tokia trapi ir smulkutė, visada buvo taikos balandis, kalbėjo apie kraujo donorystę, ir esu tikra, kad būtų sutikusi būti organų donore. Aš labai norėčiau pažinti, apkabinti tuos žmones, kuriems padėjome, tada suvokčiau iki galo, kad juose - gyva dukros dalelė, ir taptų savi, net mano pačios dalimi.
Patarčiau kitiems kalbėtis apie tai, nes nė vienas nesame pasiruošę, nežinome, kada ir kokiu būdu Dievas pasišauks. Reikia nebijoti sveikiems pasikalbėti apie mirtį, apie kilnų išėjimą - donorystę. Yra daug mitų, nežinojimo, su tuo nesusidūrę žmonės spėlioja, o akistata su mirtimi pasėja nepagrįstas baimes. Reikia suvokti, kad nemari tik siela, o kūnas nebeprisikels. Tai kam visa tai palikti pūti kirmėlėms, jeigu galima išgelbėti žmogų, ir ne vieną", - sakė Vida.
"Gavau dovanų antrą gyvenimą"
"Mano širdis sustreikavo po "pravaikščioto" gripo: kardiomiopatija, širdies raumens išsiplėtimas. Tapau nedarbingas, dusau. Man buvo pasakyta, kad vaistų nėra, vienintelis išsigelbėjimas - transplantacija", - sakė 43 metų vilnietis Rimvydas Vekerotas.
Tuo metu jo žmona laukėsi, ir pamatęs savo kūdikį per echoskopą prisiekė, kad prisikels. Nenorėdamas jaudinti nėščios žmonos, iš pradžių ryžosi įsisodinti dirbtinį širdies stimuliatorių.
"Gimė sūnus, maitinu iš buteliuko, o širdis birbia. Po 6 mėnesių prireikė donoro širdies. Ne kiekvieno širdis tinka, turi atitikti dydis, svoris, kraujo grupė ir gal dar 10 parametrų. Jausdamas įtampą lauki skambučio ir tikiesi, nesi nei paleistas, nei pririštas. Man labiau gaila buvo ne to, kad aš numirsiu, bet artimųjų - žmonos, mamos, sūnaus, nes jiems būtų sunkiausia. Ir dabar užgriebia už širdies, kai prisimenu", - sakė pokalbininkas.
Anot jo, tik Holivudo filmų sukurti personažai po širdies transplantacijos jaučia kažką mistišką.
"Aš galvoju, kad geriau žinoti, jog tavo artimojo širdis plaka kito žmogaus krūtinėje, kad jis vaikus augina, džiaugiasi rudeniu, negu didžiausią paminklą velioniui pastatyti. Mano gyvenimas labai pasikeitė: anksčiau buvau uždaresnis, dabar pasidariau perdėm plepus, bet atėjo ir kitas gyvenimo supratimas. Kai guli bejėgis: akys - į lubas, rankos - į šalis ir negali pakelt stiklinės vandens, galvoji, kiek dar darbų liko nepadaryta. Ir tą nuveikčiau, ir kalnus nuversčiau, jei tik pasveikčiau. Bet turbūt jau visai pasveikau, nes vėl atsiranda žodis "vėliau", - nuoširdžiai kalbėjo vyras.
Rimvydo žmona jau seniai turi organų donoro kortelę, jis sako, kad visi giminės supranta: kas iš to, kad žmogų palaidosi su visais organais, jo neprikelsi, prasmingiau yra kitiems dovanoti gyvybę.
Žmogiškas sprendimas
"Gyvenu su jau 4 metai transplantuotu inkstu ir net negaliu papasakoti to džiaugsmo, kurį suteikė nepažįstamas žmogus", - sakė 17 metų klaipėdietis Paulius.
Vos jam sulaukus pusantrų metų, tėvams buvo pasakyta, kad anksčiau ar vėliau bus diagnozuotas inkstų nepakankamumas.
"Buvau 12 metų, kai pasakė, kad reikės hemodializių procedūrų. Dvi dienas verkiau. Jos yra labai sunkios, triskart per savaitę po 4 valandas išvalomi kraujo skysčiai, nuodijantys visą kūną. Dideli galvos skausmai, negali net ant šono pasisukti, o šalia kiti prislėgti likimo draugai, panašu į koncentracijos stovyklą. Visa tai baigėsi, kai gavau naują inkstą. Pirmas dvi savaites buvo sunku, inkstas nefunkcionavo, negalėjau paeiti, bet vėliau savijauta pagerėjo, atsirado nuotaika. Nuolat geriu vaistus, kurie turi šalutinį poveikį, imunitetas nuslopinamas, ir žiemos būna sunkios, bet saugausi.
Norisi padėti kitiems, dabar apie save mažiau galvoju. Pasirinkau socialinius mokslus, nes noriu padėti senukams, vaikams, ligoniams, draugauju su mergina, galvoju apie šeimą - tokia ir yra gyvenimo prasmė. Mano mama ir patėvis turi donoro korteles, kalbinu seserį ir senelius tą patį padaryti", - sakė Paulius.
"Neprotinga neišgelbėti kitos gyvybės"
Andrius NARBEKOVAS, kunigas, bioetikos mokslų daktaras
Bažnyčios požiūris į organų transplantaciją yra teigiamas, jeigu tai padaroma etiškai priimtinu būdu. Kai donoras miręs, reikalavimai gerokai mažesni, užtenka, kad sutikimą duotų jo artimieji. Dažniausiai problemų kelia dilema, kokio organo ar audinio paėmimas yra galimas iš gyvo donoro. Nevalia paimti to, kas sutrikdytų to žmogaus gyvybines funkcijas, tarkime, galime paimti inkstą, bet ne širdį, nors tėvai savo vaikui galėtų atiduoti ir ją. Neetiška persodinti organus, susijusius su asmens tapatumu - pavyzdžiui, kiaušides. Tokių atvejų pasaulyje yra, kai moteris tapo donore kitai, toji susilaukė vaiko. Aišku, imant organą iš gyvo žmogaus, turi nebebūti kitų alternatyvų. Tačiau jeigu atsisakytume persodinti mirusio žmogaus organus neva vadovaudamiesi etiniais, religiniais sumetimais, manau, sužlugtų visa medicina, nes tada galėtume neieškoti pagalbos pas gydytojus ir susitaikyti su bet kuria liga. Jeigu galime kitam pratęsti gyvybę, užuot leidę palaidoti žmogų ir sunykti jo organams, savaime suprantama, tai yra sveikintina. Religinių mitų, kaip mes paskui prisikelsime be kurios kūno dalies nereikėtų paisyti, nes būsime prikelti tokie, kokie esame.
Informacija
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 600 žmonių po kokio nors organo persodinimo operacijos.
Per metus šalyje atsiranda apie 30-40 donorų. Asociacijos "Gyvastis" duomenimis, šių metų liepos 31 d. organų transplantacijos laukė 539 žmonės, tarp jų - 11 vaikų
Donoro kortelę galima įsigyti užpildžius sutikimą po mirties tapti audinių ir (ar) organų donoru. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.) arba šeimos gydytojo kabinete.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą