Dovilai: lietuvybės žiedai internacionalinėje puokštėje

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Dovilai - tai Klaipėdos rajono miestelis, seniūnijos centras dešiniajame Minijos krante su stūksančiu lapuočiais medžiais apaugusiu I tūkstantmečio piliakalniu, neogotikine evangelikų liuteronų bažnyčia, garsėjantis etnografinėmis tradicijomis.

Mažosios Lietuvos pakrašty įsikūrusią seniūniją galima skirti į tris dalis: "miegamąjį" rajoną Ketvergių pusėj, Šiūparių - ilgus metus, karta iš kartos gyvenančių žmonių, ir Dovilų dalį, kur suvažiavę gyventojai iš visos Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos. Daugiataučiame miestelyje gyvena latvių, vokiečių, armėnų, rusų... Jie po karo atsikraustė į likusius su baldais ir indais tremtinių namus.

Į kasmetinį liaudies muzikos festivalį "Užaugau Lietuvoj" suvažiuoja kraštiečiai iš Amerikos, Vokietijos, Punsko lietuvių saviveiklininkai. Vietos etnokultūros centre ne tik muziejinės vertybės kaupiasi, direktorės Lilijos Kerpienės iniciatyva sukurtas vaidybinis filmas apie senąsias žemaičių vestuves bei krikštynas, kuriame vaidina daugelis doviliškių.

Seniūnė Nijolė Ilginienė teisybę sakė - kokios idėjos "iš viršaus" beateitų, žmonės labiausiai atsiduoda toms, kurias patys sugalvojo. Miestelio jaunimas susitarė su autopaviljono šeimininkais, kad leistų jo sienas grafičiais išpaišyti. Jie savo sukurtais žaislais ir aikštėje kalėdinę eglutę puoš.

"Rankdarbių istorija sena kaip pati žmonija", - sakė R. Jonauskienė, sudariusi knygelę apie auksarankius miestelėnus

Jono Lankučio vardo bibliotekos vedėja Regina Jonauskienė išleido knygelę, į kurią sudėjo pasakojimus su fotografijomis - apie miestelio auksarankius siuvėjus, nėrėjus, tapytojus ir floristus. Jurgitos Kinčiūtės kryželiu siuvinėtuose paveiksluose - įstabūs šventieji ir antikos herojai.

Padavimai

Stačiašlaitis, aukštas Dovilų piliakalnis, vadinamas Pilalės kalnu, senovėje buvo su gilia duobe, kurios dugno ilga kartimi negalėjo pasiekti. Į piliakalnį ėjęs urvas su geležinėm durim. Pasak padavimo, čia ir dabar klaidžioja vaiduokliai - trys kunigaikštytės ir žirgas be galvos.

O savo vardą Dovilai gavę iš garbingo išmintingo šio krašto valdovo Dovilo, Gedimino giminaičio. Pats Gediminas su didele kariuomene Dovilo pilį ir karžygius aplankė, prieš eidamas kautis su kryžeivom. O pilis paskui kiaurai žemę nugrimzdusi... Liko tik šventi ąžuolai, sodinti Perkūnui.

Idee fixe - geležinė boba

Kalvis Petras Normantas džiaugiasi iš Klaipėdoje turėtos "špokinyčios" atsikėlęs į Dovilus ir čia pasistatęs savo kalvę. Negęsta žaizdras, nes ir sūnus Žydrūnas - nagingas kalvis, kaldinąs avangardinius dirbinius. Ponas Petras nukalė daugybę augalų motyvais išgražintų vartų, laiptų turėklų, taurių ir net juvelyrinių papuošalų.

PRIE ŽAIZDRO. "Iš ugnies visokios chimeros gimsta", - sakė kalvis P. Normantas.

"Esu paprastuolis - šedevrai Luvre stovi", - kuklinasi meistras, Užgavėnėms nuliejęs baisią geležinę kaukę. Jis ir artistas, vaidina jaunikį minėtame vaidybiniame filme.

"Be galo sunkus, bet ir įdomus mano pragariškas amatas", - juokiasi.

Užklupome jį ruošiantį savo kūrinijos parodą, kuri ne pirmą kartą bus surengta miestelyje. O juk dalyvavo ir tarptautinėse kalvystės parodose, ir naujųjų lietuvių pilims, kurias, sakė, dvylika šunų saugo, visokiausių skulptūrų ir balbonų yra pridaręs. O juk ir senąjį Klaipėdos paštą meistro geležiniai ornamentai puošia. Ilgai nenorėjęs išduot savo "kudlotos" fiks idėjos, visgi prasitarė nukaldinsiąs nuogą erotišką bobą...

Mažosios Lietuvos patriotas

Šimtametėje sodyboje gyvenantis Helmutas Lotužis su žmona Aldona bene tris dešimtmečius dirba "Klaipėdos duonoje", ir ant sienų garbės raštai netelpa. Jo didžiausios brangenybės - per šimtą metų senumo storos gotikinio rašto evangelikų liuteronų giesmių knygos. Iš tų knygų skaityti mokėsi Helmuto brolis, vėliau tapęs kunigu. Šiuose namuose tebestovi senoviška duonkepė, o tvartelyje - prosenių girnos, verpimo ratelis ir kiti muziejiniai rakandai.

ATMINIMAS. Helmutas ir Aldona Lotužiai prižiūri senąsias apylinkės kapinaites.

Apie 1964-uosius, kai dauguma mažalietuvių išvyko į Vokietiją, savo tėvelių kapus prižiūrėt patikėjo Helmuto močiutei Urtei. Dabar juos prižiūri Helmutas su šeimyna. Krūmus iškirto, vartus atstatė, o kai vienu metu vandalai kapinaites niokojo, net į namus buvo susinešęs kryžius, kad išsaugotų.

Ant Lotužių trobos durų kabo advento vainikas, ir šeimininkas juokdamasis pasakojo apie mažalietuvių tradicijas: "Net per Kūčias nesilaikėme pasninko, valgėme kugelį su spirgais, o per Kalėdas po šlakelį naminio kraujažolių vyno išgerdavome"... Ne tik per šventes šeimyna stiprinsis auginamų putpelių kiaušiniais, kurie valgomi su visais lukštais, ir stiprina kaulus bei intelektą.

ETNOKULTŪRA. "Miesto vaikai su nuostaba pažindinasi su senaisiais papročiais, šventėmis ir amatais", - sakė darželio direktorė J. Jacikienė

Iki šiol neteko būti vaikų darželyje, kur šitaip kunkuliuoja etnokultūrinis gyvenimas. Kai griuvo kolūkiai, ir "Kregždutę" norėta išparceliuot, tačiau darželio direktorė Jadvyga Jacikienė nepasidavė. Dviračiu apvažiavo miestelėnus, ir surinko keliolika vaikų, organizavo parengiamąją klasę.

O šiandien darželyje vyksta keisčiausi dalykai - ne tik švenčiamos kalendorinės šventės, bet vaikučiai mokosi ir valgius ruošt pagal močiučių receptus (išleido knygą "Advento valgiai"). Jie ir lauke ant laužo kepsnius kepa. Į darželio kiemą per Sekmines ateina vainikais apipinta karvutė, o kitą dieną, žiūrėk, po darželio langu arklys žemę aria...

Tautiniais drabužėliais pasidabinę mažieji piemenėliai dūdelėmis groja, pasitinka svečius, kurie ateina pažiūrėt, kaip verpiamos vilnos, arba pasakų pasekti, senųjų giesmių išringuoti, lopšinių. Ir net duoną mokinosi kepti. O įdomiausias renginys buvo "Lino kelias" - prie darželio pasėjo linus, užaugino, nurovė, į gubas sukrovė. O paskui vaikai važiavo žiūrėt, kaip linai verpiami... Prieš Kalėdas "kregždžiukai", kaip kasmet, važiuos į Gargždų senelių namus aplankyti ten apsigyvenusių savo miestelio žilagalvių...

Ivona ŽIEMYTĖ