Europai tai - milžiniškas šuolis į priekį

ES plėtra

Artėjant gegužės 1-ajai, įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis "The Financial Times" spausdina, anot jo, "istorinei" Europos Sąjungos (ES) plėtrai skirtų straipsnių seriją. Vakar pasirodžiusį straipsnį "Europai tai - milžiniškas šuolis į priekį" apžvelgia ELTA.

Viltis naujokėms ir nerimas senbuvėms

Dešimt naujųjų narių priėmimu į ES baigsis prieš daugiau kaip 14 metų Berlyno sienos nugriovimu prasidėjęs politinis Europos vienijimosi procesas, tačiau ekonominiai skirtumai išliks dar ilgai: kol gyvenimo lygis naujosiose narėse priartės prie senųjų valstybių lygio, praeis dešimtmečiai.

Naujosioms narėms narystė reiškia neatšaukiamą Vakarų standartų perėmimą ir jų laikymąsi. Senosioms narėms naujokių atėjimas sukelia daugiau nerimo, negu suteikia vilties. Bet pačios plėtros poveikis veikiausiai bus beveik nepastebimas.

Naujosios narės, išskyrus dvi mažytes Viduržemio jūros valstybes Kiprą ir Maltą, turinčias atitinkamai 760 tūkst. ir 400 tūkst. gyventojų, iki 1989 metų, o kai kurios ir dar ilgiau, buvo socialistinės ekonomikos šalys.

Nuo to laiko jos radikaliai reformavo savo valdymo institucijas ir įvairias politikos sritis, įvykdydamos stojimui keliamus reikalavimus.

Lietuva ES gyvenimo lygio sieks dešimtmečiais

Anot ERPB 2003 metų pereinamojo laikotarpio ataskaitos, 2002 metais vidutinis stojančiųjų šalių prekybos (importo ir eksporto) bei bendrojo vidaus produkto (pagal perkamosios galios paritetą) santykis jau sudarė per 50 proc., arba buvo 15 procentinių punktų didesnis negu 1995 metais, bet dar tiek pat atsiliko nuo senųjų narių lygio.

Vidutiniškai 63 proc. stojančiųjų šalių eksporto 2002 metais, arba 10 proc. punktų daugiau negu 1995 metais, teko ES rinkai. Panašius rodiklius turi ir senosios ES narės. Naujosios narės, galutinai užbaigdamos savo prekybos perorientavimą į Vakarus, turėtų dar labiau, nors ir ne per daug dramatiškai, liberalizuoti prekybos režimą.

Nuo 1989 iki 2003 metų tiesioginių užsienio investicijų apimtys Rytų ir Vidurio Europos šalyse siekė 117 mlrd. JAV dolerių (98,94 mlrd. eurų), iš kurių daugiausiai teko Lenkijai (42 mlrd. dolerių), Čekijai (38 mlrd. dolerių) ir Vengrijai (21 mlrd. dolerių).

2003 metais užsienio tiesioginės investicijos Estijoje sudarė 8,3 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP), Čekijoje ir Lenkijoje - 2,8 proc., Lietuvoje - 2,6 proc. BVP. 2002 metais Čekijoje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 11,9 proc. BVP. Visos šios investicijos buvo vykdomos laukiant įstojimo į ES, tad ateityje jos veikiausiai smarkiai nedidės.

Stojančiosioms šalims, kurios beveik užbaigė perėjimą nuo socialistinės prie rinkos ekonomikos, dabar, anot "The Financial Times", svarbiausia priartinti savo gyvenimo lygį prie turtingiausių ES narių lygio.

Jeigu faktinis BVP vienam gyventojui stojančiosiose šalyse kasmet didėtų 2 procentiniais punktais sparčiau negu Prancūzijoje, tai Slovėnija pasivytų ją per 21 metus, o Lietuva - per 57 metus. BVP augant tik 1 procentinio punkto greičiau negu Prancūzijoje, Slovėnijai ir Lietuvai atsilikimui įveikti prireiktų 42 ir 113 metų.

Ispanijoje ir Portugalijoje, palyginkime, BVP vienam gyventojui nuo 1986 metų kasmet augo 1 ir 1,5 proc. sparčiau negu Prancūzijoje, o Graikijoje šis rodiklis buvo dar mažesnis.

Grynoji parama sumažės dėl įnašų į ES biudžetą

Kai kurie ženklai kelia susirūpinimą. Trys didžiosios stojančiosios valstybės (Čekija, Vengrija ir Lenkija) nebesuvaldo savo finansų: Lenkijoje, kur gyvena daugiau kaip pusė visų stojančiųjų valstybių gyventojų, metinis biudžeto deficitas nuo 2001 iki 2003 metų siekė 6 proc. BVP.

Panašaus dydžio deficitas užfiksuotas Čekijoje ir Vengrijoje. Lenkijoje bedarbių dalis nuo 13 proc. 1996 metais išaugo iki beveik 20 proc. 2003 metais. Čekijoje nedarbas irgi padidėjo nuo 3,5 proc. iki beveik 10 proc.

2003 metų pereinamojo laikotarpio ataskaitoje pažymima, kad šios šalys pasiekė esminės pažangos tapdamos "veiksmingomis, gerai funkcionuojančiomis rinkos ekonomikomis, nors tebėra svarbių trūkumų - pavyzdžiui, šių valstybių finansų rinkų platume ir gilume... ir tokių strateginių sektorių, kaip energetikos, sunkiosios pramonės ir žemės ūkio, restruktūrizavime.

Nepakankama yra ir viešojo administravimo kokybė... Dėl šių silpnųjų vietų kyla abejonių dėl stojančiųjų šalių gebėjimo įsisavinti ES sanglaudos ir struktūrinių fondų paramą bei veiksmingai ją naudoti".

Todėl, įtakingo žurnalo vertinimu, galbūt nėra taip jau blogai, kad ši parama yra gana kukli. Laikotarpiui nuo įstojimo iki 2006 metų ES yra numačiusi naujosioms narėms tik 40 mlrd. eurų. Kadangi naujokės turės mokėti įnašus į ES biudžetą, tai grynoji parama sumažės iki 10 mlrd. eurų per metus, arba 0,1 proc. nuo viso ES bendrojo vidaus produkto.

Kiek paramos jos gaus po 2006 metų, dar nėra nuspręsta, bet niekas, atrodo, nėra linkęs didinti į ES biudžetą pervedamos savo BVP dalies. ES jau nusprendė, kad tik 2013 metais išmokos naujųjų šalių ūkininkams pasieks Vakaruose mokamų išmokų dydį. Ji taip pat apribojo paramą naujųjų narių regioninei plėtrai 4 proc. nuo jų BVP. Ironiška, bet skurdžiausios šalys gaus mažiausiai paramos.

Gyventojų padaugės penktadaliu

Senosios narės bijo tiek naujųjų narių konkurencingumo, tiek imigrantų iš jų antplūdžio. Vertinant blaiviai, ekonominis plėtros poveikis senosioms narėms bus palankus ir nežymus, teigia "The Financial Times".

Kartu su naujosiomis narėmis ES gyventojų skaičius padidės penktadaliu, bet jos ekonomika (rinkos kainomis) - tik 5 proc. Jeigu viskas būtų klostęsi keistai sėkmingai, stojančiosios valstybės pagal savo ekonominį pajėgumą prilygtų Vokietijai, bet dabar jos teprilygs Olandijai.

Be to, nors rinka jau beveik visiškai liberalizuota, importas iš stojančiųjų valstybių sudaro tik apie 1 proc. ES bendrojo vidaus produkto, o jų prekybos su ES narėmis balansas yra neigiamas.

Atlyginimai Rytų ir Vidurio Europoje yra gerokai žemesni už vakarietiškus, ir tai toliau trauks į šį regioną užsienio investicijas.

Kai kurioms valstybėms narėms - pavyzdžiui, Ispanijai - tokia konkurencija bus gana nepageidaujama. Tačiau turtingosios narės veikiausiai sieks pasinaudoti žemesnėmis kainomis, o jų įmonės perkels gamybą į kaimynines šalis su žemesniais atlyginimais, kad įgytų konkurencinį privalumą globalinėje rinkoje.

Šis aspektas bus labai svarbus Vokietijai, nors kai kas gali prikišti, kad dėl to nukentės vis dar silpna buvusios Rytų Vokietijos ekonomika.

Migracija ir euro įvedimas

Tačiau daugiausiai diskusijų senosiose ES narėse, "The Financial Times" teigimu, kyla dėl migracijos. Kai kurios narės, pirmiausia Vokietija ir Austrija, išsiderėjo sau teisę iki septynerių metų laikotarpi riboti darbo jėgos iš naujųjų narių judėjimą.

Politiškai tai, žinant aukštą nedarbo lygį abiejose valstybėse, yra gerai suprantama. Bet susirūpinimas yra beveik tikrai nepagrįstas.

Dauguma tyrimų parodė, kad dauguma migrantų bus jauni ir santykinai kvalifikuoti žmonės. Kadangi jie po kurio laiko galės judėti laisvai, tai šie migrantai veikiausiai gyvens užsienyje tik laikinai.

Per tyrimus nustatyta, kad ilgam laikui emigruoti nori apie 3 proc. stojančiųjų šalių gyventojų, o tai prilygsta 0,6 proc. senųjų narių gyventojų skaičiaus. Nors niekas tiksliai nežino, kas bus, bet visas šis sujudimas, atrodo, yra kilęs dėl nieko.

Kitas galbūt prieštaringo įvertinimo susilauksiantis klausimas - euro įvedimas. Kai kurios naujosios narės - pirmiausia Estija - galėtų prisijungti prie euro zonos jau dabar, jei tik kas leistų.

Kitoms, pirmiausia dėl jų fiskalinės politikos, iki euro įsivedimo - dar toli. Šioms valstybėms žema infliacija euro zonoje ir jos į stabilumą orientuota politika turėtų būti naudinga.

Jų prisijungimas galėtų sukelti tam tikrų sunkumų senosioms narėms, nes sparčiau augančiose ekonomikose infliacija paprastai būna aukštesnė. Bet ir jos poveikis bus minimalus.

Pagaliau susivienija taikiai

Dvi Europos dalys vienijasi politiškai. Jos per žymiai ilgesnį laikotarpį susivienys ir ekonomiškai. Bet tai pavyks, jeigu bus išvengta klaidų. Stojančiosioms šalims reikės atlikti sunkiausią darbą.

Tačiau yra ir potencialių klaidų, kurių turėtų vengti ir senosios narės. Didžiausia klaida būtų suvaržyti naujųjų narių konkurencingumą, supančiojant jas per didelio reguliavimo saitais ir užkraunant ant jų pečių dideles išlaidas.

Naujosios narės turėtų atsispirti pagundai riboti darbui imlios produkcijos importą iš likusios pasaulio dalies.

Susirūpinimas yra neišvengiamas, bet entuziazmas turėtų būti keliskart didesnis, apie ES plėtrą rašo "The Financial Times". Europa pagaliau susivienija taikiai. ES gali įgyvendinti laisvės ir ekonominio klestėjimo idealus visame žemyne. Tai visados buvo jos tikslas. Per šį plėtros etapą ES žengs didelį žingsnį šio savo tikslo įgyvendinimo link.

Parengta pagal spaudą