"Europiada": o ką žmonės pagalvos?

Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, bet burnoj neturėjau. Atrodo, kad daugelis klaipėdiečių po nudundėjusios "Europiados" galės šią pasakos mintį prisitaikyti sau. Ir tik apgailestauti apvogę save, jei į visa numojo ranka.

Kai Teatro aikštėje buvo pristatomi Lietuvos šokiai, dainos, muzika, lengvabūdiškai mostelėjau ranka - ko aš nemačiau... Ir apvogiau save nenuėjusi, nes visi, kas tą vakarą buvo Teatro aikštėje, springo pasakodami patirtus įspūdžius. Tad daviau sau žodį, kad daugiau taip netingėsiu...

Ketvirtadienį, kai visoje Klaipėdoje pasklido suvažiavėlių kolektyvai, išėjau į miestą bent trumpam įkvėpti "Europiados" šurmulio. Tiltų gatvėje taip smagiai trenkė ispanų vario dūdos, kad kojos savaime kilnojosi ir užsinorėjo šūksniu "olei" paskatinti muzikantus. Tą ir padariau. Orkestrantus apsupęs nedidelis klaipėdiečių būrelis sužiuro jau ne į ispanus, o į mane, tikriausiai kad įsitikintų, ar nepakaušusi. O man tiesiog buvo smagu nuo miestą apėmusio šurmulio. Mes vis dar tokie pat susikaustę, kaip ir prieš 20-30 metų, kai gyvenome už geležinės uždangos. Tuomet varstė baimė pakliūti į KGB akiratį. Dabar - baimė, vardu "o ką žmonės pasakys". Bet jeigu smagu, kodėl netrypti? Juk šventė.

Du jaunuoliai, eidami nuo automobilių judėjimo apsaugotomis miesto gatvėmis dalijosi įspūdžiais: "Pirmą kartą matau Klaipėdą pilną gyvybės." Iš tiesų - miestas atgijo. Gaila, bet ne visus šventė išviliojo į gatves.

Senamiestyje viena ponia aktyviai žvalgėsi pro langą. Už jos nugaros - dvi vaikučių galvos. Apimta šventinės nuotaikos paraginau ponią: "Anūkus už rankų - ir į gatves." "Tai kad senamiestyje gyvenu penkiasdešimt metų - viskas įgrisę iki gyvo kaulo", - purto galvą ponia, bet pro langą dairosi.

Ketvirtadienį eidama stebėjausi ir pagyvenusių atvykusių kolektyvų narių ištverme šokti su sunkokais tautiniais drabužiais. Kai kurioms šokėjoms kiek aukščiau "paplėšus" sijonus mačiau gydančias juostas ant sąnarių, blauzdų raumenų. Nepaisant karščio, tų juostų ir tikriausiai nuovargio, šokėjai šypsojosi, mojavo bei stengėsi kuo gražiau sušokti.

Užvakar, kai Vasaros koncertų estradoje į areną šokti įžengdavo vis kitos šalies kolektyvai, man pasisekė labiau,- šalia sėdėjo italų jaunuoliai, už nugaros - ispanų šokėjos. Tad galėjau šūkalioti "olei" kartu su jais.

Baigiu apkeliauti Europos šalis. Buvau įsitikinusi, kad tautiniais šokiais ir dainomis jau niekas nebenustebins. Labai klydau. Jei būčiau nenuėjusi į tautų paradą, būčiau labai daug praradusi. Ant išdažytų suolų žaliai išsitepliojusios baltos kelnės - toks menkniekis palyginti su ta nuoširdumo, geranoriškumo dvasia, kuri rišo ir žiūrovus, ir atlikėjus. Tiesa, tautiečiai taip ir neatleido susikaustymo vadžių. Mojavo, plojo, bet santūriai. Ak, šiauriečiai...

Gražina JUODYTĖ

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder