Protestų, kaip tikėtasi, nebuvo. Išlydinčiųjų - vienas kitas, panoręs nusifotografuoti atminimui. Matyt, nujaučiant, kad daugiau šitoje vietoje kadro pakartoti nepavyks.
Vilniaus savivaldybei priklausanti bendrovė „Grinda“ žada tilto skulptūras nukelti šią savaitę ir saugoti jas vienoje iš savo aikštelių. Kultūros paveldo departamentas yra davęs sutikimą laikinai nukelti 4 skulptūrų grupes rekonstrukcijai, nes dabartinis jų būvis (rūdys, išretėjusios suvirinimo siūlės, vietomis atsiradę įtrūkimai) keliantis pavojų praeiviams ir tiltu judančiam transportui.
Pirmieji su vilniečiais atsisveikino skulptoriaus Broniaus Pundziaus „Taikos sargyboje“ bei „Pramonės ir statybos“ grupė, kurios autoriai - skulptoriai Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas; šis kūrėjas paliko prieštarų ir ašarų pakalnę maždaug prieš mėnesį. Regis, pati apvaizda B.Vyšniauską apsaugojo nuo antrojo smūgio - jo monumentas, jau tapęs neatsiejama Žemaitijos peizažo dalimi, - vadinamoji „Kryžkalnio motina“, - į Grūtą buvo nugabentas dar 1990 metais, nors ne visi žinojo, kad ši iškilni moteris laiko ąžuolo vainiką, skirtą sovietiniams kariams, juolab atsigręžusi veidu į Vakarus, o ne Rytus... Savo prisiminimuose Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Lionginas Šepetys yra aprašęs, kaip per šio paminklo atidarymą dėl to buvo susilaukta Maskvos priekaištų ir kaip buvo suktasi iš padėties...
...Pirmadienio rytą Lietuvos televizija parodė džiugų reportažą. Tarytum vėl būtų išaušęs laisvės rytas. Kalbinti praeiviai kaip pagal komandą kartojo, kad pagaliau atėjo „išsivalymo pabaiga“, kad žmogui, kaskart jautusiam gėdą dėl skulptūrų, traukiant tiltu šito jausmo kęsti nereikės. Nė vienas nesudvejojo (gal tamtyč buvo ideologiškai atsijoti), kad meno kūriniai tarsi nekliudo statyti Lietuvą, kad tarsi neskatina vogti, kad jie tėra istorijos ir kultūros ženklai, kurių baudžiasi tiktai vienaip ar kitaip paženklinti, kad Valstybinės kultūros paveldo komisijos rūpesčiu prie kiekvienos iš keturių grupių buvo pritvirtinti paaiškinimai, kad tai nėra Sovietų Sąjungą ar sovietinį gyvenimą šlovinantys simboliai. Kad toli neieškant pavyzdžių - net sovietmečiu nebuvo suniokoti paminklai, sakysim, kunigaikščiui Vytautui Perlojoje, kurio užrašas daugiau negu priešiškas leninizmui: „Vytautai Didysis! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“... Galbūt sovietmečiu žmonės kalbėjo viena iš savisaugos, o mąstė kiekvienas skyrium, vis dėlto mąstė kiekvienas sau, - šiandien, kai, regis, bijoti nebėra ko, žmonės mintija kolektyviškai, nes juk, anot vienos kalbėtojos ant Žaliojo tilto, - „šiandien mūsų ideologija kita“.
Neapsiėjo skulptūrų nukėlimas ir be europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio: jis sveikino šitą operaciją ir ragino skulptūrų į ankstesnę vietą nebegrąžinti. „Žaliojo tilto sovietinės skulptūros buvo tie simboliai, kurie tebekaustė mūsų dėmesį, aukštino okupacinę sovietinę sistemą. Jos ne tik kėlė pavojų žmonių saugumui, bet ir žeidė nuo okupacijos nukentėjusius žmones ir jų artimuosius... Tikiu, kad nuo šiol daug daugiau jėgų ir energijos galėsime skirti valstybės ateities kūrybai...“
Iš vakar žurnalistams pasakytų Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žodžių galėjai suprasti, kad šie garsių skulptorių, galima sakyti, Lietuvos skulptūros mokyklos kūrėjų, darbai, 1993 metų pradžioje kaip neatsiejama Žaliojo tilto ansamblio dalis, įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą, restauruojami nebus. (Juk ne veltui buvo pakeista Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėtis.)
Ar jos bus restauruojamos, sakė meras, priklausys nuo daugybės dalykų: „Yra daugybė paveldo objektų Vilniuje, kurie yra prastos būklės, ir tikrai nematau, kad Žaliojo tilto skulptūros būtų pirmasis objektas, kuriam reikėtų skirti mokesčių mokėtojų pinigus. Kur jos bus eksponuojamos, ilgainiui laikomos - tai tikrai šiandien nėra kur skubėti. Palauksime, kol galbūt šiek tiek nurims aistros, viskas susigulės, kol įprasime prie naujų vaizdų, ir galiausiai, kai teisinės problemos bus išspręstos, ir tada rudeniop susodinsime visus prie stalo ir galėsime spręsti. Lygiai taip pat ir dėl to, kas bus toje vietoje“.
Kol kas „toje vietoje“, ant postamentų - mažutės, nors didelės gėlių vazos, viena jų, rytmetį mačiau - pakrypusi ir kelianti pavojų praeiviams... Grūto parkas, pasak R.Šimašiaus, tik viena iš galimybių, ir, jo nuomone, ne pati geriausia, - jo nuomone, skulptūros galbūt galėtų būti kur nors arčiau Vilniaus, jis sakė jau gavęs „bent tris neformalius prašymus skulptūrų eksponavimui“.
Kai rytą važiavau pusiau nurengtu tiltu, dešinėje dar tebebuvo „Žemės ūkį“ atstovaujanti Bernardo Bučo ir Petro Vaivados sukurta pora, stovėjo ir Elė, mergina su knygomis iš „Mokslo jaunimo“ grupės, kurios autoriai Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis. Kad skulptoriui J.Mikėnui kuriant Žaliojo tilto skulptūrą pozavo neeilinio grožio studentė Elė, prieš kelerius metus rašė „Respublika“. Kaip ir tai, kad ji, žinoma keramikė Elena (šitam kontekste būtų neetiška paviešinti jos pavardę), mirusi tik prieš kelerius metus sulaukusi garbingo amžiaus, didžiuodavosi, kad jos jaunos atvaizdas įamžintas ant tilto. Manau, daugeliui žmonių šios skulptūros tebeliudija sudėtingą istorinį Lietuvos periodą, kai talentingiausi kūrėjai daugiau mažiau būdavo sutelkiami „vieningos pasaulėžiūros“ formavimo tikslams, ir ne kiekvienam pakakdavo jėgų ar valios ar pagaliau išmanymo (išminties) šioms pastangoms ir pagundoms atsispirti.
Kaip keista, galvoji skulptūras nuims, bet jų niekaip neišlupsi iš sąmonės, jos greičiausiai persikraustys (jeigu dar nepersikraustė) į galvas. Šitų meno kūrinių pašalinimas iš akiračio - ne „išsivalymo pabaiga“. Juk kampanija prieš Žaliojo tilto skulptūras, kultūros specialistų lig šiol pripažintas neginčijama kultūros vertybe, mano akimis, tėra agresijos gaivalo, suinteresuotų jėgų vis paskatinamo ir bręstančio „homus posovieticus“ dvasioje, iliustracija, tėra jos dėmuo. Šiandien jos taikinys skulptūros, net nesivarginant susižinoti, kokio dailininko tai kūrinys, šiandien taikinys - poetės Salomėjos Nėries asmenybė, kurios vaidmuo okupuojant Lietuvą iš tikrųjų buvo kuo menkiausias, šiandien tai Lietuvą spektakliais pasaulyje garsinantis režisierius Rimas Tuminas, užkliuvęs tiesos sakymu, kurios, beje, nedrįsta pasakyt kiti, tai Justinas Marcinkevičius... kaip sakoma, laukite tęsinio. Jis neabejotinai bus.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą