Gera mokykla tampa prabanga

Gera mokykla tampa prabanga

Švietimo sistemos pertvarka mokyklas nubloškė į karo zoną. Kovoje dėl mokinio krepšelių paties mokinio gerovė ir interesai tampa tik priemone, o ne sistemos tikslu. Kas geriausia mokiniui, kokius jo lūkesčius valstybė privalo patenkinti, „Respublika“ kalbasi su tris dešimtmečius mokyklai ir mokiniams atidavusiu matematikos mokytoju, Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotoju Leonu NARKEVIČIUMI.

- Dirbate su vaikais jau 30 metų, kas mūsų mokykloje keičiasi į gera, o ką ji prarado?

- Šiuo metu, kol vienos mokyklos, kariaudamos ar prisidengdamos „katalikiškumu“, stengiasi išlikti vidurinėmis, o kitos mažinamos į pagrindines ar progimnazijas, suprantama, tose žemesnių klasių mokyklose gal ir blogiau negu išlaikiusiose 5-12 klasių komplektus. Bet tai požiūrio dalykas, nes į tas vidurines stengiasi pereiti geresni ar tokiais save laikantys mokytojai. Tačiau geriausi mokytojai reikalingi pradinėse klasėse! Paskui, ko gero, 5-8 klasėse, nes jie asmenybę formuoja, aišku, kiek tėvai tam netrukdo.

- Bet kai miestelyje nelieka vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos, rūpestingi tėvai jau net penktokus stengiasi išleisti „į geresnę mokyklą“, juolab kad yra sąlygos nemokamai ten važinėti.

- Manau, kad gera progimnazija turėtų būti geriau penktokui negu vidurinė. Sakykim, vidurinėje mokytojas turi dvi penktas klases, dešimtą ir dvi dvyliktas. Tai koks jo požiūris į tuos „mažius“? Aišku, normalus, viskas tvarkoj, bet pamokoms tai jis rengsis dešimtokų ir dvyliktokų rimtai, nes juos „reikia egzaminui paruošti“. O pas penktokus nueis atsipūtęs, gal net mintyse vyresniųjų temas pervirškindamas.

Paimkim kiek idealizuotą kitą variantą: jei tas penktokas yra progimnazijoje, kur mokytojas moko penktokus ir septintokus ar aštuntokus, jis visą dėmesį jiems ir suteikia, kad jie sėkmingai stotų į geras gimnazijas. O kai mokykla, kuri daug tokių vaikelių parengė, bus gera ir populiari, tuomet ir krepšelis bus didesnis.

- Jūs vadovaujate visos šalies gabius vaikus lavinančiai Lietuvos moksleivių akademijai. Ar mūsų švietimo sistema palanki gabiems vaikams?

- Jeigu gabus vaikas mokosi kuriame nors iš didžiųjų Lietuvos miestų, suprantama, jis turi visas galimybes stoti į geriausią savo miesto gimnaziją ir ten siekti savo poreikius atitinkančio arba beveik atitinkančio išsilavinimo.

Tas „beveik“ yra išlyga, kad galbūt ir toje geroje gimnazijoje yra geri kitų dalykų mokytojai, o kaip tik to dalyko, kuriuo vaikas domisi, mokytojas tiesiog gerai veda pamokas, bet neužsiima papildomai dirbti su gabiais savo srities vaikais.

Klausimas, ar „sistema“, ar gimnazija sudaro sąlygas tokiam vaikui? Suprantama, jos abi, nes jokia gimnazija nėra „šalia“ sistemos, o yra jos dalis. Yra labai gerų ir kaimo, tiksliau, miestelių, gimnazijų (Laukuvos, Lukšių, Salantų ir kt.). Bet visgi regiono mokyklose ir gimnazijose ta pati sistema taip nebeveikia. Gal ir vaikų kontingentas ne toks kaip mieste, kur susikoncentravę moksliniai darbuotojai. Gal ir geras mokytojas, jeigu nėra kilęs iš to regiono, mieliau eina dirbti į miestą, o apie didelius konkursus į kaimo mokytojo vietą neteko girdėti...

- Ar ne per didelis mokinių skaičius klasėse?

- Pats baigiau mokyklą klasėje, kurioje buvo 32 mokiniai. Dabar mokau po 26 mokinius. Gal ne pats mokinių skaičius lemia, o tai, kiek skirtingo lygio mokinių klasėje. Man dirbant gimnazijoje, lygis aukštesnis, nors tarp pirmo ir 26-o atstumas labai didelis. Sunkiausia turbūt regioninėje mokykloje, kur gal iš viso vienintelė klasė su tais 26 mokiniais yra. Va ten tai bėda - geriausi, ko gero, yra tie, kuriems vieta būtų gimnazijoje, bet tėvai nori, kad vaikas liktų šalia. Tada - vidutiniokai, kuriems čia ir būtų vieta. Taip pat likę ir tie, kurių intelektui tas vidurinis išsilavinimas yra ties padebesiais, bet ir jų tėvai nenorėjo išleisti į miestą specialybės mokytis, kad „nesusidėtų su blogais draugais“. Tokioje klasėje dirbti tikrai turi būti be galo sunku.

- Kaip tokiomis sąlygomis išugdyti kūrybišką, savarankiškai mąstančią asmenybę?

- Mokytojas, norintis duoti vaikams maksimumą, ką kiekvienas gali, visais atvejais turi diferencijuoti darbą. Tam yra pakankamai būdų. Pavyzdžiui, pats paprasčiausias: jeigu, tarkime, kuriai nors temai mokytojas nutarė skirti 5 pamokas, tai vidutiniokai visas tas 5 pamokas ir spręs uždavinius iš vadovėlio. Tuo tarpu gabiausi vadovėlio uždavinius išspręs per 2-3 pamokas, o tada jau mokytojas jiems pasiūlys rimtesnių tos temos uždavinių iš kitų uždavinynų.

Gal būtų neblogai, kaip mokant užsienio kalbos, skaidyti klases į mažesnes grupes visų dalykų pamokose, nes daugiau dėmesio tektų kiekvienam vaikui. Bet kita vertus, jeigu mokinys pamokoje aktyviai dirba, tai ir iš bendro aiškinimo atsirenka tai, kas pačiam kažkiek neaišku. O paskui vis tiek lemia individualus darbas ir įdėtos pastangos. Jei vaikas pats nesistengs, tai ir vienas pas korepetitorių neišmoks.

- Kas šiandien trukdo vaikams geriau mokytis? Gal jiems trūksta laiko, gal motyvacijos?

- Manau, čia labai platus klausimas. Pirma, ką reiškia „gerai mokytis“? Ar visa visuomenė yra pajėgi mokytis devintukais ir dešimtukais? Juk dauguma „Klausimėlio“ herojų tikriausiai netgi atestatą turi. Brandos atestatą!

Dabar tapo mada būtinai baigti vidurinę ir stoti į aukštąją. Jeigu koks trečdalis vaikų išeitų po 8 klasių specialybės mokytis ir lygiagrečiai vidurinio išsilavinimo siekti, tai jau nemaža našta nukristų nuo visų vidurinių mokyklų ir gimnazijų pečių.

Jei pusė iš likusiųjų suprastų, kad ne vien 8-10 yra pažymiai, bet ir 5-7 yra visai normalu ir kad nėra ką jiems universitete veikti, tai problemos dar labiau sumažėtų. Nueitų toks žmogus į kolegiją, gautų dar papildomą išsilavinimą - ir pirmyn į darbo rinką.

- Arba į bedarbių gretas...

- Deja, manau, kad visuomenės ligos nesvetimos ir jauniausiai jos daliai. Juk daugybės žmonių galime paklausti: „kas trukdo eit dirbti“? Jie neina dirbti ir nieko neveikia, sako - nėra darbo, nors darbdaviai skundžiasi nerandą darbuotojų. Tai ką tokio „bedarbio“ vaikelis mato? Ogi tai, kad pastangų dėti neverta - ramiau gyventi.

Grįžtant prie to, kas vaikui trukdo „gerai mokytis“, yra ir artimesnių jo aplinkai priežasčių. Pirma, tai per dideli tėvų lūkesčiai. Jeigu tėvai reikalauja, kad vaikas mokytųsi tik aukščiausiais pažymiais, o vaikui ne visada tai pasiseka, prasideda užburtas ratas: vaikas nervinasi, kad nepajėgia, nervindamasis daro žioplas klaidas arba kažką pamiršta. Dėl to rezultatai dar prastėja, savęs vertinimas dar labiau krenta ir t.t.

Dar viena priežastis yra režimo nesilaikymas. Daugybė mano mokinių eina gulti pirmą antrą nakties. Tėvai jiems nieko nesako. O jeigu sako, vaikas atšauna: „Aš mokausi, rytoj kontrolinis“. O jis „sėdi skaipe“. Tai naujų technologijų keliama problema, nors jos ir yra reikalingos informacijai rinkti. Deja, dažniausiai keičiamasi ne ta informacija.

Dar, mano požiūriu, labai daug vaikų yra tiesiog išlepę, silpni. Tėveliai juos nuo mažens globojo, į mokyklą ir būrelius vežiojo, rūpinosi ar vaikeliui kas nors ne per sunku. Tai vaikelis toks ir užaugo - jam viskas, ką reikia pačiam padaryti, yra „per sunku“. Tėveliai gali atvežti į mokyklą, pasamdyti penkis korepetitorius, bet išmokti (ak, kaip gaila!) teks pačiam.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder