Balandžio 1-ajai
Per kurias siūles braška tas lietuviškas humoro jausmas, ar nesame pernelyg įžeidūs, ar mums pakanka autoironijos ir žaismės? Kadangi balandžio 1-oji - ne pati rimčiausia metų diena, tai ir
pakamantinėjome mūsų įžymybes, ar jos moka pasijuokti pačios iš savęs, o savo trūkumėlius ar juoką keliančius įpročius paversti "cinkeliu" ir pranašumu.
Saugo klyną
Klaipėdiečiui dainininkui Simonui Donskovui publika prikiša kriuksintį juoką ir tai, jog išėjęs į sceną, kaskart taisosi kelnes, graibstydamasis už... užtrauktuko. Apie tai paklaustas, artistas griausmingai kvatojosi ir šį bei tą paneigė.
"Na, mano žmona sako, kad kaip tik gražiai juokiuosi, net duobutės skruostuose atsiranda, o televizijos laidoje "Le Broniaus šou" pasirodžiau anksti pakirdęs, užkimęs nuo dainavimo, tai kai paleidau "gazą", išėjo nešvankus kriuksėjimas. Na, mano plaučių dumplės - galingos, gerai ventiliuojamos, ir jei tai jus žavi, skambinkit - pakriuksėsiu jums už dyka dukart per savaitę.
O kelnes aš taisausi dar nuo tarnybos filharmonijoje laikų. Dėl to pasipiktinę žiūrovai net skundus administracijai rašė: "Ką ten tas Donskovas išdarinėja su savo klynu?" O buvo toks dalykas: per koncertą Kupiškyje išėjau atsegtu klynu, pro kurį kyšojo balti marškiniai, dar neprasižiojau - girdžiu, publika leipsta iš juoko... Mat scena buvo labai aukšta, ir pirmos eilės gardžiavosi vaizdeliu pro mano prasegtas kelnes. Na, ir prasidėjo... Drabužinės tvarkytojos nuolat barėsi, kad tas mano kelnių klynas nuolat taukuotas ar tušu ištepliotas, ar aplipęs, mat nuo to laiko aš visada kontroliuoju savo "klyno užsegimo laipsnį" - net ne visi užtrauktukai atlaiko tokias manipuliacijas. Apsičiupinėju visiškai nesąmoningai, instinktyviai. Lygiai taip pat, kaip ir prieš eidamas į sceną šukuojuosi, nors man visai nerūpi mano šukuosena, nes amžinai dainuoju su skrybėle", - pasišaipė iš savęs dainininkas, pridurdamas, jog panašūs įpročiai asmenybei tik suteikia žavesio, jeigu jais nepiktnaudžiaujama.
Scena buvo labai aukšta, ir pirmos eilės gardžiavosi vaizdeliu pro mano prasegtas kelnes
Autoironija - būtina
Aktorė, komikė Asta Baukutė prisipažino, kad jai publika prikiša arklišką juoką ir stačiokiškumą, kai ji prapliumpa žodžių tiradomis, nevyniodama jų į vatą.
"Arkliškas juokas geriau nei kumeliškas humoras. Svarbiausia, kad būtų vietoje, laiku ir nuoširdus. Aš nekolekcionuoju situacijų, kai imu nevalingai "žvengti", aišku, kai kuriuos žmones trikdo, kai nesusivaldau žiūrėdama kokį spektaklį. Skaniai, iš širdies juokėmės, kai su vyru žiūrėjome filmuką "Šrekas" - net aplinkui sėdintys vaikai akis išpūtė. Yra dalykų, kai būni juokingas ne dėl profesionalių triukų, bet tiesiog natūraliai išeina koks judesys. Juk net žmogbeždžionės juokiasi...
Dabar Auksinis scenos kryžius, kurį gavau, gal ir įpareigoja, bet džiaugiuosi, kai žmonės šypsosi refleksyviai, vien tik išvydę mano veidą. Bijau tik vieno: kad per daug išliaupsinta neteisčiau kito išpuikusio žmogaus, per kandžiai neparodijuočiau. Autoironija mano profesijos žmogui yra gyvybiškai būtina, ir tik džiaugiuosi, kai kolegos ir netgi mano vaikai patraukia mane per dantį. Tai mane pastato į vietą", - sakė ji.
Kai kuriuos žmones trikdo, kai imu "žvengti" žiūrėdama kokį spektaklį
Tramdomųjų neprireikė
Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas balandžio 1-ąją pakabino įsakymą, kuriuo pranešama, jog už kovo 25 dieną aktoriams bus sumokėti atlyginimai (o tuomet buvo Velykos...).
"Kiekvienas turime neramių, keistų judesių, tad manau, kad užkulisiuose iš manęs kolegos šaiposi. Dabar mane pravardžiuoja "Petrovkos 38" vadovu. Maskvoje tai - kriminalinės milicijos centras. Turiu nuodėmę - kartais nepatogu, kai pamirštu ar supainioju garbių teatro svečių vardus. Ir merą Taraškevičių esu pavadinęs Tarasevičium. Tai kai išgirstu salę šurmuliuojant, ką nors improvizuoju.
Na, o per rimtus kolektyvo posėdžius, būna, užsidegu, bet suimu save į rankas. O kartais menininkai savo aštriais liežuviais "priveikia" tiek, jog išlekiu pro duris. Tačiau tramdomųjų marškinių neprireikė", - šypsosi teatro vadovas, pabrėždamas, kad jeigu teatre gyvendamas nemokėtum iš savęs pasišaipyti, tai tave negyvai užjuoktų, pirštais užbadytų.
Ir merą Taraškevičių esu pavadinęs Tarasevičium
Mėgaujasi tuo, ką prikiša
Žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Henrikas Vaitiekūnas sako esąs neįkyrus ir nekonfliktiškas, kaip Dievo karvytė, bet džiaugiasi užgrūdintas jūros vėjų ir druskos.
"Man prikiša, kad rūkstu kaip kaminas, bet, kaip sakė kareivis Šveikas, mesti rūkyti paprasta, ir aš tai darau nuo kiekvieno pirmadienio. Bet šiuo metu, kalbėdamas su jumis, rūkau... Kažkodėl sukasi aplinkui gandai, kad esu mergininkas. Vaitiekūnienė į tai dėmesio nebekreipia, bet pirmus dešimt metų kreipė. O kuo darausi senesnis, tuo labiau man tas Kazanovos įvaizdis patinka, puoselėju jį. Esu jaunų žurnalisčių globėjas, ir mane vis mato su jaunom, simpatiškom mergaitėm, tai sako: "Vaitiekūnas vėl naują "dukrą" įsitaisė". Bet man tai padeda ir gyvenime, nes suprantu ir jaunų muziką, ir žargoną, net sugebu įskaityti naujoviškas SMS žinutes su labai keistais sutrumpinimais.
Na, pastaruoju metu, ypač internete, pastebėjau, kad man prikiša, girdi, jau senas. Truputį sunervino, bet kai kelios politinės partijos įnirtingai man siūlo eiti į Seimą, atsakiau: "Aš dar per jaunas..." Plastinių operacijų nedarau, antakių nedažau, o kai skausmingai laikas bėga, suvokiu, kad esu žmogus be dvasinių trūkumų, o fizinių - daugėja. Ir kaip kiekvieną savaitę, taip ir šią nuvažiavęs į Santariškes, žiūriu - prezidentas išvažiuoja, o aš atvykstu... O pikčiausiems sakau: linkiu tau sulaukti tokio amžiaus, kuris atitiktų tavo dabartinę išvaizdą..."
Linkiu tau sulaukti tokio amžiaus, kuris atitiktų tavo dabartinę išvaizdą
"Nesame karaliai Saulės"
Vytenis PAULIUKAITIS, renginių režisierius
Manau, kad mes esame pernelyg susireikšminę dėl tariamos savo didybės, o taip yra dėl to, kad esame mažai išprusę.
Mes gimstame kaip ir visi mirtingieji, paskui tik pasidarome labai sau svarbūs, susireikšminę. Turbūt mums trūksta dėmesio. Ir tas humoro jausmas nesivysto, pradedame kompleksuoti. Kažkas yra pasakęs, jog tauta, kuri nesijuokia, yra pasmerkta. Susinaikinimui turbūt... Stebiu tą procesą metų metais, ir galvoju, kad nesijuokiantis žmogus - nelaisvas žmogus.
Nė vienas nesame karaliai Saulės ir darome daug klaidų, o jeigu išaštrintume humoro jausmą, pasijuoktume kartu, ir gyventi būtų lengviau. Man gaila žmonių, kurie save iškelia aukščiau kitų, taip apribodami savo kepenų veiklą. Sakoma, to, kuris nesijuokia, kepenys blogos. Tačiau iš tiesų tai jam su smegenimis prastai.
Jūs man priminėte "pasikapojimą" televizijoje su Jurijumi Smoriginu. Čia ir žiniasklaida gerai padirbėjo, mus neva supriešindama, na, man atrodo, kad Jurijus manęs ir nekenčia. Nes į visokius pašmaikštavimus jis atsiliepia šimtu procentų rimtai. Tie mūsų pabendravimai man labai juokingi, ir, prisipažinsiu, neskanūs. Bet man bambekliai visada juokingi, tai mane maitina, ir tik viena noriu pabrėžti: aš niekada iš žmogaus nesityčiojau.
Idealų paprastai gyvenime nebūna, aš taip pat turiu trūkumų, ir pats save kartais "gaudau", ir matau, kad darau klaidas; tai kas belieka - tik pasijuokti, negi lįsi po žemėm.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą