Gražina Leščinskienė: Lietuvos valdžia mus pardavė

Jau ketveri metai, kaip Gražina Leščinskienė ir jos sūnus Gabrielius gyvena atskirai. Visas šis laikas - veriantis laukimo ir kupinas vilties. Prieš kelerius metus visą Lietuvą sukrėtusi Gabrieliaus istorija dar nebaigta. Nors Norvegijoje teismas pareiškė, kad mamai vaikas grąžintas nebus, pati Gražina įsitikinusi, kad teisybė turi nugalėti. Kol „Vakaro žinios“ nesikreipė į Užsienio reikalų ministeriją ir Lietuvos ambasadą Norvegijoje, tol specialistams nei Gabrieliaus, nei mamos dabartinis likimas nė nerūpėjo.

Šiandien Gražina jau žino atsakymą - Gabrieliaus Norvegija jai jau nebegrąžins. Toks galutinis ir neskundžiamas sprendimas. Sulaukęs 18-os, pats galės nuspręsti, kur nori gyventi. Tačiau mamai tai ne pabaiga. Ji sako tikinti, kad sūnus dar būtinai sugrįš į savo šeimą. „Aš matau, kaip jis manęs pasiilgęs. Pasimatymuose tai puikiai jaučiu. Taip, jis auga, keičiasi, tuojau pats priiminės svarbius sprendimus. Dabar jam greit sukaks 11 metų, nuo 13-os, pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus, jis jau galės registruotis socialiniame tinkle. Šiais informacijos laikais, aš tikiu, kad jis ir pats ieškos teisybės, domėsis, kodėl taip nutiko, galų gale susiras ir mane“, - įsitikinusi Gabrieliaus mama.

Kelerius metus gyvenanti tarp teismų bei susitikimų su Norvegijos vaiko gerovės tarnybos „Barnevernet“ specialistais Gražina neslepia, kiekviena jos diena šioje šalyje nuspalvinta pilkomis spalvomis. Tačiau ir į Lietuvą jau nebetraukia. „Po to, kai Lietuvos valdžia mus pardavė, nebegalvojame čia grįžti niekada“, - drebančiu balsu sako Gražina.

Apie šios šeimos tragediją visa Lietuva sužinojo 2015 m. pradžioje, kai žiniasklaidą apskriejo žinia - iš pasimatymo su mama Norvegijoje Gražinos brolis Ramutis Stašys pagrobė savo krikšto sūnų Gabrielių. Planas - parvežti berniuką į Lietuvą, baigėsi nesėkmingai. Kelte juos sulaikė Švedijos pareigūnai, o Gabrielius buvo grąžintas atgal į Norvegiją.

Paklausta, kaip prabėgo šie metai, Gražina nedaugžodžiauja: „Gyvenu nuo pasimatymo iki pasimatymo.“

Šį mėnesį įvyko trečiasis pasimatymas su sūnumi. Vos valandą trukusiame susitikime pagaliau dalyvauti buvo leista ir Gabrieliaus močiutei. Ši, anūką pamačiusi po ketverių metų pertraukos, negalėjo sulaikyti ašarų. Ypač skaudu paliko, kad Gabrielius nebekalba lietuviškai.

Gražina neslepia, tie susitikimai ne itin malonūs. Pasimatymas vyksta dalyvaujant policijos pareigūnams, visą eigą stebint už stiklinės pertvaros esantiems vaiko teisių apsaugos specialistams. Be to, iš anksto paaiškinama, kokiomis temomis geriau nekalbėti. Todėl Gražina nė negali sužinoti, kaip sūnus pats jaučiasi visoje šioje istorijoje. „ Dažnai save pagaunu galvojant, jog tokie susitikimai labiau žeminantys nei įkalinimo įstaigose. Ten bent galima privačiai pabendrauti. O mums skiriama vos viena valanda. Ir ta su apsauga“, - sako Gražina.

Gabrieliaus istorija visuomenę ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje padalino į dvi grupes. Vieni smerkė norvegišką sistemą, kiti buvo įsitikinę, kad vaikas negalėjo būti paimtas iš pavyzdingos šeimos. Paklausta, ar šioje istorijoje mato savo kaltę. Gražina atsako, kad pagrindinė jos kaltė buvo pasitikėjimas vaiko gerovės tarnyba Norvegijoje. „Kai atvykome į Norvegiją, aš pati kreipiausi į specialistus dėl vaiko sveikatos problemų. Maniau, tai gali būti dėl psichologinių dalykų, streso, patiriamo pakeitus šalį. Juk jam čia viskas buvo nauja. Iš pradžių nesupratau, tačiau visą tą laiką tarnyba tiesiog rinko medžiagą prieš mane. Negana to, visą tą laiką taip ir nebuvo atlikti jokie tyrimai Gabrieliaus problemoms išspręsti. Vietoj to, buvo iškelta teorija, susijusi su seksualiniu elgesiu. Paskelbta, kad namuose yra netinkama psichologinė atmosfera, todėl vaikas čia likti nebegali. Po metų manęs buvo atsiprašyta dėl to seksualinio elgesio kaltinimo, bet tai teismo sprendimo nepakeitė“, - pasakoja Gražina.

Paklausta, kokius reikalavimus turėtų įgyvendinti, kad vaikas grįžtų į namus, ji atvira - nežino. „Jei aš kreipiuosi į tarnybą su klausimu, teisme aiškinama, kad nesigaudau situacijoje, nes klausinėju. O jeigu nieko neklausiu, teismo metu pareiškiama, kad nesidomiu byla. Man atrodo, kad nuostata paprasta - viskas, ką mama daro, yra blogai“, - susigraudina Gražina.

Paklausta, kas ją šiandien labiausiai palaiko, atsako paprastai: šios tragedijos akivaizdoje atsirado paprastų žmonių, kurie tapo moters draugais. Pagalbos iš Lietuvos valstybės moteris sako nebesitikinti: „Požiūris labai paprastas - jeigu išvažiavome, turime patys tvarkytis su savo problemomis. Pervažiavę sieną mes tarsi nustojome būti Lietuvos piliečiais.“

Tarnybos dirba tik po žurnalistų skambučio

Kitą dieną po pokalbio su Gražina, ji pati susisiekė su „Vakaro žinių“ žurnalistais. Nustebusi mama džiaugėsi, kad su ja susisiekė Lietuvos ambasada Norvegijoje, teiravosi, kaip sekasi. Esą domisi pati Užsienio reikalų ministerija. Moteris neslėpė nuostabos. Tačiau jokių stebuklų nėra. Paaiškiname, kad „Vakaro žinios“ po pokalbio su Gražina kreipėsi į Lietuvos ambasadą Norvegijoje, Užsienio reikalų ministeriją bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Specialistų klausėme, ar jiems žinoma, kokia šiuo metu yra bylos situacija, ar Lietuva jau kreipėsi, prašydama bylą perkelti į Lietuvą. Galų gale, ar bent pasiūlo savo teisinę, psichologinę pagalbą mamai, iki šiol kovojančiai su Norvegijos sistema. URM, pasirodo, nelabai ir įsivaizduoja, kokios pagalbos sūnaus netekusiai moteriai gali prireikti. „Lietuvos ambasada Norvegijoje palaiko ryšį su G. Leščinskiene. Per pastaruosius dvejus metus ambasada negavo G.Leščinskienės prašymo dėl konsulinio pareigūno dalyvavimo teismo posėdžiuose stebėtojo teisėmis“, - teigiama ministerijos atsakyme.