Vyrauja nuomonė, kad tik gyvendamas bendrabutyje pajusi tikrąjį studentiško gyvenimo skonį. Kai kurie bendrabučių gyventojai teigia, kad nė už ką nenorėtų palikti bendrabučio, ir dėl to apie studijų pabaigą pagalvoja su dideliu liūdesiu. Tuo tarpu kita dalis studentų mieliau nuomotųsi butą.
Norėdami sužinoti, kokiomis nuotaikomis gyvena Klaipėdos universiteto studentų bendrabučio Malūnininkų g. 4 gyventojai, užsukome pas juos į svečius. Ne visi vidun įsileido: vieni guodėsi didele netvarka - "Nefotografuokit, nenoriu, kad mama pamatytų", kiti - knygas apsikabinę išskubėjo į paskaitas, treti - kepti studentiškųjų bulvyčių...
Kambariokes Jolantą ir Kristiną radome uoliai besitvarkančiais - matyt, nujautė sulauksiančios svečių.
Abi draugės labai patenkintos, kad gyvena bendrabutyje: jau vien dėl to, kad pačios puikiai sutaria ir draugiškai sugyvena. "Kristina man - kaip sesuo, - prisipažino ketverius metus šiame bendrabutyje gyvenanti Jolanta. - Kartais pagalvoju, kad jei būčiau išėjusi gyventi į butą, galbūt niekada nebūčiau jos sutikusi. Tada būtų liūdna."
Pasak Jolantos, vienas pagrindinių bendrabučio pranašumų yra tas, kad piniginė ne taip nukenčia kaip tų, kurie nuomojasi butą.
"Pigesnio varianto nei mūsų bendrabutis, man atrodo, nėra. Ne šildymo sezono metu, vasarą už mėnesį mokame apie 50 Lt. Buvo tokie laikai - aš mokiausi I kurse - kai už bendrabutį per mėnesį mokėjau tik 22 Lt. Tai juokinga suma, - pasakojo Humanitarinių mokslų fakulteto ketvirtakursė. - Man patinka gyventi bendrabutyje. Nežinau, galbūt kiti mano, jog čia blogai. Aišku, yra ir pliusų, ir minusų. Bet dabar nenorėčiau gyventi atskirai, kur nors bute, kur nėra žmonių, - juokiasi. - Esu pripratusi, negaliu niekuo skųstis. Mums smagu kartu. Nueini į virtuvę, susitinki su kaimynėmis, pabendrauji, sužinai, kaip sekasi... Kai reikia ko pasiklausti, ar knygos, greitai nubėgi pas kaimyną, paprašai, pasitari... Mokytis lengviau. Kartais prieš egzaminus susiburiam, kad išsiaiškintumėm vieną ar kitą temą."
Kristina: "Taip, bendrabutyje gerai. Smagiau nei bute. Aišku, daug kas priklauso ir nuo kambariokių. Mano kambariokės labai geros, todėl ir smagu".
Jei ir triukšmauja, tai su saiku
"Mūsų bendrabutis - vienas ramiausių mieste, - teigė kito kambario gyventoja Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto studentė Alvida, būstu besidalinanti su dar dviem merginomis. - Gana tvarkingas, geras. Vis dėlto čia juk daugiausia merginos gyvena. Aišku, būna, kad kyla šurmulys, kas nors patriukšmauja, bet su saiku."
Nors Alvida viskuo patenkinta, svajoja išsikraustyti iš bendrabučio - nuomotis arba įsigyti butą. "Aišku, kad noriu iš čia ištrūkti! - juokėsi ji. - Labai gerai, kai turi savo kampą. Bet šiuo metu neturiu finansinių galimybių išeiti."
Paklausus, kaip linksminasi šio bendrabučio gyventojai, kai atsitraukia nuo knygų, mergina minėjo, kad šiuo metu jai ne linksmybės galvoj - reikia rašyti diplominį darbą. "Nebėra kada linksmintis... Reikia mokytis."
Bulvės, bulvės, bulvės...
Nuo praėjusių metų rugsėjo čia gyvenantis iš Šilutės kilęs Donatas pasakojo, kad per tiek laiko bendrabutis jam dar nepabodęs, bet jis taip pat svajoja apie butą: "Norėčiau čia galbūt dar kokius metus pagyventi. Po to turbūt jau atsibos, norėsis gyventi atskirai nuo visų", - svarstė vaikinas.
O kol kas, anot Donato, bendrabutyje labai linksma. Be to, anot jo, tai ir savotiška mokykla.
"Visko būna: ir pašvenčiam, ir pasimokom. Kartais tu mokiniesi, o kiti už sienos geria, - tada jau nelengva mokytis... Bet pripranti. Reikia mokėti viską suderinti, rasti laiko ir mokslams, ir linksmybėms", - pasakojo jis, ir pridūrė: "Nors esu pirmakursis, bet jau nesu visai "žalias" studentas. Nori nenori išmoksti gyventi savarankiškai. Juk čia nėra taip, kaip namuose, su tėvais".
Sunkiausia pradėjus gyventi bendrabutyje Donatui buvo tiksliai paskirstyti pinigus - taip juos paskaičiuoti, kad po kurio laiko netektų likti be skatiko. "Iš pradžių nemokėjau paskirstyti pinigų. Išleidi visus, o po lieki tuščiomis, turi vien bulves valgyti... Bet kai "įsivažiuoji", normaliai."
Donatas universitete studijuoja, anot jo, labai rimtą mokslą - evangeliškąją teologiją. "Bet nesame labai rimti", - šypsojosi jis.
Bemiegės naktys įsimins ilgam
Magistrantūros antrakursė Liuda - viena iš bendrabučio senbuvių. Nedažnas čia išgyvena tiek ilgai - šešerius metus.
Mergina neabejoja, kad kai išsikraustys iš bendrabučio, dar ilgai prisimins giliai atmintin įstrigusį dalyką - bemieges sesijos naktis. "To neįmanoma pamiršti... Aušta rytas, pradeda saulė tekėti, o tu dar prie knygų, dar neperskaitei, o reikia skubėt... Širdis "duodasi"... - juokėsi Liuda.
Gyvenimą bendrabutyje studentė prisimins geruoju. "Šis bendrabutis yra gan tolerantiškas. Įdomus gyvenimas. Be to, pigu. Kol nedirbi, sunku išsinuomoti butą. Kitas dalykas, visada esi tarp žmonių, neliūdna. Aišku, kartais norisi ramybės, bet juk gali užsidaryt kambary, niekas ant galvos nelipa. Tačiau 10 metų čia neišbūsi, viskam ateina savas laikas. Reikės išsikraustyt. Na, ir kas, tai ne pasaulio pabaiga."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą