Ilgaamžis pajūrio fenomenas

Šį savaitgalį solidų 40-mečio jubiliejų mininti viešoji moksleivių poilsiavietė "Žilvitis", kurią visi senu įpratimu vadina stovykla, yra vienas iš XX a. pabaigos Lietuvos kultūrinių fenomenų, kuris, "žilvitiečių" nuomone, vertas mokslinės studijos.

"Čia niekas nepasikeitę", - su nostalgišku džiugesiu stebisi tie, kurie "Žilvityje" praleido savo
mokyklines vasaras. Daugiausia - ne vienerias. Stovykla daugeliui tapo tikruoju gyvenimu, antrąja šeima, o jos vardas - vaikystės ir paauglystės leitmotyvu, kuris širdyje skambėdavo kasmet baigiantis mokslo metams.

Stovyklos darbuotojų kolektyvas - toks pat stabilus, kaip jos tradicijos ir dvasia. O ir amžiaus klausimas jiems neaktualus, mat "Žilvičio" žmonės - nesensta. Čia amžinai viešpatauja jaunystė.

Vietoje trimito - pasakos

Kuklus direktoriaus Broniaus Kalvaičio kabinetas spinduliuoja keturių dešimtmečių aurą. Sena sofutė, stalelis, telefonas, ilgą laiką buvęs vienintelis saitas tarp vasarojančio jaunimo ir tėvų, senu metaliniu pano ir gausybe apdovanojimų puošta siena bei radijo taškas - karinio pavyzdžio, netrukus po stovyklos įkūrimo per ilgus vargus gautas specialiu užsakymu. Veikia iki šiol - tik anksčiau juo transliuodavo pionieriškus šaukinius, o dabar per stovyklos radiją išgirsi skambant gyvai dainuojamas lopšines, sekamas pasakas ir muziką.

Stovyklos vadovas varto sukakties proga išleistą knygelę apie "Žilvitį". Nespalvotoje nuotraukoje - pažįstamoje aikštelėje išsirikiavę pionieriai, pučiantys trimitus. "Rolandas. Bankininkas dabar", - rodo į taisyklingo profilio berniuką pirmajame fotografijos plane.

Stovyklos istoriją nuo pat jos pradžios lydėjo neišvengiama būtinybė laviruoti tarp politinių, ekonominių ir kitokių interesų. Anot B. Kalvaičio, Karklė iki stovyklos atsiradimo buvusi griežto režimo pasienio zona, kurioje tegalėjo gyventi specialius leidimus ir pasus turintys vietiniai. Beje, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stovyklos darbuotojai rajono milicijoje turėjo gauti leidimus dirbti, o pramogauti pajūryje buvo leidžiama tik iki 22 val.

Įkurti čia poilsiavietę sumanė Jonas Gabalis, Žemės ūkio darbininkų ir tarnautojų profsąjungos respublikinio komiteto pirmininkas. Leidimui gauti teko įveikti visas instancijas iki pat Sovietų sąjungos ministrų tarybos. Stovykla žemdirbių vaikams duris atvėrė 1969-ųjų liepos 5 d. Poilsinė pastatyta pagal tipinį sovietinį projektą - 10 vietų kambariai, atskirai - tualetai, dušai.

Direktorius B. Kalvaitis (kairėje), poilsio organizatorius K. Drižilauskas ir vyriausioji auklėtoja B. Kasparavičienė drauge su keturis dešimtmečius puoselėjama "Žilvičio" dvasia laiko visus stovyklos kampus.

Apgavo prezidiumą

Pastačius "Žilvitį", Lietuvos pajūryje ėmė dygti ir kitos stovyklos. "Čia jų buvo 11, o visos Lietuvos teritorijoje - arti 330", - skaičius beria tikslumą mėgstantis direktorius.

Pirmasis stovyklos vadovas buvo V. Mėlynauskas, vėliau jį pakeitė D. Armalienė, o tada atėjo B. Kalvaičio eilė. Jį, jauną istorijos mokytoją iš Gargždų, pastebėjo kaip aktyvų ir entuziastingą pedagogą, įvairių sąskrydžių rengėją.

"Numatė, kad tikčiau į tas pareigas, bet tam būtinai turėjai būti komunistų partijos narys, o aš buvau nepartinis. Mano kandidatūrą tvirtino Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos prezidiumo posėdyje. Kaip ir reikėjo tikėtis, kažkas paklausė: "Kaip skirsime viršininku ne partijos narį?" O stovyklos įkūrėjas J. Gabalis išsisuko - pasakė, kad esu kandidatas, nors taip nebuvo. Juo visi patikėjo, rajonas neprieštaravo. Šitaip prasidėjo mano pionieriška karjera", - šypsosi direktorius.

"Man patiko dirbti su vaikais ir supratau, kad galiu vadovauti vaikų stovyklai, - prisimena B. Kalvaitis. - Pirmieji metai, žinoma, buvo kupini išbandymų. Kolektyvas - 80 suaugusiųjų ir 442 pionieriai. Tuomet vykdavo vadinamasis planinis siuntimas į stovyklas. Kolūkiui nesiųsti vaikų į stovyklą buvo nusikaltimas. Taigi juos veždavo ir prievarta, nepaisant to, kad kai kurie nenorėjo. Verkė nabagėliai, norėjo namo. Bet ką darysi - kelialapis išrašytas, ir viskas. Didiesiems nieko, o 7-8 metų vaikams ištverti 24 dienų pamainą būdavo sunku." Vėliau pamainos terminas trumpėjo - 21 dienos, 18, 10, 7.

Vadovų žvaigždynas

Daugeliu atvejų B. Kalvaičiui pavyko apeiti sovietinės logikos paradoksus. Jis panaikino prievolę miegoti pokaičio 12-13 val. - vis tiek buvęs vien pagalvių mėtymas; leido į stovyklą priimti vyresnius nei 14 metų - nebe pionieriško amžiaus - vaikus; pakoregavo dienotvarkę, kad pačiu linksmybių įkarščiu vaikai nebūtų varomi miegoti.

O lemiamą vaidmenį, pripažįsta jis, atliko "Žilvičio" auklėtojai, būrių vadovai ir, žinoma, jaunieji poilsiautojai, kurių gretose - daugybė nūdien garsių pavardžių. Filosofas, europarlamentaras Leonidas Donskis, aktorius Dainius Kazlauskas, žurnalistė Aurelija Razmarataitė, sporto komentatorius Robertas Petrauskas, aktorė Asta Baukutė - tik dalis visų tų, kas drauge kūrė, o dabar šlovina unikalią "Žilvičio" aurą. Čia užsimezgusios draugystės nenutrūksta iki šiol.

"Pradėdavo iš anksto skambinti, teirautis, kokioje pamainoje dirbs L. Donskis ar Arūnas Šimkevičius, o vaikai tarpusavyje derino, kada atvažiuos ilsėtis. Ir dabar yra tas pats", - šypsosi direktorius. Jo dešinioji ir kairioji rankos - taip pat stovyklos senbuviai, nepamainoma vyriausioji auklėtoja Birutė Kasparavičienė, kuri ne sezonu dirba Gargždų ugdymo centro "Naminukas" direktore, ir entuziastingas poilsio organizatorius Kazimieras Drižilauskas, Birštono gimnazijos etikos ir dramos mokytojas.

"Žilvičio" istorija prasidėjo gūdžiu sovietmečiu.

Naujųjų laikų išdavos

Ėjo laikas, keitėsi santvarkos, o "Žilvitis" kasmet atkeldavo savo vartus jauniesiems poilsiautojams.

"Vienu metu buvo prasidėjęs girtuokliavimas. Po vakarienės - į kopas, ir nors tu ką. Tačiau šios bėdos liovėsi uždarius alumi prekiavusį kioską", - pasakoja B. Kalvaitis. Šiemet, džiaugiasi, neteko nieko šalinti iš stovyklos už girtuokliavimą, o anksčiau yra pasitaikę. Ypač daug problemų - su merginomis.

Daug kas pasikeitė ir į gera. "Sovietmečiu su maitinimu buvo siaubas - nykios paskyros. Manų košė ar vaisiai būdavo prabanga. Dabar tiekėjai patys mus susiranda - visi nori sutarčių", - džiaugiasi direktorius.

Baigiantis vasarai, "Žilvitis" nutyla. "Kai išvažiuoja paskutiniai vaikai, tampa labai ramu, lyg ko trūktų. Ateini į paplūdimį - o čia jokio klegesio. Su rūpesčiu praeina ir džiaugsmas, - šypteli direktorius. - Bet rudenį prasideda konferencijos ir sąskrydžiai, studentų krikštynos, o žiemą - remontas."

Vis dėlto patrauklioje vietoje esantis "Žilvitis" nuolat jaučia netikrumą dėl ateities. Šio mėnesio pabaigoje Klaipėdos rajono taryba svarstys Karklėje planuojamos statyti mažųjų laivelių prieplaukos likimą. Direktoriaus nuomone, jeigu Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamas projektas bus palaimintas, Karklės paplūdimys nebepriklausys poilsiautojams. Ką jau kalbėti apie vaikų stovyklą, kasmet sutraukiančią šimtus jaunųjų gyventojų iš įvairiausių šalies kampelių.

"Stovyklą sapnuoju iki šiol"

Vaida GENYTĖ, dainininkė, televizijos laidų vedėja

"Žilvityje" praleidau tris vasaras iš eilės. Su šia vieta siejami gražiausi mano paauglystės prisiminimai. Žaidimai, draugai, o kur jau pirmosios meilės, palikusios gilius randus širdyje... Jūra ir smėlis nežavėjo, lygiai taip pat nerūpėjo nepatogumai - dušas kartą per pamainą ir smėlėta lova. Didžiausia vertybė buvo puikus laisvalaikis nuostabių žmonių kompanijoje. Pamenu, su būrio vadovu L. Donskiu per koncertus traukdavome ABBA dainas, - juokiasi. - Eidavome koncertuoti ir dalyvauti sporto varžybose į kitą stovyklą - "Pasaką". Beje, teneįsižeidžia jos gerbėjai, bet šis pavadinimas labiau derėtų "Žilvičiui"... Stovyklą ligi šiol sapnuoju.

"Žilvičio" paslapties neįminsi"

Robertas PETRAUSKAS, sporto komentatorius

Visa mano vaikystė - nuo jauniausių būrių iki privilegijuoto diskotekų vedėjo statuso - praėjo "Žilvityje". Visas gyvenimo ciklas sukosi aplink jį: prasidėjus mokslo metams, laukdavai nesulaukdavai vasaros. Manau, jog augimas gražių draugiškų žmonių komunoje visus "žilvitiečius" padarė truputį geresnius už kitus, kurie šito nepatyrė. Beje, ir kalbėti apie "Žilvičio" žavesį labai sudėtinga: tie, kurie augo šios dvasios apgaubti, nesugeba paaiškinti jos mechanizmo, o tiems, kam jos patirti neteko, neišaiškinsi, kokia ji puiki.

"Reikia mokslinio tyrimo"

Rimantas BALSYS, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas

"Žilvitis", kuriame man teko padirbėti, yra unikalus dalykas, vertas mokslinės studijos socialiniu, kultūriniu, galų gale politiniu aspektu. Direktorius B. Kalvaitis nusipelno paminklo Karklės teritorijoje vien už tai, kad sugebėjo išsaugoti stovyklą šiame žaviame kampelyje. Dėl kultūros fenomeno, "Žilvičio" erdvėje būta daugybės išskirtinių asmenybių. O kas gali būti svarbiau ir nuostabiau, kaip savo kelyje sutikti Mokytoją? Ypač tai reikšminga bręstančiai vaiko asmenybei. Ir šiuo požiūriu "Žilvitis" buvo ir, manau, tebėra tikra oazė.

Valerija LEBEDEVA