Ir nebus mirties karalijos...

Apie Vėlinių ir Visų Šventųjų dienos minėjimo prasmę ir reikšmę kalbamės su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu, Telšių vyskupo vikaru Petru Smilgiu.

"Turbūt šiais laikais mes stengiamės susikoncentruoti į tam tikrus išorinius dalykus: statome didesnius antkapius, norime, kad puošnesnės žvakės degtų ant mūsų artimųjų kapų. Bet sakyčiau, visa tai netalpina tikrosios esmės, kuri ateitų iš tikėjimo, ne iš išorinių apraiškų. Negali paguosti žmogaus netekties išsikyrimo akivaizdoje. Mirus artimui, jis kaip niekad pasijunta silpnas. Jis gali būti kažin kuo gyvenime, pats turtingiausias, pats išmintingiausias, bet tą akimirką jis pasijunta kaip niekad trapus; kaip mūsų amžinatilsį Švento Rašto vertėjas Rupšys sakydavo, žmogus pasijunta esąs dužus molinukas.

Gražiausi žodžiai nepasotina dvasios, nenuramina, nenušluosto ašarų, artimo buvimas šalia išgyvenančiojo skaudžią netektį mums gali padėti ir yra tiesiog būtinas, bet vis tiek nebus užgydyta ta žaizda, kuri atsiveria po netekties. Bet jeigu mes esame tikintys, žinome, kur atsigręžti - į Kristų.

Sakyčiau, minint Vėlines ar per laidotuves mes atsigręžiam į Kristų, kurį išpažįstam kaip mirties nugalėtoją. Tą, kuris prisikėlė, šventė pergalę prieš mirtį.

Tikinčiam žmogui, ypač krikščioniui katalikui, ypač svarbi ta Viešpaties prisikėlimo dovana, kuri įkūnijama mūsų artimuosiuose. Mūsų artimųjų amžinas gyvenimas mums yra paguoda.

Žinoma, krikščionis verkia prie artimojo kapo, bet jis žino, kad mes neišeiname į niekur, o einame į susitikimą su savo Tėvu, kuris taip mylėjo pasaulį, kad paaukojo savo vienatinį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.

Į ką atsiremia netikintys: į pasakymą, kad mirusieji lieka gyvi mūsų darbuose, mūsų mintyse? Tai yra tuščia. Atkreipkit dėmesį, kad Visų Šventųjų diena bažnyčioje švenčiama kaip gimimo Dangui diena. "Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta", - sakoma giesmėje.

Ivona ŽIEMYTĖ