Išlaikę ryškiausią žemaitišką identitetą

Šnekučiuodamasi su skuodiškiais, patyriau, kad savo žemę jie myli ir gerbia kaip motiną, nuo atėjūnų visais laikais gynėsi ne vien kardu, bet ir gimtosios kalbos gražumu.

Supratau, kaip žemaičiams svarbu pasodinti sodą, klausyti savo prigimties,  
garbinti gamtą, medžius ir akmenis...

Žemdirbystė - gyvenimo pamatas

"Tikra tiesa, kad šlovė - trumpalaikė, sudega kaip šiaudų kūlys. Jos ir nesivaikau. Man svarbiau būti garbingu, ištesėti, ką žmogui žadėjau, klausyti savo sąžinės balso", - sakė Aleksandrijos seniūnijoje, Truikinų kaime vienintelį Respublikoje Žemdirbio muziejų įkūręs Virginijus Mitkus.

Nepavadino muziejaus savo vardu, nes jeigu nė vienas iš trijų jo vaikų vėliau nepanorės jo perimti, dovanosiąs valstybei. Per pernykštį Žemaičių festivalį Virginijui įteikta Žemaičių šlovės žvaigždė. Vyrui širdį paglostė tai, kad ją įteikė profesorius Alfredas Bumblauskas, kurio pasakojimų apie Lietuvos istoriją susidomėjusi klausosi visa Mitkų šeima.

Virginijaus jaunesnieji broliai dvyniai turi fermas ir stambius ūkius, verčiasi pienininkyste. Iš jiems priklausančių laukų jis prisivežė riedulių. Akmenys originaliai "įrėmina" Mitkų sodybą, metalo įmonę ir muziejų, o kiemą puošia unikalūs kalvystės darbai - geležiniai vabzdžiai ir drakonai. Iš visos Lietuvos atvyksta žmonės užsisakyti įvairios paskirties žemės ūkio padargų ar puošmenų savo namams.

"Mano tėvai ir seneliai buvo žemdirbiai, ir man sunku atsiplėšti nuo žemės. Nuo mažens traukė technika, bet teko ir arkliu juodžemį arti, lysves formuoti. Žmona norėtų užsiveist žemaitukų arklių bandą (ačiū Dievui, dabar juos uždraudė išvežti į užsienį mėsai), gal taip ir bus. Šit nusipirkome sportinę kumelę, vardu Vijovila, kuri tuoj atsives kumeliuką. Kumelaitė graži ir ambicinga, reikli kaip moteris", - pasakojo žmogus.

Pirmąjį muziejaus eksponatą - senovines girnas - už vyno butelį atidavė kaimynas malūnininkas Grabauskas. Per metų metus susikaupė visokių žemdirbio įrankių, Liepojos metalurgų padarytų plūgų plūgelių.

"Auginu dukrą ir du sūnus. Dukra mokosi kirpėjos amato, vyresnysis sūnus įmanytų, visą parą prie gyvūnų praleistų, taip juos myli. Mažasis ropščiasi su manim į traktorių. Mane tėvams nebuvo paprasta palenkti - buvau išdykiausias kaime, į jaučio odą nesurašytum, ko prikrėčiau. Ir 20, ir 40 metų praėjus bandau žmonių atsiprašyti bei jiems atlyginti", - prisipažįsta vyras.

Jį paveikė ir tai, kad matydavo, kaip jo tėvas restauruoja koplytėles, nors tai labai nepatiko saugumiečiams, kurie stengėsi mūsų protėvių paveldą išniekinti ir sunaikinti.

Mitkus sako sutikęs daug gerų žmonių. Antai klaipėdietis Dionyzas Varkalis, pirmą kartą į jo namus užklydus Virginijui, pasidalijo su juo savo žiniomis ir knygomis apie kalvystę.

"Apie jokio eksponato pardavimą nenoriu girdėti, bet su latviais išsimainau, jeigu turiu du vienodus. Lenkai, vokiečiai, švedai stebisi, kad čia randa savo šalies instrumentų, šienapjovių, rugių kertamųjų, mechanizmų. Jie sako, kad ir jų senelis tokį padargą turėjo. O šiuo "balvonu" XIII amžiaus piliakalnių gynėjai klumpes drožė. Daug turiu reikmenų arkliams - raktą išklibusiai pasagai prisukti, balnelį tarp arklio pečių, primenantį moterišką liemenėlę. Jeigu arklį operuodavo, įkišdavo medinuką į lūpą, pasukdavo ir, užspausdavo nervą, kad skausmo nejustų. Tie žemaičiai, kaip japonai, turėjo nepaprastų savo gydymo būdų", - sakė Virginijus, atsivežęs ir pastatęs senovišką klėtį su įmantriai išpjaustytais kryžiais, kad nuo piktos akies apsaugotų ir kad žaibas "neįspirtų".

Merė Popins

Rasa Bernotienė, Žemaičių teatro aktorė, pristatyta praėjusių metų respublikinio mėgėjų teatrų festivalio ryškiausio sezono vaidmens atlikėjos nominacijai, turi ir nusipelniusios pedagogės vardą. Vaikų lopšelyje moko mažuosius visko, ko jiems gyvenime gali prireikti.

"Tai - mano gyvenimo svajonė. Pati darželio nelankiau, bet giminės susibūrimuose visi vaikai prie manęs lipo. Pažįstami sakydavo, kad būsiu auklėtoja, bet kai stojau į pedagogiką, puolė atkalbinėti. Nepasidaviau ir nepasigailėjau. Pirmus metus neįstojusi, kaimo mokykloje dirbau mokytoja. Dabar darželyje daug demokratijos, vaikai turi savo nuomonę, jie jautresni, protingi labai, ir kai apkabina, prisiglaudžia, tai atperka visus rūpesčius", - sakė Rasa.

Jai skaudu, kad daugybę laiko, kurį su meile skirtų vaikams, suryja beprasmis popierizmas. O su vaikiukais ji stato spektaklius. Į sceną pastarąjį kartą jie lipo savais drabužiais, traukė iš lagamino kaukes, patys rinkosi, kokiu personažu būti.

"Esu drovi, o vaidinimas mėgėjų teatre manyje atrakino vidinę laisvę, atskleidžia netikėtų gyvenimo prasmių. Meluoti nesugebėčiau, bet pokštaudama galiu suvaidinti daug jaunesnę ar senesnę moterį, ir manimi patiki. Pertrauką vaidybai buvau padariusi, kai žuvo vyras, kol paauginau dukrą", - prasitarė apie gyvenimo dramą.

Rasa didžiuojasi kolegėmis ir teatre vaidinančia vyrija. Antai vienas vyras spektaklyje "Ponas Blynas pragare" vis daužydavęs kumščiu į tribūną juokaudamas, kad vis tiek bus meras. Atėjo rinkimai, ir po to spektaklio žmonės jį iš tikrųjų išrinko Skuodo meru. Žurnalistas ir režisierius Edmundas Untulis rašo pjeses, atsižvelgdamas į aktualijas. Pavyzdžiui, "Žemaičiams - Airija".

Kur žemaičių šaknys

Skuodo bibliotekos (anksčiau čia būta valsčiaus) direktorius Jonas Grušas iš Lietuvos Rericho draugijos pasiskolino šio fenomenalaus menininko paveikslų kopijų. "Tie kalnai, beribė dangaus mėlynė artima žemaičio vidiniams reiškiniams ir regėjimams", - sakė žemaitiškų skaitymų konkurso iniciatorius ir rengėjas.

"Biblioteka - literatūros išminties labirintas, todėl susirenka žemaitiškai rašantys literatai, rengiame konkursus. Išleidome jau septintąją žemaitiška tarme 29-ių autorių parašytą knygą - esė, poezijos ir prozos rinkinį. Atvykę po poros dienų, gautumėte į rankas dar kvepiančią spaustuvės dažais", - sakė ponas Jonas.

Pats sakė popieriaus rašliava negadinantis, jam svarbu išsaugoti žemaitišką identitetą. Pasirodo, žemaitiška rašyba nėra paprasta, tad Šiaulių universiteto prorektorius Juozas Pabrėža redaguoja skuodiškių autorių tekstus.

"Mes Skuode negirdim nei Telšių, nei Klaipėdos žemaitiškų radijo laidų, tad rengiame skaitovų konkursus, kuriuose dalyvauja penkios grupės, pradedant pradinukais. Skuodiškiai yra lėčiausio charakterio iš visų žemaičių, apie mane patį pasakoja anekdotus. Užtat mes geriausiai išlaikėme savo kalbą, papročius ir vertybes, tą žemaitiškumą", - sakė J. Grušas.

Neįgaliųjų rankų lenkimo varžybose Jonas penkis kartus tapo Europos čempionu ir pasaulio vicečempionu.

"Italijoje ranką lenkiau su stipriu brazilu ir egiptiečiu. Italas buvo aklas, gaila buvo, bet užsimerkiau, ir jį įveikiau", - sakė Jonas, dar aistringai mėgstantis jūrinę žvejybą, dažnai vykstantis į artimąją Liepoją.

Pasvajoja apie žūklę Norvegijoje, tik iš bibliotekininko algos nelabai tą troškimą įkūnysi. Beveik kiekvienas žemaitis savo garbės reikalu laiko užauginti girią, bet Jonas mieste, nedideliame žemės sklypelyje, tenkinasi užsiauginęs retesnių augalėlių. Tai delne netelpančios braškės, gervuogės, aktinidijos.

Žiupsnis istorijos

Šiaurės vakarų miestas, 80 km į šiaurę nuo Klaipėdos, 2 km į pietus nuo Latvijos sienos, savo vardą gavo iš žemaičio pavardės. Tiesa, vokiečiai Skuodą vadino Schoden, Skudn ir Johanisberg. Pirmą kartą Ceklio žemei priklausęs miestas minimas 1259 m. Žemaičiai jo vardą "Livonijos kronikose" įrėžė tų metų mūšiu, kuriame sumušė galingą kalavijuočių kariuomenę.

1568 m. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo Žemaičių seniūnui J. Chodkevičiui, kuris 1572 m. išrūpino jam miesto teises. Iš visos Vokietijos kvietė kolonistus. Vėliau miestą valdė Sapiegos. Kazimieras Jonas Sapiega dovanojo bažnyčią, 1767 m. restauruotą, po dvejų metų sudegusią. Tik 1821 m. vietoje buvusios medinės iškilo naujos šventovės mūrai. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Sapiegų dvarai ir Skuodo miestas buvo konfiskuoti.

Ivona ŽIEMYTĖ