IT specialistas Andrius Kasparavičius: Elektroninis balsavimas - tai avantiūra

IT specialistas Andrius Kasparavičius: Elektroninis balsavimas - tai avantiūra

Politikams ruošiantis įteisinti elektroninį balsavimą, informacinių technologijų srities specialistai abejoja jo patikimumu, mat kol kas nacionaliniu lygmeniu rinkimus į interneto erdvę yra perkėlę tik vieninteliai estai. „Respublikos“ kalbintas Lietuvos kompiuterininkų sąjungos Kibernetinės saugos sekcijos vadovas Andrius KASPARAVIČIUS, IT sferoje dirbantis jau 15 metų ir šiuo metu studijuojantis kibernetinį saugumą Oksfordo universitete, elektroninį balsavimą vadina avantiūra.

- Ar elektroninis balsavimas rinkimuose yra patikimas?

- Balsavimo internetu nacionaliniu mastu niekur pasaulyje daugiau nėra, išskyrus Estiją. Su elektroninėmis paslaugomis dirbu jau 15 metų, pats esu dalyvavęs kaip stebėtojas rinkimų komisijose. Taigi, manau, su rinkimais esu susipažinęs iš visų pusių - ir iš technologinės, ir iš paties proceso. Žinau, kad tas procesas, tas keturių kambario sienų perimetras tarp stebėtojų ir įvairių organizacijų yra labai ištobulintas, aiškus ir paprastas. O kai kalbame apie kompiuterines sistemas, reikia pasakyti, kad jos yra be galo sudėtingos, jos apima daugybę įvairiausių komponentų. Manau, kad labai neatsakinga kalbėti, jog galima sukurti labai paprastą, slaptą, patikimą, anonimišką sistemą, kokie ir turi būti patys rinkimai.

- Kokios yra elektroninio balsavimo grėsmės? Pavyzdžiui, ar galima užtikrinti, kad balsai nebus perkami, kad bus apsisaugota nuo kibernetinių atakų?

- Niekas to negali garantuoti. Jei kas nors sako, kad visa tai yra įmanoma, vadinasi, nesiremia jokiais moksliniais argumentais ir įrodymais. Tos kalbos yra tik spekuliacijos. Kaip ir minėjau, kol kas Estija vienintelė pasaulyje yra tą padariusi. Bet ir tai mes nežinome, kaip iš tikro rinkimai Estijoje vyko. Rinkimų stebėtojai nepasakė iki galo, kaip jie sugebėjo stebėti rinkimus, kaip sugebėjo užtikrinti jų saugumą ir patikimumą. Štai kad ir labai šviežias pavyzdys JAV, kai išsiaiškinta, kad programišiai, įsilaužę į serverius, vogė ir pardavinėjo konfidencialią informaciją apie įmones (rugpjūčio 11 d. JAV pareigūnai paskelbė, kad devyni asmenys yra įtariami dalyvavimu didžiausioje kada nors žinomoje kompiuterių įsilaužėlių ir vertybinių popierių sukčiavimo schemoje - red. past.). Šitas informacijos nutekinimas kainavo šimtus milijonų dolerių.

Tų grėsmių kompiuterių sistemose galima nepamatyti ir nepastebėti daugelį metų. Toje pačioje Estijoje gali būti, kad buvo įsilaužta į sistemas, o niekas to iki galo gerai nežino. Vienas žymiausių kibernetinio saugumo ekspertų Briusas Šnejeris (Bruce Schneier) viename savo straipsnyje cituoja pokalbį su vienu iš JAV kibernetinio saugumo vadovų. Jo klausia: „Ko jūs labiausiai bijote?“, o šis atsako: „Mes labiausiai bijome, kad mūsų priešai yra į mus įsiskverbę ir mes jų nematome. Nematome taip, kaip ir jie nepastebi mūsų, giliai įsiskverbusių į savo priešus jau daugelį metų.“ O čia juk kalbame apie supervalstybes.

Galime priminti kad ir Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo panaudota „Enigmos“ kodavimo mašina. Britai nulaužė vokiečių kodavimo sistemą, tačiau to juk neatskleidė iš karto. Jie verčiau aukojo savo laivus tam, kad sulauktų geriausio momento, kada galės pasinaudoti galimybe ir laimėti karą, o ne pavienius mūšius.

Elektroninis balsavimas taip pat yra eksperimentas, kurį aš kartais lyginu su neužrakintomis durimis. Tai avantiūra. Jūs galite neužrakinti savo namų durų šiandien ar rytoj, galite jų neužrakinti visus metus, bet negalite būti tikri, kad pas jus neįsilauš. Tai nėra moksliniu pagrindu pagrįstas sprendimas.

- Pats gyvenate Londone ir dirbate IT srityje. Papasakokite, ar Jungtinėje Karalystėje taip pat keliama elektroninio balsavimo idėja, o gal tik mes, lietuviai, visur taip skubame?

- Iš tikro Jungtinės Karalystės parlamento pirmininkas buvo sudaręs komisiją, kuri teikė rekomendacijas, kaip pagerinti parlamento darbą. Tarp siūlymų buvo idėja 2020 metais sudaryti galimybę balsuoti internetu. Apie tai britai ir anksčiau kalbėjo, bet iki šiol elektroninio balsavimo nėra. Tai taip ir liko tik diskusijos. Man teko matyti žinomiausių Oksfordo ir Kembridžo profesorių, kibernetinio saugumo ekspertų rekomendacijas parlamentui. Tačiau į jas taip pat nebuvo įsiklausyta. Vis dėlto tai buvo ankstyvos stadijos, labiau idėjinė diskusija, o ne grėsmių vertinimas. Tokių rimtų planų, kokie yra Lietuvoje, ir tokių intensyvių diskusijų, kokios jau gal 10 metų Lietuvoje vyksta, Jungtinėje Karalystėje nėra. Štai kad ir Norvegija išleido nemažas sumas elektroninio balsavimo bandymams, bet tai nepasiteisino. Iš tikrųjų nė vienoje šalyje mėginimai nepasiteisino.

Kol kas, kol technologijos nėra tiek išvystytos, kad leistų įvairiomis aplinkybėmis garantuoti paprastus, sąžiningus, patikimus rinkimus, kaip tai vyksta pasitelkus popierių ir pieštuką, elektroninis balsavimas yra tik avantiūra. Keista, kai kažkam atrodo, kad galima sukurti patikimesnę ir paprastesnę sistemą nei popierius ir pieštukas. Mes žinome, kaip kartais sudėtingai veikia popieriaus ir pieštuko sistema, o kompiuterinės sistemos juk dar sudėtingesnės.

- Politikai, agituodami už elektroninį balsavimą, dažnai argumentuoja, kad jis bus ypač patogus užsienyje gyvenantiems lietuviams. Taip pat tikimasi, kad rinkėjų aktyvumas išaugs. Jūs pats esate emigrantas. Atskleiskite, ar jums sunku rinkimų dieną pakilti nuo sofos ir nueiti balsuoti? Ar tik dėl to, kad ėjimas iki balsadėžės vargina, nedalyvaujama rinkimuose?

- Sąžiningai kalbant, reikėtų pirmiausia pasakyti, kad tiems, kurie išvykę, gyvena toli nuo Lietuvos ir kuriems rinkimai nėra taip svarbu, gal išvis nereikėtų balsuoti. Juk mes čia kalbame apie Lietuvos aktualijas, apie Lietuvos valdymą. Išvykėliai, kurie yra nuo viso to atitolę, mano manymu, nelabai turi teisę spręsti už gyvenančius Lietuvoje. Tai viena. O antra - tie, kurie tikrai nori, gali balsuoti paštu. Dabar tai nemokama, pakanka užsiregistruoti.

Iš tikrųjų yra gana nedaug žmonių, kurie nori balsuoti. Galbūt tiesiog verčiau būtų įsteigti daugiau rinkimų apygardų. O balsuojant internetu reikėtų ir tam tikrų prisijungimo duomenų, tikriausiai būtų identifikuojama per elektroninę bankininkystę. Vienais atvejais ta identifikacija tampa sudėtinga, o jei ne - klausimas dėl pasitikėjimo bankais. Ar bankai už mus nepabalsuos, ar nenutiks tikrai keistų ir nemalonių atvejų.

Dar vienas dažnai užmirštamas aspektas - kad prisijungimo kortelių ir slaptažodžių naudojimas yra beveik garantuotas balsų pardavinėjimas. Pabalsavus galima parduoti prisijungimo duomenis arba dalį duomenų „pasaugoti“, užsitikrinant garantuotą „prekę“.

Nemanau, kad galėjimas ar negalėjimas per rinkimus paspausti mygtuką yra svarbiausia problema. Tai, kaip ir minėjau, yra labiau moralinis klausimas. Ar likusieji Lietuvoje sutinka, kad dėl išvažiavusių, ypač tų, kurie mažai domisi aktualijomis ir apie jas vaizdą susidaro tik iš viešojoje erdvėje pateikiamos informacijos, verta ir naudinga keisti balsavimo sistemą?

Tiesą pasakius, Lietuvoje pasigendu pačių rinkimų stebėtojų, kibernetinio saugumo specialistų įsitraukimo į diskusijas dėl balsavimo internetu. Dabar apie tai kalba tik valdžios atstovai, politikai. Kalba suinteresuotos pusės, programinės įrangos tiekėjai ir jų lobistai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder