Kad būtų platesnis kontekstas, atsiminkime pirmąjį epizodą, kai Kazimiera Prunskienė buvo apkaltinta, esą bendradarbiavo su KGB. Netgi buvo atkasti vadinamieji dokumentai, aiškiai falsifikuoti dokumentai, susiję su jos bendradarbiavimu. Arba vėliau vykęs Gedimino Vagnoriaus atsistatydinimas.
Visa tai rodo, kad nuo pat mūsų valstybės atsikūrimo spec. tarnybos vaidino gana rimtą vaidmenį organizuojant tiek vienus, tiek kitus pokyčius valstybėje.
Kad ir ne per seniausias prezidento Rolando Pakso atstatydinimo atvejis. Nekomentuokime - teisėtai, neteisėtai, buvo pagrindo ar ne, bet faktas yra vienas - valstybės spec. tarnyba labai efektyviai veikė rengiant interpeliaciją tuomečiam prezidentui.
Pats turiu patirties, kai prieš mane, Seimo narį, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką, VSD naudojo įvairiausias priemones, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neteisėtos. Manau, kad pavyzdžių yra daugiau, nei reikia.
Norėčiau išgirsti pono V.Gailiaus komentarą, kaip jis įsivaizduoja Lietuvos perspektyvą. Tai, kas pasakyta, yra laiku mesta pirštinė. Iššūkis. Bet ar mes esame pajėgūs išspręsti spec. tarnybų, jėgos institucijų politinės kontrolės mūsų valstybėje klausimą, ar ir toliau būsime iš esmės šantažuojami žmonių, kuriems pati valstybė ir patys politikai suteikė mandatą?
V.GAILIUS: Norėčiau pradėti nuo pagrindinės institucijos, kuri turėtų kontroliuoti situaciją nusikalstamoje sferoje ir per ikiteisminių tyrimų kontrolę, per ikiteisminių tyrimų vedimą įgyvendinti baudžiamąjį procesą ir baudžiamojo įstatymo tikslus. Jeigu mes šiandien turėtume prokuratūrą, jei ankstesnių parlamentų įvairių komisijų išvados būtų įgyvendintos ir būtų pradėti baudžiamieji persekiojimai, šiandien šios situacijos nebūtų.
Antra, aš paminėjau saugumiečių gaują, o ne Valstybės saugumo departamente veikiančią gaują. Po mano paminėtu žodžiu „saugumiečiai“ slepiasi ir buvę saugumiečiai, ir buvę KGB karininkai, galbūt buvę rezervistai karininkai, galbūt kitų teisėsaugos institucijų. Bet aš apibūdinau visiems Lietuvoje žinomą kriminalizuotą ir politinės korupcijos kontekste veikiančią nusikalstamą struktūrą. O jeigu ponas Gediminas Grina tai supranta kaip VSD, man tada gaila Valstybės saugumo departamento, kuriam vadovauja tokios kompetencijos pareigūnas. Aš ne kartą esu pareiškęs, kad VSD dirba daug sąžiningų, padorių pareigūnų. Tačiau mano paminėtoji gauja daro įtaką VSD ir savo neteisėta įtaka šalina iš jo pareigūnus.
Visiems gerai žinoma pulkininko Vytauto Damulio ir Kastyčio Braziulio istorija dėl jų pašalinimo iš šios tarnybos. Be to, esu įsitikinęs, kad teismui buvo teikiami suklastoti dokumentai, vėlgi darant įtaką išorės jėgoms. O jeigu G.Grina nesupranta, reikėtų jam pakelti V.Damulio tyrimus, kuriuos jis atliko ir už ką buvo pašalintas, reikėtų pakelti ir komisijų išvadas, 2006-ųjų Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas, praeitos kadencijos Antikorupcijos komisijos išvadas, kuriose iš esmės įvardyti asmenys, organizavę šį nusikaltimą ir prieš mane, ir poną Giržadą, nes buvo padaryti tyčiniai nusikalstami veiksmai, klastojami duomenys ir tie duomenys yra administracinėje byloje.
Aš tikrai nesikarščiuoju, kadangi, be šių duomenų, žinau, kokie duomenys yra surinkti pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo byloje. Ten įvardyti buvę, taip pat ir esami VSD pareigūnai, susiję su šia nusikalstama struktūra. Todėl manau, kad VSD yra ta institucija, kuri turi gauti duomenis, o ne kažkas jai pateikti. Ne Seimo nario kompetencija tirti nusikaltimus, o aš informavau apie daromus nusikaltimus Lietuvos valstybei, tą patvirtino ir teismai. Yra teismui teikti dokumentai, tarp jų - VSD blaškymasis teisme, teismo apgaudinėjimas teikiant vienokius ar kitokius pagrindus. Dabar vyksta atsakomybių dalijimasis, mėtymasis nuo Vidaus reikalų ministerijos ant VSD, nuo VSD ant prokuratūros.
Tai rodo, kad istorija neskaidri ir šį nusikaltimą reikia tirti. Juolab kad padaryta žala, kuri priteista man ir V.Giržadui, įvardytina kaip žala Lietuvos valstybei. O ši žala atsirado dėl tam tikrų pareigūnų tyčinių nusikalstamų veiksmų. Valstybės tarnybos įstatyme aiškinama, kad dėl tyčinių nusikalstamų veiksmų padaryta žala atlyginama visa apimtimi. Todėl Vidaus reikalų ministerija turėtų priimti sprendimą ir ieškoti būdų, kaip ją susigrąžinti, o Generalinė prokuratūra, be abejo, suprasdama, kad buvo padarytas nusikaltimas, - pradėti tyrimą.
Žinoma, ne taip, kaip buvo pradėtas tyrimas dėl informacijos apie „Snorą“ nutekinimo. Pateikus V.Giržadui informaciją apie faktines aplinkybes, atsirado fantazijomis ir emocijomis pagrįstas pono Romualdo Vaišnoro (VSD direktoriaus pavaduotojo - red. past.) tarnybinis pranešimas. To tarnybinio pranešimo pasekmė - tiek baudžiamasis persekiojimas, tiek operatyvinis tyrimas buvo nukreipti į vienintelį tikslą sužlugdyti V.Giržadą, kad jis nebetirtų šio nusikaltimo. Tokiu būdu buvo prarasti duomenys apie asmenis, kurie tą dieną, apie ką V.Giržadas informavo VSD, pateko į „Lietuvos ryto“ redakciją. Tereikėjo pasinaudoti vaizdo kamerų Gedimino prospekte ir „Lietuvos ryto“ redakcijoje įrašais ir būtų aiškūs asmenys, kurie pateikė duos duomenis.
A.PAULAUSKAS: VSD ar kuri kita žvalgybos institucija, kaip ir teisėsaugos institucijos, yra viena iš mūsų valstybės mechanizmo dalių. Ir labai svarbių. Visada buvau už tai, kad kritika arba griežtas vertinimas būtų gerai pasverti. Pvz., VSD - tai tarnyba, kuri, matyt, turi priešų ne tik čia, Lietuvoje, bet ir už Lietuvos ribų. Ir pastariesiems visada smagu, kai VSD yra daužomas arba kai atliekami įvairūs tyrimai ir tie tyrimai paviešinami. Jiems turbūt nėra geresnio laiko, kai viena iš žvalgybos institucijų yra mušama savų rankomis. Todėl visada atsargiai imuosi tų dalykų, kad nepadaryčiau daugiau žalos, nei reikia, reaguojant į vieną ar kitą atvejį.
Turėjau galimybę stebėti, kaip kūrėsi VSD kaip institucija, kaip keitėsi vadovai. Nuo 1990 iki 1991 metų, suskaičiavau, daugiau kaip 10 vadovų pasikeitė, sunku buvo suprasti, kas už ką atsako, kas ką veikia. Paskui lyg viskas stojosi į savo vietas, atrodė, kad tarnyba funkcionuoja gerai. Prokurorinė, vidinė, pagaliau politinė kontrolė turėjo užtikrinti skaidrumą, teisėtumą ir visų kitų procesų atitiktį įstatymams.
Kaip dabar matau, politinė kontrolė yra formali. Tai rodo kad ir mūsų pokalbiai komitetuose. Mes galime sužinoti atsakymus į klausimus ir visa kita, bet apie gilesnį „rankos prikišimą“ prie konkrečių darbų - nelabai. Pvz., Žvalgybos įstatyme pasakyta, kad galutinį žodį, teikti ar neteikti informaciją kad ir tam pačiam komitetui vienu ar kitu klausimu, taria institucijos vadovas. Todėl reikia ieškoti kitų būdų.
Vienas iš būdų yra vieno iš komiteto narių Valdo Vasiliausko pateiktas pasiūlymas steigti žvalgybos inspektorių institutą. Manau, reikia rimtai svarstyti šį pasiūlymą, nors Vyriausybė į tai reagavo, man atrodo, šiek tiek paviršutiniškai ir atmetė pačią idėją. Bet mes komitete, ypač Seime, manau, turime apsvarstyti. Tai būtų instrumentas, kuris leistų atsakyti į klausimus komiteto nariams, pagaliau Seimui, ir pasiekti tą gylį, kokio reikia atsakant į klausimą.
Dabar dėl „gaujos“. Mes turbūt visi suprantame, kad tai yra nusikalstamas susivienijimas. Tai yra teisinis terminas, kuris reikalauja aiškių apibrėžimo požymių. Čia buvo paminėti įvairūs tyrimai, kurie buvo atliekami FNTT, prokuratūroje, pagaliau administracinė byla dėl grąžinimo. Į tai Vitalijus žiūri kaip į bendrą visų tų veiksmų junginį, kaip į vieno ar kito veiksmo tąsą. Dėl viso to reikia atlikti ikiteisminį tyrimą ir pasižiūrėti taip, kaip dabar pateikta, - kad tai yra grupė žmonių, kurie daro poveikį valstybės institucijoms, užsiima gal negerais darbais, nusikaltimais. Seimas ar netgi komitetas tai atlikti yra nepajėgūs, pagaliau ne mūsų kompetencija tirti nusikaltimus.
Mes galime pasakyti prokurorui, kad reikia pradėti šį faktą tirti, galime paprašyti kitų ikiteisminių tyrimų institucijų, bet tai turi padaryti jie, nes liudytojų apklausa, įrodymų rinkimas ir visi kiti dalykai yra procesas. Dabar svarstau, kas šito imsis.
Čia buvo paminėta prokuratūra. Viešojoje erdvėje apie tai kalbama jau ne pirmą dieną, bet reakcijos nesigirdi. Seimo pirmininkas ėmėsi iniciatyvos sudaryti komisiją, gal ta komisija išjudintų prokuratūrą atlikti tyrimą. Manau, vienaip ar kitaip visuomenei reikės duoti atsakymus į tuos klausimus.
Geriausia būtų, jei prokuroras pats, be jokio raginimo pradėtų tą patikrinimą ir atsakytų. Dabar gavę VSD raštą, kur jo vadovas prašo atlikti parlamentinį tyrimą ir įvertinti tuos pasisakymus, manau, galime tik paraginti pradėti ikiteisminį tyrimą. Galbūt vieną kitą klausimą, kuris nesusijęs su teisminiais tyrimais, galėtume ir komitete pasiaiškinti. Dabar esu uždavęs klausimų ir prokurorams, ir STT, ir kitiems pareigūnams, kokie buvo tyrimai, ką jie gali pranešti. Kai gausime atsakymus, komitete susirinksime ir kalbėsime apie tai.
Taigi noriu pasakyti, kad sąvoka „gauja“ arba nusikalstamas susivienijimas yra juridinis terminas, kuris reikalauja įrodymų, duomenų rinkimo ir, aišku, vertinimo. Tik tada bus galima atsakyti į klausimą. O kaip komiteto pirmininkas manau, kad politinė kontrolė yra viena iš svarbiausių spec. tarnybų - žvalgybos, kitų operatyvinių tarnybų - kontrolių. Nes parlamentinė kontrolė, kad ir kaip būtų, yra mažiausiai subjektyvi ir galinti vertinti procesą įvairiais rakursais. Ir ją reikia tobulinti. Netgi pasitelkiant užsienio praktiką.
Anglijos praktika, kiek teko susipažinti, yra aiškiai reglamentuota. Ten parlamentarai pasiekė pakankamą žvalgybos institucijų kontrolės lygį, nes yra smulkesni padaliniai, kur yra specialiai atskirti žmonės, kurie gali susipažinti su medžiaga, žiūrėti, vertinti. Pas mus to nėra. Manau, tie dalykai yra tobulintini.
G.JAKAVONIS: Kalbame apie būtinybę tobulinti valstybės spec. tarnybų darbą, ginti jų prestižą, jas stiprinti. Bet jeigu yra žvalgyba, kaip buvo paminėta, vadinasi, veikia ir kontržvalgyba. Tuomet kyla ribos klausimas, nes visos tarnybos, kurios užsiima lyg ir kova su terorizmu, kaip deklaruojama, visada kertasi su žmogaus teisėmis. Ir kaskart tas slaptumas uždengiamas kitais dalykais.
O dėl komisijų sudarymo man visada susidaro įspūdis, kaip Juro Abromavičiaus nužudymo, Bražuolės tilto sprogdinimo atveju, kad jos kuriamos tam, kad niekas niekada nieko neišsiaiškintų. Aš abejoju tuo, kad parlamentinė kontrolė mažiausiai subjektyvi. Juk daug kas priklauso nuo parlamentinės daugumos.
A.BUTKEVIČIUS: Tik sprendimų nepriėmė.
A.PAULAUSKAS: Sprendimai buvo daromi prokuratūroje. Visas šis procesas juk nejudėjo. Iš esmės tik paskutiniais metais - nors buvo aišku, ir kas padarė, ir kaip padarė - buvo fiksuojama. Atvirai kalbant, byla buvo padėta į stalčių. Tokių bylų judėjimas priklauso nuo politinių ciklų.
A.BUTKEVIČIUS: Galėjo tiesiai pasakyti, kad buvo stabdoma konkrečių politikų, nes ši byla yra tiesiogiai susijusi ir su jų reputacija, ir su baudžiamąja atsakomybe.
G.JAKAVONIS: Kalbant apie balansą ir ribas, kiek čia turi įtakos, jeigu galėtume tokį terminą vartoti, sąžinė? Juk galima neviešinti jokios informacijos motyvuojant, esą informacija yra slapta, susijusi su svetimomis tarnybomis, dar su kuo nori. Jūs įvardijote „gauja“. Kaip valstybė valstybėje. Ir tai apima visus sluoksnius - ir verslą, ir saugumą.
V.GAILIUS: Kaip paminėjau, tai yra politinės korupcijos formatas, pavyzdys, kuris veikia Lietuvoje.
V.Giržadas buvo mūsų valstybės pareigūnas ir sąžiningai dirbo savo darbą. Bet VSD, kaip matome iš pastarųjų metų stebėsenos, labiau savo veiklą orientuoja į intrigas, į savo piliečių persekiojimą. O pavyzdys, kai buvo pradėtas tyrimas prieš poną V.Giržadą, taip pat ir prieš mane, yra įstatymo šiurkštaus pažeidimo pavyzdys. Tai įrodė teismai. Tai pasakė ir prokuratūra, kad V.Giržadas nepadarė jokių veiksmų.
Bet nusikaltimą tyrė institucija, Valstybės saugumo departamentas, kuris tuo metu jau nebuvo ikiteisminio tyrimo įstaiga. Tiktai dėl pono D.Valio kompetencijos toks tyrimas buvo pavestas Valstybės saugumo departamentui, o ne Specialiųjų tyrimų tarnybai, kurios kompetencijoje yra šis tyrimas. Tai rodo sistemos nebuvimą ir prokuratūros vadovybės nekompetenciją.
Tai dar kartą mūsų Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžio metu man patvirtino ponas D.Valys, kai aš jo paklausiau: „Kodėl, pone Valy, iki šiol mūsų prokuratūra nesiaiškina, kas padarė nusikaltimus kišdamasis į diplomatų privatų gyvenimą, sekdamas juos, rinkdamas informaciją, paskui paviešindamas tą informaciją (skandalas, kai internete buvo paviešinti ambasadorių Azerbaidžane ir Vengrijoje Artūro Žurausko bei Renato Juškos pokalbiai - red. past.)“? D.Valys atsakė: „Taip, aš skambinau G.Grinai. G.Grina sakė, kad čia nieko nėra“. Tai matome, kokia kompetencija ir kokia gali būti to paties Valstybės saugumo departamento kontrolė.
Kalbėjome apie ne vieną skandalą, valstybėje prasidėjusį nuo šios institucijos, kai prokuratūra nėra savarankiška. Telefoninės teisės gradacijoje, pasirodo, aukščiau yra Valstybės saugumo departamento pareigūnas, nes D.Valys atsiklausė, kokį sprendimą priimti.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vitalijau, priminsiu, kad būtent po jūsų atleidimo čia, prie šio stalo, įvyko pokalbis, kuris vadinosi „Kam skambina prezidentė?“ Ir buvo kalbėta būtent apie tą telefoninę teisę.
V.GAILIUS: Kad niekam nekiltų klausimų dėl mano komunikavimo su Lietuvos Respublikos prezidente, tai jeigu žurnalistai, Lietuvos žmonės atidžiai sekė įvykius, tai aš susilaikydavau nuo žurnalistų pateikiamų klausimų apie galimus Lietuvos Respublikos prezidentės skambučius, iškvietimus į Prezidentūrą iki to momento, kai apie tai pranešė prezidentės spaudos tarnyba. Ir aš tuomet tiktai patvirtinau, kad taip, man prezidentė skambino. Bet pirminis šaltinis buvo Prezidentūra, kuri paskelbė pranešimą apie tokius faktus. Aš tiktai patvirtinau Prezidentūros pranešimą, kad taip, buvo tokie faktai.
A.BUTKEVIČIUS: Jeigu pažvelgtume į visą Lietuvos spec. tarnybų lauką (anglosaksų šalyse galioja terminas „spec. tarnybų bendruomenė“), turbūt sutiksite, kad esminį vaidmenį čia vaidina ne kas kitas, o prokuratūra, kuri turi sustyguoti visų darbą pagal įstatymą. Po to, kai prokuroro poziciją paliko A.Paulauskas, kuris buvo skirtas krizinėmis sąlygomis, galėčiau įvardyti kiekvieno buvusio generalinio prokuroro priklausomybę vienai ar kitai politinei grupuotei. Ir kaip tik ši politinė priklausomybė sukūrė kišeninių prokurorų institutą. Kišeninis prokuroras nepajėgus veikti pagal įstatymą ir todėl mes turime masę rezonansinių bylų. Ir todėl, kad prokuroras atstovauja konkrečiai politinei pozicijai, jisai neveikia.
Lygiai tas pats yra spec. tarnybose. Paimkime STT. Paimkime VSD. Beveik visi VSD vadovai yra kažkieno pastatyti. Natūralu, kad žmogus, užėmęs tokią poziciją, apriboja savo veikimą tam tikrame lauke. Jis gali būti visiškai adekvatus išorinių grėsmių atveju ar darbo lauke su užsienio partneriais, tačiau vidiniame veiklos lauke jis yra vienos partijos statytinis. Nesutiksiu su tuo, ką kolega V.Gailius kalbėjo apie V.Damulio ir K.Braziulio bylą, nes man ji gana gerai žinoma. Mano manymu, tai buvo žmonės, kurie taip pat dirbo vienai partijai ir teikė jai atitinkamus duomenis. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie ne vieną STT iškeltą bylą. Ir kaip tik politinės kontrolės nebuvimas tiek iš parlamentinių institucijų, tiek iš prokuratūros pusės leido, kad visa tai vyktų. Jeigu to nebūtų buvę, visi šitie žmonės būtų funkcionavę kaip profesionalai, o ne kaip vienos kurios nors politinės jėgos marionetės.
Tai toks mano bandymas sudėlioti viską į vietas. Ir, manyčiau, pradėti reikia kaip visuomet nuo galvos. Turėtų būti atsisakyta praktikos turėti savo kišeninį prokurorą. Prokuroras turi būti universalus dalyvis, kuris neleistų nė vienai politinei jėgai naudoti įstatymo tik savo interesams. Automatiškai daugelis dalykų stotų į vietas. Taigi čia yra generalinio prokuroro teisingo veikimo klausimas.
G.JAKAVONIS: Labai gerai atsimenu rezervistų skandalą, Arvydo Pociaus, Antano Valionio atvejus. Bet dabar pagal Liustracijos įstatymą paaiškėjo, kad jie nieko nepažeidė. Faktiškai KGB rezervistas nieko neturi deklaruoti. Jiems nereikėjo, jie nedeklaravo. Kur čia tos ribos, kai bet kuris politikas ar spec. tarnybos gali susidoroti vieni su kitais?
V.GAILIUS: Pavyzdys - mano situacija, kai nepavyko manimi manipuliuoti tuometinei Vidaus reikalų ministerijos vadovybei ir primesti savo žaidimo taisyklių - skirti norimus pareigūnus į aktualias pareigas, į centrines pareigas, kad galėtų per teisėsaugos instituciją spręsti savo politinės korupcijos bylas ir daryti įtaką tam tikriems sprendimams. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl tokie uolūs buvo Vidaus reikalų ministerijos vadovai, tarp kurių taip pat buvo buvusių saugumiečių. Jų buvo dar Seime.
G.JAKAVONIS: Pačiam, jeigu teisingai suprantu, reikėjo priimti tik vieną sprendimą - atleisti savo pavaduotoją V.Giržadą ir būtum buvęs valdančiajame klane, gaujoje, ir viskas tuo būtų pasibaigę.
V.GAILIUS: Turbūt žmonės nežinojo mano patirties, kad didžiąją dalį karjeros praleidau kriminalinėje policijoje, organizuoto nusikalstamumo padaliniuose. O šioje tarnyboje padorumas, garbė ir ištikimybė priesaikai yra ne šiaip sau žodžiai. Netgi po tam tikrų vadovų skambučių, po ministro ne vienkartinio spaudimo kitokio sprendimo neįsivaizduoju. Ir mano sprendimas šiandien jau būtų kritikuojamas.
A.BUTKEVIČIUS: Gerai suprantu pono Vitalijaus padėtį. Aš buvau lygiai tokioje pačioje padėtyje, kai buvau premjero prievartaujamas atleisti porą savo darbuotojų - taip pat remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija. Aš taip pat jų neatleidau. Man tai kainavo santykius su valdančiąja partija.
Labai dažnai pasikartojanti situacija, kai vadovo pozicija, tas vidinis stuburas lemia, ar bus priimtas sprendimas, atitinkantis valstybės interesus ir įstatymus. Jeigu būtų priimta tokių sprendimų daugiau, kai buvo pardavinėjama „Mažeikių nafta“. Kai buvo vykdoma tinklų privatizacija, kai buvo suteikiami išskirtiniai monopoliniai sprendimai atiduoti ekskliuzyvines prekybines vietas miestų centruose... Mes galime vardyti ir vardyti. Kai buvo sudarytos išskirtinės sąlygos verslui, susijusiam su konkrečiomis politinėmis grupėmis. Jeigu tokie sprendimai, tiesaus stuburo sprendimai būtų tada atlaikę, tikiu, kad mes turėtume kitokią padėtį Lietuvoje. Deja, dabar mes turime gana stiprius klanus partijose, susijusiose su konkrečiomis verslo veiklomis. Mes turime pagrindinių partijų bendrus verslo interesus tose pačiose grupėse. Kalbėti, kad save gerbiantis spec. tarnybų vadovas arba policijos vadovas gali atlaikyti tokį politinį spaudimą, labai sudėtinga. Manau, kad tai yra labai geras pavyzdys - ponas V.Gailius įrodė, kad tai yra įmanoma. Nes visa tai veikia valstybės interesų gynimo srityje.
G.JAKAVONIS: Manau, atsilaikyti padėjo Vitalijaus personalija ir dar tai, kad jis tapo Seimo nariu, tai irgi ne paskutinis svertas.
A.BUTKEVIČIUS: Pažiūrėsime, kuo visa tai baigsis. Nesu garantuotas, kad jam tas žaidimas baigsis geruoju.
G.JAKAVONIS: Ką būtų galima pakeisti mūsų valstybėje, kad ne vienas žmogus užsispirtų, mėgintų atsilaikyti ir kovotų iki galo, o pati sistema šalintų tokius trūkumus, su kuriais susiduriame?
V.GAILIUS: Manau, visų pirma turi atsirasti atsakomybė pagal nuopelnus visiems istorijos dalyviams, priėmusiems nusikalstamus sprendimus. Ir politinė atsakomybė. O politinė atsakomybė jau atsirado. Iš parlamentinio žemėlapio vidaus reikalų ministro atstovaujama partija ištrinta. Tai žmonės sprendimą padarė. Teismo sprendimą, kurį gerbiu, galiu pacituoti, kad mano reputacija tokiais nusikalstamais VSD ir VRM veiksmais nebuvo sutrypta, kadangi manimi žmonės pasitikėjo. Taigi žmonės sprendimą jau padarė. Belieka padaryti kompetentingus sprendimus prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui ir, be abejo, Seimui.
A.BUTKEVIČIUS: Mano prognozė, kad ši situacija, kaip ir daugelis, bus užvilkinta, užtušuota ir niekas nepriims jokio sprendimo. Tiesiog bus suvyniota į tam tikrą vatą ir nukišta į patį giliausią kampą. Jeigu ponas V.Gailius neturės energijos ir pakankamai jėgų, taip pat ir finansinių, viešinti ir kovoti, šitas reikalas pasibaigs tuo, kuo, sakykime, pasibaigė visos garsiosios privatizacijos istorijos - kai iš Lietuvos žmonių buvo pavogti milijardai, galimybės, darbo vietos ir t.t. Tai čia ne pati liūdniausia istorijos dalis.
Bet klausimas buvo, ką daryti. Manau, kad atsakomybė, apie kurią kalbėjo V.Gailius, yra tiek teisinė, tiek moralinė. Teisinė kategorija negali veikti, kol neegzistuoja mechanizmas. Bet kokia teisė tik tada ko nors verta, jeigu už jos stovi jėga, kuri gina šitą teisę. Dabar tos jėgos nebuvimas Lietuvoje yra pagrindinė viso to tragedija.
Manyčiau, kad sustyguoti visą situaciją galėtų padėti teisingai užimta prezidentinės institucijos pozicija. Nekalbu apie konkretų asmenį. Manau, prezidentas su savo konstitucinėmis galiomis tam ir yra reikalingas, kad būtų pajėgus ištraukioti iš šito didžiulio kekso sukaišiotus atskirų grupuočių, atskirų politinių partijų, atskirų finansinių institucijų interesus ginančius žmogelius ir sukurti grynai valstybės interesus ginančią piramidę. Manau, kad per keletą metų tokia piramidė galėtų paruošti galimybes normaliai funkcionuoti demokratinei sistemai, kai partijos užsiima tuo, kuo jos privalo užsiimti, o ne intriguoja kartu žaisdamos su atskirais finansiniais ir verslo vienetais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą