Ji - kariūnė.

Klaipėdietė mokosi karinių jūrų pajėgų akademijoje Danijoje

Šiandien nemaža dalis merginų siekia modelio karjeros, tuo tarpu aštuoniolikmetė Irina Benetytė nutarė susieti savo gyvenimą su karo tarnyba. Noras mokytis ir įgyti gerą išsilavinimą klaipėdietę nuvedė toli nuo namų - į Danijos karališkąją karinių jūrų pajėgų akademiją. Tačiau nors prieš išvažiuodama ir jautė didelį jaudulį bei nerimą, mergina sakė esanti tvirtai pasiryžusi siekti savo tikslo.
Kariūnės Irinos Benetytės dabar nesutiksi Klaipėdoje - ji jau Danijoje. Neseniai išvykusi mergina į namus planuoja grįžti per Kalėdas, bet tik trumpam: netrukus vėl išvyks mokytis. Kopenhagoje įsikūrusioje karališkojoje karinių jūrų pajėgų akademijoje Irina mokysis net šešerius metus - sugrįš kaip šturmanė, turinti leitenantės laipsnį. Prestižinė akademija suteiks klaipėdietei puikų išsilavinimą, šioje akademijoje mokosi net karališkųjų šeimų nariai.
Teisę ten mokytis mergina laimėjo konkurso būdu. Skelbimą apie konkursą Irina, "Ąžuolyno" gimnazijos abiturientė, rado laikraštyje. "Papasakojau mamai, o ji sako: "Pabandyk. Juk tu gali". Iš pradžių truputį spyriojausi, bet galų gale nutariau išbandyti savo jėgas. Nuėjau, padariau atsispaudimus, atsilenkimus, nubėgau 3 kilometrus, pašnekėjau su psichologais, atlikau intelekto testus. Tuo metu kaip tik dirbau Palangoje, bare, ir iškart po atrankos turėjau važiuoti į darbą. Tad nieko nelaukiau, padariau, ką reikėjo, ir išvažiavau - pamaniau, kad kaip bus, taip bus gerai. Bėgo laikas, praėjo maždaug mėnuo, kai staiga man paskambino ir pranešė: laimėjau konkursą. Labai apsidžiaugiau, bet ši žinia buvo labai netikėta. Net nežinojau, kaip reaguoti, nesitikėjau", - pasakojo Irina.
Aštuoniolikmetė kariūnė žino, kad akademijoje merginai gali būti nelengva, tačiau prieš išvažiuodama sakė, jog tai jos negąsdina. Vis dėlto Irina prisipažino, kad dar tik bando priprasti prie tos minties, jog ji - kariūnė. "Prieš priimdama priesaiką pirmą kartą apsivilkau uniformą ir išėjau į miestą. Jaučiu, žmonės į mane labai įdėmiai žiūri, ir akivaizdžiai supratau, jog nuo šiol mano gyvenimas pasikeis, kad esu kariūnė", - šypsojosi ji.
Prisimindama, kuo norėjo būti vaikystėje, Irina sako, kad įsivaizdavo save kuriančią animacinius filmus - norėjo tapti animatore. Metams bėgant norai keitėsi. Prieš keletą metų mergina svarstė galimybę sekti tėčio pėdomis: jis - architektas. "Bet ir šitas noras praėjo. Greičiausiai pati nenorėjau būti architekte, o tokia mintis kilo tik todėl, kad tėtis turi šią profesiją." Žiemą, būdama abiturientė, mergina pradėjo rimtai galvoti apie karinę tarnybą. Nors taip pat buvo padavusi dokumentus į telekomunikacijos inžinerijos specialybę (Irinos mama - inžinierė, beje, taip pat vardu Irina ir gimusi tą pačią dieną, kaip ir jos dukra - spalio 31-ąją. - Aut. past.) Vilniuje ir jai pavyko įstoti į valstybės finansuojamą vietą, pasirinko artimesnį širdžiai kelią.
Tuo tarpu kas nors galbūt įsivaizdavo Iriną kaip šokėją, mat mergina šoko net dešimtį metų: lankė įvairius mokyklinius kolektyvus bei šokių užsiėmimus, vykusius Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Tiesa, nuo praėjusių metų gruodžio ji nebešoka - reikėjo pradėti ruoštis abitūros egzaminams, o šokiai atima labai daug laiko. "Bet aš nenorėjau būti šokėja. Tai - tik laisvalaikio užsiėmimas. Aišku, kalbant apie svajones, jeigu būtų tokia galimybė, norėčiau turėti savo šokių kolektyvą: mokyčiau šokių kitus. Tačiau manau, kad daugiau sugebėčiau pasiekti protinėje veikloje. Šokiai gali būti hobis."
Tačiau pastangos, skirtos mokslams, pateisino lūkesčius - mergina labai gerai išlaikė egzaminus. Beje, ji laikė visus 6 valstybinius egzaminus.
Irina visada gerai mokėsi, tačiau sako negalinti tvirtinti, kad prie knygų praleisdavo itin daug laiko. "Šiaip daugiausia mokydavausi tokių dalykų, kurių nemėgau. Pavyzdžiui, nemėgau istorijos."
Irina turėjo daug įvairių pomėgių. Anksčiau žaidė šachmatais; varžybose Klaipėdoje savo amžiaus grupėje buvo laimėjusi 3 vietą. Lankė muzikos mokyklą - ketverius metus grojo fortepijonu. Be to, labai mėgsta skaityti, piešti. Norėtų piešti dažniau, tačiau, deja, trūksta laiko.
Laisvalaikį mergina dažniausiai leidžia su draugais. Dabar draugai toli nuo jos, tačiau mergina teigia niekada jų nepamiršianti ir pažadėjo nuolat rašyti. "Žinau, kad jie manęs labai pasiilgs, kaip ir aš jų. Liūdna išsiskirti, bet ką padarysi. Nenutrauksim ryšių - susirašinėsime. Pirmas mano darbas bus parašyti, kaip sekėsi skristi lėktuvu ir pasidalinti atvykimo įspūdžiais."
Grįžusi į namus po šešerių metų, I. Benetytė dar tiek pat laiko dirbs Klaipėdoje, Lietuvos karinėse jūrų pajėgose. Mergina prisipažino, kad ateityje norėtų gyventi Vilniuje: šis miestas jai labai patinka. "Bet kas čia žino, kaip mano gyvenimas susiklostys, dabar labai sunku kalbėti apie ateitį", - sako pašnekovė. Irina pridūrė, kad bent jau dabar neįsivaizduoja savęs, nuolat gyvenančios Danijoje. "Vis dėlto tai ne Lietuva - daug kas ten yra kitaip. Kitoks žmonių mentalitetas, tradicijos."
Pokalbio pabaigoje paprašiau išduoti didžiausią savo svajonę. Irina nusišypsojo: "Sunku pasakyti... Galvoju taip: kai viską turėsiu, pasieksiu, ką esu užsibrėžusi, tada ir galėsiu svajoti. Dabar didelė svajonė buvo kur nors įstoti. O kai įstojau, kažkaip lyg ir baigėsi svajonės..."