Karinių jūrų pajėgų šauktinių įspūdžiai

Akvilė BERTULĖ

2018-01-26 08:01

Vos 45 karius teturinti Karinių jūrų pajėgų (KJP) Logistikos tarnybos Apsaugos kuopa pasibaigus tarnybai vienas kitą pažįsta ne prasčiau nei jų šeimos nariai. Čia susirinkę motyvuoti jaunuoliai - beveik 90 proc. tarnybą čia atlieka savo noru arba išreiškę pirmumo teisę. Likus kelioms savaitėms iki iškilmingos išlydėjimo į atsargą ceremonijos paaiškėjo, jog didžioji dalis kariuomenės jaunuolių jos palikti nežada - net 27 iš jų išreiškė norą savo karjerą tęsti profesinėje karo tarnyboje.

Logistikos tarnybos Apsaugos kuopos kariai turėjo unikalią galimybę pabūti tiek sausumos kariais, tiek jūreiviais. Šios kuopos kariams yra pavesta saugoti ir ginti sausumoje išdėstytų Karinių jūrų pajėgų padalinių karines teritorijas ir infrastruktūros objektus. Žaliu, miškuose pritaikytu maskuotis kamufliažu jaunuoliai vilki kasdien vykdydami jiems paskirtas užduotis. Mėlynos spalvos uniforma - kol kas ne kasdieniai, o reprezentaciniai rūbai.

PRISIMINIMAS. "Pradžioje jaučiau, kad su kai kuriais žmonėmis nesutarsiu, nemėgau jų, o šiuo metu jie mano geriausi draugai", - sakė jūreivis Mindaugas.

Likus vos mėnesiui iki išleidimo į atsargą ceremonijos, pakalbinome du sėkmingai pasirodžiusius tarnybos metu ir toliau ketinančius tęsti karjerą Karinėse jūrų pajėgose šauktinius.

Kaip nusprendėte tarnauti kariuomenėje? Ar patys pasirinkote tarnybą Karinių jūrų pajėgų Logistikos tarnybos Apsaugos kuopoje?

Mindaugas. Į kariuomenę atėjau savo noru. Kadangi gyvenu Klaipėdoje, man patogiausia buvo rinktis tarnybą LDK Butigeidžio dragūnų batalione arba Palangoje. Tarnauti atėjau būdamas 25-erių. Daug darbų turėjau, dirbau ir užsienyje, tačiau seniai planavau tapti kariu. Mano tėvas tarnavo Karinėse jūrų pajėgose, jis dažnai mane skatindavo pasirinkti tokį pat kelią. Dabar jo nebeturiu, tačiau turiu jo nuotraukų laivuose. Šeima mane visokeriopai palaiko, draugė taip pat reaguoja puikiai. Iš artimųjų neteko girdėti jokių atkalbinėjimų. Žinojau iš draugo, kad Palangoje yra dislokuota kuopa, tačiau jokios informacijos daugiau nežinojau. Didžiausias privalumas - tarnyba arti namų.

Algirdas. Aš pats pasirinkau Karines jūrų pajėgas. Tiksliai nežinojau, kurioje vietoje dislokuotas mūsų dalinys, tačiau girdėjau labai gerų atsiliepimų. Brolis gana skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą. Daug negalvojęs užsirašiau ir laukiau tos dienos. Buvau tikras, kad turėsiu tarnauti, ir pasinaudojau savo noru ateinantiems teikiama galimybe rinktis tarnybos vietą. Daug kas man sakė, jog pasisekė, kad tarnausiu Palangoje.

Gal girdėjote kokių mitų apie kariuomenę?

Algirdas. Iš tikrųjų dar išlikusi mintis, kad čia yra armija, ne kariuomenė. Daug kam pamini, kad tarnauji ar žadi eiti, ir visiems likęs toks senovinis stereotipas. Iš tikro labai daug kas yra pasikeitę.

Mindaugas. Daug kas sakė, kaip čia persilauši? Bet to visiškai nėra. Dabar reikia eiti tarnauti, atnešti savo indėlį. Viskas tik į naudą.

Kaip sekėsi adaptuotis kariuomenėje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Mindaugas. Pirmosiomis dienomis buvo sunkiausia įsijungti į komandinį darbą, įprasti prie dienotvarkės. Ankstyvas kėlimasis man buvo įprastas. Žinoma, rytinės mankštos civiliniame gyvenime šeštą ryto nedarydavome, tačiau ji padeda visą dieną jaustis žvaliai.

Algirdas. Nežinojimas vertė pergalvoti savo elgesį. Pavyzdžiui, visi vengdavome eiti į vadų kambarį, nes buvo sunku įsisavinti pačią užėjimo procedūrą.

Mindaugas. Pradžioje jaučiau, kad su kai kuriais žmonėmis nesutarsiu, nemėgau jų, o šiuo metu jie mano geriausi draugai. Turbūt tas ir buvo sunkiausia, kad nieko nepažįsti, bet galvoji, kad jis toks ar toks, o vėliau paaiškėja, kad jie - labai šaunūs žmonės.

Algirdas. Pati esmė - čia labai maža kuopa. Nori nenori, bet būsi pabendravęs ir susipažinęs, negalėsi žmogaus atstumti, nes kiekvieną dieną jį matysi. Lengviau suvaldyti nedidelį kiekį žmonių. Mes jau tuos nesutarimus "perlipome".

Kokie jausmai likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos?

Algirdas. "Rauna" stogą. Lyg ir smagu, visgi paskutiniai momentai, bet kai pagalvoji, kad su kai kuriais nesusitiksi... Pažiūri į viską iš šono. Prabėgo viskas kaip mėnuo.

Mindaugas. Laikas labai greit prabėgo čia. Lyg tik vakar buvome susitikę Karo prievolės ir komplektavimo centre Vytauto g. 5, o dabar jau viskas. Tuoj bus pabaiga. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas savo kailiu turi patirti, ką reiškia kariuomenė. Buvo daug stereotipų, bet pamačiau, kad taip nėra. Tai turi suprasti ir kiti. Iškart pasikeistų požiūris.

Algirdas. Mano brolis kategoriškai žiūri į tai, o dabar jis negali patikėti, kad mes miške savaitę gyvename.

Ar buvo lūžio momentų tarnyboje?

Algirdas. Man vieną kartą buvo pačioje pradžioje - po pratybų pradėjau svarstyti, ką aš čia veikiu. Vėliau pagalvojau, pasėdėjau, permąsčiau viską, ir tai baigėsi.

Mindaugas. Pratybų metu vieną kartą. Tuomet dar pagalvojau, kad teks dar kęsti visa tai, bet išsimiegojęs atsikėliau su kitomis mintimis. Būna pikta, kai kažkas kažką padaro ir niekas neprisipažįsta. Tuomet kaltę prisiima tie, kurie nėra kalti. Vadas supranta, kad ne jis kaltas. Apskritai, labai skiriasi savo noru ir priverstinai atėję šauktiniai. Yra karių, kurie "ieško" ligų.

Algirdas. Turime vieną pavyzdį. Karys prieš tarnybą kariuomenėje, nenorėjo čia tarnauti, daug neigiamų minčių turėjo. Dabar jis liks tarnauti profesinėje karo tarnyboje.

Mindaugas. Yra ne vienas, kuris galbūt ne neigiamai, bet pasyviai į viską reagavo. Dabar jie jau yra apsisprendę likti. Žmonės čia pradėjo keistis.

Liko mėnuo iki išleidimo į atsargą ceremonijos. Turbūt sunku patikėti, kad taip greit prabėgo laikas?

Mindaugas. Tikrai sunku. Jei esi savaitgalį paleistas namo, tai jau sekmadienį "dėliojiesi" valandas - tada ir tada jau važiuosiu atgal į kuopą. Kiekvieną savaitgalį tas pats. Kai jau baigsime tarnybą kariuomenėje, bus sunku reabilituotis į civilinį gyvenimą. Nereikės sekmadienį niekur važiuoti, nereikės keltis anksti. Tikrai keista pagalvoti, kad 33 dienos teliko.

Algirdas. Tas ir keisčiausia, kad tik atėjus buvo tokių žmonių, kurie labai mėgsta skaičiuoti laiką, ir taip nugirsti, kad liko tiek ir tiek dienų. Dabar pažiūri, kad liko 33 dienos. Čia nieko nebeliko. Ateina suvokimas, kad pabaiga jau čia pat. Ir norisi, ir nesinori, paliksi čia tiek žmonių, nebebus to kasdieninio chaoso.

Mindaugas. Draugus iš tikrųjų bus gaila palikti. Susibendravome kaip broliai. Šito bus gaila. Aišku, su kai kuriais bendrausim ir toliau, kai kuriuos greičiau pamiršim. Geriausia laiko išvis neskaičiuoti, tos dienos dar greičiau prabėga. Turime lentą, kurioje raudonu markeriu užrašyta "33". Kiekvieną dieną, kai tarnyba keičiasi, vis kitą dieną užrašom.

Algirdas. Pradėjom tai daryti, kai liko 100 dienų.

Mindaugas. Mes su Algirdu kitaip žiūrim į kariuomenę. Nežiūrime, kad laikas greičiau prabėgtų. Kai turi tokį požiūrį į kariuomenę ir elgesys visiškai kitoks. Jei esi geras karys, nori viską geriau daryti. Nesinori nieko daryti atmestinai.

Algirdas. Turėjo būti ir pasiryžimas ateiti čia, užsirašyti pačiam ir nusiteikti teigiamai. Tada ir morališkai, ir fiziškai pasiruoši. Mums sakė, kad važiuosime į Ruklą, draugai prigąsdino, kad baisu ten. Nusiteikiau, kad būsiu ten tris mėnesius, nežinomoje vietoje, ir iškentėsiu. Kai mes važiavom, niekas man nepranešė, kad mes Bazinį kario įgūdžių kursą čia turėsim. Pamačiau, kad važiuojame link Palangos, jau apsidžiaugiau, visai kitaip nusiteikiau.

Mindaugas. Aš irgi labai apsidžiaugiau, kad tarnausime šalia Klaipėdos - artimiesiems daug arčiau atvykti aplankyti.

Algirdas. Tai, kad artimieji gali atvažiuoti, yra labai didelis privalumas.

Kada artimieji gali atvykti?

Mindaugas. Šeštadienį ir sekmadienį, nuo pietų iki vakarienės. Tikrai laiko užtenka.

Algirdas. Pastebėjau, kad daug rečiau kas beatvažiuoja. Nebent atveža kariui trūkstamų asmeninių daiktų ar priemonių. Negalėčiau pasakyti, kada paskutinį kartą artimieji lankė karius, nebėra poreikio, susirandi ir čia draugų.

Mindaugas. Prisimenu, kai pradžioje pas mane atvyko artimieji, labai apsidžiaugiau. Buvo gaila, kai jie išvažiavo. Galvojau, kaip gera su saviškiais pabūti, pabendrauti, o dabar net nebeskatinu važiuoti. Nėra jokios nuoskaudos, jei savaitgalį ir negalime išvažiuoti į namus.