Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai
Abipus stačiašlaitės Minijos nusidriekusio Kartenos miestelio gyventojai prašalaičio ne tik neišleis alkano, bet ir neištvers nepasididžiavę, kad septynetas čionykščių piliakalnių buvo svarbūs Žemaitijos gynybai nuo kalavijuočių ir ilgiausiai išsilaikę.
Gal dėl to ir šiandien atkaklūs karteniškiai nesutinka evakuotis, kai potvynio vandenys veržiasi pro jų pavyzdinių sodybų vartus, sugadina turtą ir kelių metų derlių. Dėl viso pikto karteniškiai turi burlaivius ar gumines valtis.
Pačioje upėje žuvų atsiranda tik dabar, nes iki tol kenkė Plungės odos fabriko teršalai, prie upės būta daug fermų. Čia pat - Salantų regioninis draustinis, tad kalbama, jog upės pakrantės greit taip apžels, jog ji žvejui bus sunkiai prieinama.
Klestėjo amžiais
Archeologiniai radiniai liudija, jog šiose apylinkėse žmonės gyveno I a. pr. Kristų. Minijos dešiniajame krante - senovinė Gintarų gyvenvietė, vadinama Vyšnių kalnu, į kurį ir šiandien kopia žmonės pasigėrėti apylinkėmis.
Kartena pirmąkart paminėta 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Nuo XVI a. Kartena - vaitystės centras. 1777 m. ji gavo turgaus privilegiją, bet į miestą išaugti sutrukdė 1806 m. visą ją nusiaubęs gaisras. XIX a. Kartena priklausė Pliaterių giminei.
Tarpukaryje čia veikė valsčiaus savivaldybė su policijos nuovada, pradžios mokykla, paštu, girininkija, vaistine, progimnazija ir gimdymo namais. Mena Kartena ir čionykštį saugumo pastatą, kuriame nukankintų partizanų išniekinti kūnai mėtėsi aikštėje.
 |
| Kartenos himno autorius Mykolas Jokūbauskas išaugino būrį vietinės kapelos muzikantų, grojančių bandonija, armonika, žvanguliais |
Mokytojo smuikas
Mykolas Jokūbauskas ilgus dešimtmečius vietos vaikus mokė chemijos, biologijos ir muzikos. Nepailstantis muzikantas, iki šiol grojantis savo įkurtoje kapeloje, yra sukūręs ir Kartenos himno muziką ir žodžius. Vadovavo ir agitbrigadai.
"Na, mano smuikas - ne Stradivarijaus, bet puikus, kažkada pirktas už 10 rublių. Smičių pasidariau iš karklo šakos ir arklio uodegos karčių", - sakė ponas Mykolas, kurį ir dabar karteniškiai vadina Mokytoju.
Prieš keletą metų ligi pamatų sudegė jo troba, bet smuikas buvo išgelbėtas, nors apdegė žmogaus veidas ir ranka.
Pasakojo, jog apie 1953 m. Kretingoje vyko didelės dainų šventės, bet jo paruošti choristai dalyvaudavę ir respublikinėse. Anuomet Karteną garsinęs muzikantas Pranas Narušis (žinomo muziko Prano Narušio tėvas) pastatė muzikinę poemą "Eglė Žalčių karalienė", kurioje Mykolas atlikęs Žilvino partiją. Prisiminė, kad kartą, koncertuojant kaimo kultūros namuose, įlūžo scenos grindys ir muzikantai nugarmėjo...
|
| Agripina ir Juozapas Viluckai, jaunystėje buvę Lietuvos laisvės gynėjai, svajoja įkurti muziejų buvusių bendražygių atminimui |
Prieš mėnesį valdžios atstovų sveikinta su šimto metų sukaktimi Marijona Stropienė gyvena su dukra Marina. Ji pagimdė aštuonetą vaikų, turi 14 anūkų ir 21 proanūkį. Sako, jei sulauksianti 110 metų, vaikaičiai turėsią pakelti didelę puotą.
"Kai aš nesu namie, mama taikosi iškišti galvą į vėją - kad pravėdintų", - juokiasi ilgaamžės duktė.
Anot jos, mama visą gyvenimą sirgo, bet iki šiol nesiskundžia apetitu, itin mėgsta lašinius, mišrainę, veršieną. Iš košių valgo tik bulvinę.
"Visą gyvenimą audė. Priaudusi po 100 metrų rankšluosčių su arkliu vežė juos parduoti į Klaipėdą. Iš jų ir trobą pasistatė. O kiek primezgė drabužių, staltiesių, kiek linų priverpė - į kiemą netilptų. Gyvenimu niekada nesiskundė, bet buvo griežta. Net mus, paneles, rykšte supliekdavo. Menu, dar iki aušros prikėlusi vaikus liepdavo giedoti giesmes, visa troba skambėjo. Buvo labai vaišinga, pati mėgo svečiuotis. O pyragus kokius ji kepė! Ir šiandie mama smalsi ir valdinga, jos klausau ir prisibijau. Ji politikus pažįsta iš veidų, ir stebeilydama televiziją, neištveria: "Veizėk, kokie anie nusipenėję!"- pasakojo ilgaamžės dukra.
Partizano svajonė
Daugiau pusės amžiaus ištikimai kartu nugyvenę Agripina ir Juozapas Antanas Viluckai gyvena pačių rankomis pasistatytame erdviame name. Kieme veši šeimininkės puoselėjama egzotiškų augalų karalystė ir stūkso koplytėlė su keturiais mediniais šventaisiais.
30 arų žemės sklypui suart, suakėt pakanka raudo arkliuko Maksio, nors ponas Juozapas - buvęs traktorininkas. Tarp keturių jo užaugintų atžalų yra ir vienas stambiausių Žemaitijos ūkininkų, auginantis javus.
"Dar tarpukario Lietuvoje baigiau keturis pradinės mokyklos skyrius. Mane nuo mažens traukė kalvystė. Šio amato mokiausi iš gimtojo Žadeikių kaimo vokiečio kalvio Machto. Ir vėliau, kai buvau kolūkio kiaulių fermos vedėjas - auginome jų 2 000 - kalviui pasigėrus kaustydavau arklius ar plūgo noragus kaldindavau. Bet kokią geležinę skulptūrą nukalčiau!" - nesikuklino ponas Juozapas, turįs savo kalvę.
|
| "XVI amžiaus daktaras gydė daugiau žmogaus dvasią, nešiojo galingą skraistę, kad žmonės jo prisibijotų", - sakė medžio drožėjas Arvydas Klovas |
"Viena, ko dar norėčiau - įkurti muziejų pokario laisvės kovų dalyviams atminti. Jaučiu valdžios vyrų paramą", - sakė buvęs Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo viršininkas.
Kai Lietuva tapo tarybine, nuo tarnystės okupantų armijoje jis išsisuko apsimetęs epileptiku.
Mediniai stebuklai
Arvydas Klovas Kartenai ir jos piliakalniams išskobė koplytstulpius, stogastulpius, suolelius, drakono ir XVI a. gydytojo skulptūrą. Pasistatė neregėtą medinę malkinę, kurios sienose išskaptavo miestelio istoriją, o savo kieme vaikaičiams įrengė įvairių atrakcionų ir sūpynes - kirminus. Vokiečių turistai braunasi į tą kiemą nusifotografuot šalia medinio muzikanto.
Savamokslis drožėjas įvairiuose Lietuvos regioniniuose parkuose, Tytuvėnuose ir net garsiojoje Labanoro girioje įrengė informacinius stendus, stulpus, lieptus - iš ąžuolo, eglės ir drebulės. Sąžinė jam kužda, kad turėtų pasodinti mišką - už jo dovanas. Ir kai tvarko kurį parką, atsodina nulūžusį medelį, suriša obelį, nes jo sėklos - paukšteliams maistas.
"Per tuos didelius projektus nespėju skobti "balvonų" dėl grožio. Drožti išmokau iš tautodailininko uošvio Petro Vaičaičio. Ir tai ypatinga palaima! Štai dar nebaigiau skobt didelio angelo, sveikatos globėjo skulptūros, stovėsiančios prie Kartenos katalikiškos slaugos ligoninės. Užtat didžiulis kryžius jau stūkso garsiajame buvusios Gintarų gyvenvietės Vyšnių kalne", - sakė meistras, nepykstąs, kad vieną iš trijų drakono galvų kažkas nusuko.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą