Kas iš to laiko sukiojimo?

Kas iš to laiko sukiojimo?

Rodydama begalinį susirūpinimą mūsų sveikata, valdžia atkakliai ignoruoja medikų ir psichologų perspėjimus dėl pavojų piliečiams kaitaliojant laiką. Prieš keletą metų uoliai diskutavę apie vasaros laiko įvedimo minusus ir išpūstomis krūtinėmis prisiekinėję sieksiantys nebesukinėti laikrodžio rodyklių, mūsų politikai ilgainiui išleido garą.

Kai Lietuva sueuropėjo įsivedusi vasaros laiką, tikriausiai buvau vienas iš tų, kurie šią naujovę sutiko džiaugsmingai. Ir štai kodėl. Kas yra laikęs rankoje meškerę, tas žino, jog vasarą žuvys noriai maitinasi ankstų rytą. Tad, nors autobusas, kuriuo mes važiuodavome žvejoti, iš Telšių autobusų stoties išriedėdavo, kaip ir žiemą, tą pačią penktą valandą, iš tiesų mes atsirasdavome prie ežero valanda anksčiau ir laimėdavome galiuką geros žvejybos.

Mes šiek tiek tikėjome, kad tas laikrodžių sukaliojimas sutaupo elektros energijos. Tačiau iki šiol niekas dorai mums nepaaiškino, kiek kainuoja pailgėję vakarai, kuriuos stumiame ne prie balanos. Kažkodėl eurokomisarai tokių skaičiavimų neskelbia. Jie nepaiso nė medikų įspėjimų, kad rodyklių sukinėjimas išderina žmogaus biologinį laikrodį. Tai irgi kainuoja, bet to niekas taip pat neskaičiuoja.

„Klausome Europos Sąjungos direktyvų“, - į klausimą, kaip Klaipėdos laikrodžių muziejus pasitinka ir išlydi vasaros laiką, atsakė jo vadovas Romualdas Martinkus. Šiame muziejuje, kurio ekspozicijoje sukaupta apie 1700 įvairių epochų laiko skaičiavimo mechanizmų, vakar buvo daugiausia klaidingo laiko. Laimė, pirmadienis buvo ne darbo diena, tad klausimų, kodėl laikrodžiai rodo netikslų laiką, muziejininkai išvengė. O tie keletas šimtų - tiksliai net nesuskaičiuota kiek, - pavasarį ir rudenį laukia laikrodininko prisilietimo. Persukti visus laikrodžius, teigia muziejaus vedėjas, užtrunka porą dienų.

Svarbiausio šalies laikrodžio, jau ketvirtą šimtmetį skaičiuojančio laiką nuo Vilniaus katedros aikštės varpinės bokšto, mechanizmas senokai užkonservuotas. Varpinės laikrodininkas Romualdas Sprangauskas neprisimena, kad būtų kilę kokių problemų, kai tekdavo persukti laikrodžio rodykles. Jam nereikdavo keltis po vidurnakčio, skubėti į Katedros aikštę ir ropštis į varpinės aukštybes. Jis tai darydavo iš vakaro. Vadinasi, pavasarį kelias valandas laikrodis skubėdavo, rudenį - vėluodavo. Jeigu dėl to kas nors ir pavėluodavo į pasimatymą, meistras juokiasi, priekaištų nesulaukdavęs. Persukti rodykles nebūdavo sudėtinga: mechanizme pasukus specialų ratą, jis mechaniškai persukdavo rodykles. Operacija trukdavo viso labo apie penkias minutes.

Dabar tai vyksta daug paprasčiau. Nuo 2005 metų Katedros varpinės laikrodis valdomas kompiuteriu. Jame užprogramuotas ir varpų skambėjimas. Valdymo pultelis nuleistas į rūsį, iš kur muziejininkei Violetai Indriūnienei pakanka suspaudyti kelis mygtukus.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser juokauja, kad, turėdama bene garsiausią šalyje Saulės laikrodį, ji vis viena gyvenanti pagal savo biologinį laikrodį. Nes, prisipažįsta, ji yra pelėda, tad rudeninis rodyklių atsukimas jai labai tinka.

Parko direktorė džiaugiasi, kad astronominis laikrodis patogus tuo, jog nei jai nereikia kopti į Parnidžio kopą jo persukti, nei samdyti laikrodininko.

O kaip reaguoja į laiko kaitaliojimą gyvūnai?

Kauno zoologijos sodo Plėšriųjų žvėrių ir žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grėbliauskienė pasakoja, kad laukinėje gamtoje gyvenantiems žvėrims tai nėra aktualu - jie gyvena pagal savo biologinius laikrodžius. Tačiau žvėrių, į kurių gyvenimą įsibrauna žmogus, ritmas tampa kitoks.

„Tie žvėrys, kurie gyvena zoologijos soduose, jaučia laiko kaitaliojimą. Mūsų zoologijos sodo gyventojai, aš kalbu apie plėšrūnus, pripranta prie mūsų ritmo. Jie žino, kada mes ateiname į darbą. Pavyzdžiui, ruonis, minučių tikslumu žino, kada ateis darbuotojas, ir pradeda šokinėti, taškytis. Mums Europos nykstančių gyvūnų zoologijos sodų asociacija rekomenduoja šėrimo laiką kaitalioti. Tai grindžiama tuo, kad liūtas ar kitas plėšrūnas gamtoje nesusigauna laimikio nustatytu metu. Pasikeitus laikui kai kuriuos plėšrūnus ištinka trumpas stresas, kol jie apsipranta. Bet iš esmės plėšrūnams nėra labai sunku. Tai ne karvės, kurioms reikia, kad melžtų tą, o ne kitą valandą“, - svarsto zoologijos sodo darbuotoja.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder