Kas penktas valdininkas - viršininkas

Kas penktas valdininkas - viršininkas

Nors vos pasitaikius tinkamai progai politikai aiškina, kad Lietuvoje biurokratinis aparatas pučiasi taip greitai, jog tuoj sprogs, jokių veiksmų plačiaburniai nesiima. O kaipgi imsies, jei mažinant aparatą gali ir sava kėdė sulūžti. „Vakaro žinios“ nutarė paklausti praktiko, buvusio penkių Lietuvos Vyriausybių prekybos ir pramonės ministro Alberto Sinevičiaus ir teoretiko, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kiek valdininkų valstybėje turėtų būti?

Praktika

- Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Lietuvos savivaldybėse vidutiniškai kiekvienas vadovas turi po 4,43 pavaldinio. Taigi savivaldybėse kas penktas yra vadovas. Ar tai normalu? - „Vakaro žinios“ paklausė pirmosios Vyriausybės prekybos ministro Alberto SINEVIČIAUS.

- Ne. Juk lengva patiems pagalvoti ir suprasti, kad nereikalingas tas viršininkas tiems keliems darbuotojams. Na, jei vienas viršininkas turi du ar tris pavaldinius, tai ką jis daro? Ką jis apibendrina? Be to, vadovas juk ne šiaip sau pasiuntinukas. Jis turi būti prikaupęs įvairios profesinės patirties, administracinių gebėjimų, išmanyti įstatymus ir visa tai gebėti derinti vadovaudamas pavaldiniams. Juk tai tarsi vadovauti orkestrui. Vadovas turi žinoti, kokias natas reikia išgauti, kad pavyktų melodija. O jei tų natų tik kelios, tai kokia čia melodija? Ir kam čia diriguoti? Tai dabar vienas turi tris vadus, o tas vadas dar tris. Kaip caro laikais...

- Kaip reikėtų paaiškinti Birštono fenomeną, kur vienam vadovui tenka 1,58 pavaldinio?

- Čia panašiai kaip vyras su žmona namuose. Vadinasi, yra etatas ir būtinai siekiama jį užpildyti. Visai nesvarbu, ar reikalingas tas žmogus, ar ne. Aš suprantu, kad ankščiau gal reikėjo daugiau žmonių, nes kiekvienam darbui atlikti, kiekvienai pažymai išrašyti reikėjo žmogaus rankų. Gerai pamenu, kai ekonomikos skyriuje įėjus matydavai tik moteriškių plaukų kuodus. Kiekviena dirba, rašo, tvarko, nėra laiko atsikvėpti. Dabar juk viską daro kompiuteriai, o žmonių nesumažėjo. O dar 700 tūkst. gyventojų juk išvažiavo iš Lietuvos. Aišku, kad turėtų ir valdžios sumažėti, bet biurokratų tik daugėja.

- Manau, savivaldybės klerkai su tuo nesutiktų. Kiekvienam iš jų sugalvotos įvairios pareigybės ir priskirta paprastam žmogui sunkiai suvokiamų darbų.

- Tik dėl akių. Atsiranda jau viešieji ryšiai, dar kokių naujovių. Kas tie ryšių su visuomene atstovai? Čia tas žmogus, kuris neleidžia tiesiogiai su ministru pakalbėti. Arba kuris pakelia ragelį pridengti, kad visi specialistai nieko neveikia. O paskui atstovas ryšiams su visuomene, jeigu paklaustume, ką šiandien nuveikė vieno konkretaus savivaldybės skyriaus specialistai, irgi suks uodegą, nes jam būtinai reikia paklausti paties partijos viršiausiojo, kokia šiandien politinė valia. Pagal tai ir atsakymą gausime.

Senais laikais kad ir tiems patiems šaltkalviams kategoriją kartais galėjai pakelti, kad tas žmogus gautų atlyginimą didesnį. Manau, panašiai yra ir dabar. Tada, kad visiems tiems specialistams, pavaduotojams ir pavaduotojų pavaduotojams būtų ką veikti, reikia pasirašinėti dokumentus. Ir ką daryti iš kaimo atvažiavusiai Juzefai, kuriai reikia pažymos savivaldybėje? Reikia apeiti visus šituos specialistus, kad kiekvienas popierėlį pasirašytų.

- Kuo gražesnis pareigų pavadinimas, tuo atlyginimas didesnis. Gal todėl ir prisidaugino tiek įvairaus plauko vadovų?

- Žinoma. Pažiūrėję bet kurios savivaldybės ar ministerijos darbuotojų sąrašus pamatysime, jog visi iki vieno yra vyriausieji specialistai. Net jei skyriuje dirba 5 ar 6 žmonės - visi jie vyriausi. Nė vieno vidutinio, nė vieno žemiausio ar paprasto specialisto. Bet tai tik kvailas savęs apgaudinėjimas.

Man kartą buvo toks atvejis, kai reikėjo važiuoti į Kremlių pas vadus išsiaiškinti, kodėl aš jiems nesiunčiu kiaulių. Grasino, kad dėl to neduos mums grūdų ir kombinuotų pašarų. Ten nuvažiavus į salę įžengia kokios aštuonios gulbės su šūsnimis dokumentų. Jos susėdusios kitoje stalo pusėje man pradėjo pasakoti, kaip blogai, kad mes negavome jiems mėsos. Aš jų paklausiau, kiek vidutiniškai užauga mūsų kiaulės iš vieno jų pašarinio vieneto. Jos akis išpūtė, nieko pasakyti negali. Aš štai žinau, kad vienam kiaulės kilogramui užauginti reikia 12 kilogramų pašaro pas juos, o pas mane - šešių. Tai štai ir atsakymas. Kai visi vaikšto nosis užrietę su svarbiais dokumentais, jaučiasi specialistais, bet nežino nieko. Čia juokai juokais, bet tai labai rimta ir graudu. Nes jei tu eini pareigas, bet nežinai to, ką privalu žinoti, tuomet tai tik cirkas.

Lengvai tokių cirkų galime pamatyti Seime. Kaip jie pradeda vienas kitam prieštarauti nesuprasdami, apie ką iš viso diskusija. Jei pritrūksta argumentų, sako, jog reikia frakcijoje pasitarti. Sėdi posėdžiuose ir trečdalis parlamentarų susilaiko. Kur tai matyta. Jūs tik pagalvokite, jei gulėčiau ligoninėje su prapjautu pilvu ir 5 iš 8 gydytojų konsiliumo susilaikytų sprendžiant klausimą, ar reikia mane operuoti? Nes priimti sprendimus jau įprasta ne patiems, o valdžiai. Galvoti jau Seime irgi nebereikia. Greitai priprantama ir labai patogu. Nes darbus atliks kiti.

- Tuomet prikuriama darbo grupių, komisijų, samdomos agentūros tyrimams daryti ir viskam išsiaiškinti.

- Taip. O tai kam tada tie specialistai? Ar tai ne jie turi visa tai žinoti? Ministerijose štai irgi juk visur yra teisinis skyrius su specialistais, bet samdomos kažkokios firmos. Tai koks kvailys gali samdyti tuos tyrimus, jei ministerijoje visas skyrius juristų? Visa tai ir vėl tik dėl to, kad visi tie vyriausieji specialistai ir viršininkai nieko nesusigaudo. Atsiranda viešosios įstaigos, samdomos agentūros.

Bet juk ir savivaldybėse jau šiandien viskas modernizuota. Ten užeini, jau mygtukai dirba, ne paprastas žmogus. Aišku, prie kiekvieno mygtuko pribėga specialistas paaiškinti, kaip veikia. Dar dvi įmonės tuos mygtukus prižiūri. O po dviejų mėnesių sugalvoja kitą mygtuką, pakeičia. Vėl kažkam bus darbo. Ir dar samdo tyrimų agentūrą, kuri parašo studiją apie mygtuko efektyvumą. Taip dar vietų atsiranda - į valias.

O dar visokie palydovai ir apsauginiai, kiekvienam bent po kelis. Aš ministru dirbau šešiose vyriausybėse ir galiu pasakyti, kad mano apsauginis buvo ministerijos rūbininkė. Ką reikėjo, tą ir įleisdavo. Dabar tik pabandyk kur nors nueiti.

Kur nėra akivaizdaus darbo, nėra apskaitos. Juk čia ne duobę iškasti. Sunku įvertinti, kaip tas žmogus iš tikrųjų dirba visą dieną ir ką padaro.

- Galų gale turi būti kažkokia tvarka ir apskaičiavimas, kad nebūtų taip, jog savivaldybėse vieno klerko atstovaujamas gyventojų skaičius ar turimų pavaldinių skaičius skirtųsi dešimt kartų?

- Turi būti kažkokia tvarka, bet pas mus viskas taip vyksta, nes nuo viršaus taip eina. Pas mus jau seniai kunigų daugiau nei tikinčiųjų, pogrindininkų daugiau nei grindų, o ryšininkų tiek, kad partizanų tiek nebuvo. Viską turi reguliuoti vykdomoji valdžia, kuri užsiima ne tais dalykais, kuriais reikėtų. Juk valdant reikia suteikti informaciją, ją apdoroti ir paskui būtinai kontroliuoti, kaip viskas vyksta. Nėra atitinkamos valstybės kontrolės, priežiūros, nėra atsakomybės. Todėl ir viršininkai kas antras, ir veikti nėra ką.

- Ar normalu, kad mūsų šalies savivaldybėse kas penktas darbuotojas yra vadovas? - klausėme Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio.

- Geroji praktika rodo, kad specialistų galėtų būti šiek tiek daugiau. Vadybos literatūroje siūloma, kad jeigu darbas yra komandinis, mažesnės (5-8 žmonių) komandos yra kur kas efektyvesnės nei didelės. Tai atspindi ilgalaikę tendenciją Lietuvoje judant vakarietiško modelio link. Taip dirbant iš tarnautojų tikimasi daugiau iniciatyvos. Klausimas, kokios yra vadovo funkcijos. Neretai vadovai patys atlieka labai daug specialistų funkcijų ir tampa tarpininkai su aukštesniais vadovais. Todėl turėtų mums rūpėti ne tai, kiek yra vadovų, o kiek aukštesnių laiptelių vidutinėje statistinėje įstaigoje. Nes efektyviausia būtų, jei kylant hierarchine piramide aukštesniuose skyriuose viršininkų mažėtų.

- Peržiūrėjus darbuotojų sąrašus, akys užkliūva už gausybės vyriausiųjų specialistų. Jie irgi vadovai?

- Tai, ko gero, pačių institucijų bandymas motyvuoti darbuotojus. Aš manau, kad dažniausiai toks poreikis atsiranda dėl mažų atlyginimų. Ieškant būdų, kaip juos padidinti, atsiranda pavaduotojų ar kitų pareigybių pavadinimų, nors darbo pobūdis nesikeičia. Sakyčiau, dėl to institucijų kaltinti nereikėtų, nes, norint išlaikyti gerą specialistą, reikia jam mokėti orią algą.

- Kaip paaiškinti, kad vienoje savivaldybėje vienam specialistui tenka aptarnauti 54, o štai kitoje jau 572 gyventojus?

- Žinoma, kai matome tokius išimtinius atvejus, kai Birštone vienam vadovui tenka 1,58 pavaldinio, jau reikėtų stebėti, ar čia nėra kokių strategijų valdymo problemų. Bet kalbant apie darbą su gyventojais reikia nepamiršti, jog nors štai Neringos savivaldybėje yra daugiau kaip 4 tūkst. gyventojų, o Vilniuje per 500 tūkst. gyventojų, abiem šioms savivaldybėms galioja tie patys reikalavimai vykdyti tas pačias funkcijas. Tai jeigu Vilniuje yra šimtai darželių ir čia vienas specialistas aptarnauja dešimtis darželių, tikėtina, kad mažoje savivaldybėje bus vienintelis darželis ir jo priežiūrai neskiriamas vienas atskiras etatas. Taigi yra funkcija, ją reikia atlikti, o jai kontroliuoti dar reikalingas vadovas. Taip yra todėl, kad pagal nacionalinį reglamentavimą neturime diferencijuoto vietos savivaldos reguliavimo priklausomai nuo savivaldybės dydžio. Todėl mažosios savivaldybės visada pagal procentus turi daugiau specialistų. Užsienyje kelios mažesnės savivaldybės gali susijungti ir kartu steigti ligoninę, jei po vieną neišgali. O Lietuvoje tokios praktikos neturime, todėl mažosiose savivaldybėse ir vyksta tokie keisti dalykai.

- Net jei iš pirmo žvilgsnio kai kuriuos skaičius statistikoje galime pagrįsti, praktika rodo ką kita. Štai nauja Vilniaus ir Kauno savivaldybių valdžia jau darbo pradžioje pamatė, jog savivaldybėje etatų aiškiai per daug.

- Taip, tiesa. Galima įtarti, jog savivaldybėse piktnaudžiavimas etatais yra ypač ūmus dalykas. Ko gero, štai didžiuosiuose miestuose dabar diskusija dėl to yra nuoširdi, o mažesniuose miestuose darbo rinka maža ir paskatos ne visai skaidriai priimti darbuotojus tikrai egzistuoja. Deja, Lietuvoje yra buvę tik keletas iniciatyvų, kai buvo bandoma atlikti funkcinę analizę. Tai patikrinimas, kad priėmus naujas funkcijas specialistui, nebuvo pamiršta panaikinti jau pasenusią ir nebeaktualią funkciją. Nes joms liekant tampa paprasta sukurti naują etapą prisirašius funkcijų, kurios jau nebeatliekamos. Beveik visais atvejais funkcijų analizė rodo, kad didžiulis procentas funkcijų nereikalingas. Tokią analizę turi atlikti pati įstaiga, o Lietuvoje tokiu pavyzdžiu galėtų tapti tik Vilniaus savivaldybė, dar prieš valdant Artūrui Zuokui atlikusi tokią analizę ir pamačiusi, jog iš 900 darbuotojų turėtų likti 600. Tai reiškia, jog trečdalis funkcijų buvo besidubliuojančios arba nereikalingos.

- Daugelis gyventojų dirba privačiame sektoriuje ir pripratę, kad darbdaviai nori matyti atliktus konkrečius darbus ir rezultatus. Kaip pamatyti realius valdininkų darbo rezultatus ir išmatuoti darbo efektyvumą?

- Skaudus klausimas, nes tai pamatuoti sunku. Pas mus institucijų darbo vertinimo pagal strateginius tikslus kaip ir nėra. Viskas, ką mes turime yra veiklos auditai, vykdomi Valstybės kontrolės. Vykdant tikrinimus atkreipiamas dėmesys į tokias svarbias problemas, bet retai atsiranda politinės valios sureaguoti ir įgyvendinti pokyčius, nors teorija ir praktika rodo, kad dviženklis procentas darbuotojų įstaigose atlieka darbus, kurie nebūtini ar nereikalingi.

 

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai
Sidebar placeholder