Kiošiai, arba Kaimas po vienu stogu

Vienas iš 51 Kintų seniūnijos kaimų - Kiošiai stūkso prie Vilhelmo kanalo, per aštuonetą kilometrų nuo Priekulės. Nėra nei rodyklės, nei kaimo pavadinimo, tačiau Kiošių čiabuviai jo nelaiko Dievo užmirštu kampeliu.

Dauboje nusidriekusiame kaimelyje nebelikę senbuvių, tad nėra kam nė kaimo istorijos prisiminti. Tarybiniais metais čia veikusios plytinės darbininkai gyveno daugiabučiame bendrabutyje, kurio kuklūs būstai nūnai privatizuoti. Tarsi kregždžių lizdai vienas prie kito prilipę vienaukščio butukai sieja aštuonetą šeimų, ir gali sakyti, jos neturi viena nuo kitos nei paslapčių, nei priežasčių pyktis.

Vietinis Pizos bokštas

Negrįstas keliukas į miško pusę atvedė prie trobelės, kurioje gyvena Lazickai: motina ir duktė, abi našlės, ir 37-erių metų neįgalus vyras. Šią viečikę galėtum ironiškai pavadinti sensacija, jei suskaičiuotum, kiek kartų čia lankėsi žiniasklaidininkai.

Jau trisdešimt metų nuo laikų, kai buvo uždaryta čia veikusi plytinė, smygso senos statybos gamyklos kaminas. Jis priklauso rajono Savivaldybei, tačiau iš tikrųjų yra niekieno. Nuo kamino nuolat krenta plytgaliai - tiesiai ant Lazickų namelio.

SENOLĖ Julė juokavo, kad gyvena susigrūdus su kaimynais dar glaudžiau nei miesto bute vienoj laiptinėj.

"Praėjusią žiemą automobilis pervažiavo mano brolį Vytą, sumaitojo, ir nuo to laiko jis nesikelia iš lovos. Kiekvieną naktį jis išgyvena košmarišką baimę, kad bus palaidotas po griuvenom, girdau jį migdomaisiais. Kai vėjas užeina, mes visi bijom", - sakė ponia Vida, prižiūrinti savo brolį, nors tą pačią nesėkmingą žiemą ir jai atlikta stuburo išvaržos operacija, suteikta invalidumo grupė.

Iš armijos grįžęs sūnus uždarbiauja Airijoje. Šeimos maitintojai - neįgalumo pensijos ir vienatinė karvutė.

"Negalim nei langų, nei stogo keist, kol tas kaminas yra, o žiemą, kai pašąla, plytos dar labiau trupa. Ir stogas jau ištrupėjęs, nekart dengėm iš naujo. Kiek jau Kintų seniūnas žadėjo kaminą nugriauti, nes ėjom ir prašėm, bet... O šiemet kaminas jau visiškai įtrūko. Po Anatolijaus uragano nukentėjo namas kaip reikiant, o dabar jei sulauktume audros, iš mūsų gali likti tik blynas", - nuogąstavo senolė Dana.

Ji kažkada ir pati plytinėje dirbo, nukritęs vagonas sužalojo jai ranką.

"Šiais laikais nepasirinksi"

"Mes beveik viskuo aprūpinti - tris kartus per savaitę atvažiuoja parduotuvė ant ratų. Dėl pašarų gyvuliams ar prabangesnių prekių reikia važiuot į Priekulę. Pravažiuoja ir "turginiai", atveža patalynės, drabužių. Kartais pataikai namuose būti, kai "mugė" atvažiuoja, kartais - ne", - juokavo Gitana.

Jauna moteris, auginanti tris vaikus, du buvo išleidusi autobusiuku į mokyklą, o keleto mėnesių pagrandukas parpė lopšy.

"Na, gyvename ne per toli nuo centro, bet šiais laikais nepasirinksi, kur gyvent. Kur turi, ten ir gyveni. Šį būstą uošviai nusipirko kaip sodą, ir užleido mano ir sesers šeimoms gyventi. Vasaromis auginu vištas, kad nereiktų šeimai pirkti mėsos, prisišaldome visai žiemai. Kai nebuvau motinystės atostogose, važinėjau keletą kilometrų į Vilkyčius, ten dirbau staklininke - baldininke. Šlifuoju, špakliuoju, kalu, malu", - juokėsi Gitana.

PUOŠMENA. Šis pastatas kažkada buvo pusiau kontora, pusiau - gyvenamasis. Dabar yra kylanti Kiošių kaimo puošmena. Gaila, šeimininkų, dirbančių Klaipėdoje, neradome namie.

Jos vyras dirba statybose, ir jiedu abu savo namų lizdelį lipdo savom rankom. Trūksta vandentiekio, nutekėjimo latakų - pernai daržai buvo virtę pelke, ir viskas išpuvo.

"Dėl melioracijos į seniūniją nesikreipėm, kapstomės patys, nes ką jie padėtų - siunčia vis toliau ir toliau", - skeptiškai atsidūsėjo pokalbininkė.

Ji tik džiaugiasi, kad miniatiūrinė kaimelio bendruomenė - rami, neužslenka prašalaičių.

Užtenka daržų

"Ar gerai, ar blogai - gyvenam, ir tiek", - prašneko į svečius pas sesę atėjusi Brigita.

Jos trejų metų sūnelis Edvinas prieš dieną buvo išlydėtas į pradinėje Lankupių mokyklėlėje įkurtą darželinukų grupę.

"Daržoves auginame sau - parduot neapsimoka, kaip ir gyvulius augint, nes tektų samdyt traktorius, žmones - greičiau išeisi į bankrotą, negu pelno turėsi. O dar vieną vasarą - sausra, kitą - daug lyja. Ši buvo normali, konservavau daug daržovių, uogienių. Mat kai vaikas yra alergiškas, serga astma, parduotuvių produktais negali maitint", - sakė Brigita, kurios vyras dirba Raseinių statybos bendrovėje, tad namuose nesirodo ir po porą savaičių.

"Džiaugiuosi, kad vyras dirba ir mumis rūpinasi. Nors mūsų kaime žmonių mažai - yra kam gert", - mįslingai prasitaria moteris.

Ponia Brigita dar tik įpusėjo rauginimo, konservavimo, uogienių virimo darbus

Kasdien susitikusios seserys pasišneka apie vaikus, apie ūkį. Mieste gyventi, sakė, jai nepatiktų, geriau - erdvės ir grynas oras.

"Nuvažiuoji į miestą pas gimines, savaitę prabūni, jau ir galvą skauda. Čia yra kanalas, karjeras, netoli - Minija. Pažuvaujam, pasimaudom. Nedideli poreikiai - ir po tvartą nereikia duotis, ir tos šeimyninės laimės netrūksta", - atsisveikino Brigita.

Šios nedidelės šeimos kaimyną, jauną dar vyrą, radome gulintį lovoje. Ankštame kambarėlyje telpa miegamasis, virtuvė ir sandėlis. Vyras sakė esąs samdomas laukų darbininkas. Nesvarbu, kiek kuris ūkininkas už darbą užmoka, jam visko gana, o jeigu ko ir trūksta, tai - "bobos". Sakė, kad gyvena kaip komunoj, kaimynai sušelpia ir maistu, ir vaistais, bet netrukus prasitarė, kad jam sunku tęsti "šį inteligentišką pokalbį".

Pupų - kaip rožinio karoliukų

Per aštuoniasdešimt metų nugyvenusi močiutė Julė išdygo ant savo butelio slenksčio. Ji Kiošiuose gyvena tik devyneri metai. Atsikėlė čia iš Klaipėdos, kur išgyveno 30 metų, labai jau gerai buvo ten abiem su vyru: bažnytėlė, ir ta "buvo didelia arti".

Buvusios plytinės kaminas - nemiegotų naktų ir galvos skausmo priežastis negausiai Lazickų šeimai

Priregistravusi savo bute gimines, nesulaukė, kad šie padėtų už jį mokėti. Gynėsi, esą visi to namo kaimynai už butus nemokantys. "O kai atjungė dujas ir vandenį, pamatė, kad viskas prie pabaigos eina, giminės pardavė tą mano butą. Nuo tol gyvenu šioje lūšnoje. Sūnūs, marčios dirba užjūryje, bet aš tikiuosi, kad sugrįžę vaikai nusipirks vienkiemį, ir manęs vienos čia galuotis nepaliks", - sakė močiutė.

Šalimais gyvena anūkėlė su būsimu vyru, tad ir nebaisu senolei. Ji apeina, išravi darželius, ir gyvenimu nesiskundžia.

"Štai pupeles išsidžiovinsiu žiemai. Dar ir svogūnai gražiai užaugo, yra morkų, agurkų. Pati daržus išsivarpau. O tos krautuvės atveža mėsos: ir rūkytų vištos kulšelių, ir dešrų visokių, duonelės, o kaimynai iš Priekulės parveža faršo - ten pigesnės krautuvės negu Klaipėdoje", - džiaugėsi būviu senolė.

Dar neseniai ji augino karvę ir du paršelius, nes vaikai padėdavo. Dirbo jie už kelių šimtų metrų verslininko iš Anglijos įsirengtame šlifuotų plytų fabrike. Tačiau kai šis bankrutavo, močiutės vaikai ir kaimynai išsisklaidė darbų ieškoti užsienyje. Švariai gyvenanti močiutė, pasitaupiusi pinigų, sakė įsidės naujas duris, langus, nes vis tikisi parduoti šį būstą Kiošiuose.

"Labai geras mano mažiausias sūnus, prasigyvenęs ir pasistatęs sodybą, jis mane būtinai pasiims gyventi į vienkiemį", - mus palydėdama šypsojosi pilna vilčių senolė.

Ivona ŽIEMYTĖ