Kuo anksčiau vaikas gauna galimybę savarankiškai leisti pinigus, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis ims tai daryti protingai. V. Balkūnas
Kiek jų duoti, kada, už ką – šie ir daugelis kitų klausimų neduoda ramybės daugeliu tėvų. Apie tai, kas yra pinigai ir iš kur jie atsiranda, vaikų nemoko nei darželyje, nei mokykloje. Vaikai pinigų vertės dažniausiai nesupranta, nes neturi galimybės sužinoti, kaip jie uždirbami.
Kaip tai pakeisti? Paradoksalu, tačiau vienintelis būdas tai padaryti – kuo anksčiau vaikams leisti patiems spręsti, kaip išnaudoti tėvų jiems skiriamus dienpinigius.
Šiuo klausimu nuomonių yra įvairių – vieni šventai įsitikinę, kad mažiems vaikas pinigų duoti nereikėtų, mat prie jų turėjimo priprantama. Kiti oponuoja sakydami, kad vaikas privalo kuo anksčiau sužinoti, kas yra pinigai ir kaip protingai juos skirstyti.
Kiekvienos šeimos patirtis ir galimybės yra skirtingos. Tad tai, kaip daroma vienoje šeimoje, labai dažnai būna nepritaikoma kitoje. Tad kaip reaguoti išgirdus tą pradžioje jau minėtą prašymą?
Vilnietis Giedrius augina du vaikus – 14-metį sūnų ir 21 metų dukterį. Vyriškio šeimoje dienpinigių tema eskaluojama buvo retai. Vaikams tėvai kasdien duoda 10 litų. Tiek, Giedriaus nuomone, šiuolaikiniams vaikui būtina turėti norint ne tik pavalgyti, bet ir jaustis lygiu tarp bendraamžių.
Vyriški tikina neklausiantis, kaip sūnus leidžia jam duodamus dienpinigius. Finansus paauglys tvarko savarankiškai. Giedrius neslepia, kad paaugliams pinigai reikalingi norint jaustis saugiau savo pačių aplinkoje – retas paauglys gali susitaikyti su tuo, kad turi mažiau nei kiti.
O štai vilnietė Aistė, auginanti dvi paaugles dukras, tikina, kad dienpinigiai jų šeimoje – retas reiškinys. Moteris šeimą kasdien aprūpina viskuo, ko tik gali prireikti, o vaikas nemato reikalo bodėtis mokyklos maistu. Dukros pinigų ateina tik tuomet, kai joms jų reikia būtiniems, bet anksčiau nenumatytiems pirkiniams.
„Apie pinigus pradėjome kalbėtis gana anksti. Nors neblogai uždirbame, vaikams nuo mažens stengiamės skiepyti atsakomybės už pinigus jausmą – jie neprivalo jų uždirbti klodami lovas ar gaudami geresnius pažymius. Jų pareiga – su pinigais elgtis protingai, pasipasakosi, kaip išleido joms duotus litus“, - pasakoja Aistė.
Moteris tikina suvokianti, kad paaugliams neretai dienpinigių reikia ne maistui ar viešojo transporto bilietams. Dienpinigiai, anot jos, savotišką socialinį statusą lemianti aplinkybė: „Dienpinigiai – tarsi nepriklausomybės forma. Retam tėvui gaila pinigų savo vaikui. Bet ir retas norėtų, kad jais vaikas švaistytųsi it suaugęs. Suvokimą, kad pinigai – ne priemonė daiktams pirkti, o kasdienybės poreikiams patenkinti, reikia skiepyti nuo mažų dienų.“
Tai, kad dienpinigiai gali lemti kasdieninę vaiko savijautą, pritaria ir psichologė Giedrė Gutautė Klimienė. Pinigai yra viena iš tų temų, kuriai, augindami ir auklėdami vaikus, skiriama arba per daug dėmesio, arba per mažai. Vaikams būtina susikurti sveiką požiūrį į pinigus ir mokytis daryti pirmuosius finansinius sprendimus. Kad ir nuspręsti, kaip išleisti 2 Lt.
Kuo anksčiau vaikas gauna galimybę savarankiškai leisti pinigus, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis ims tai daryti protingai. Mokėjimas disponuoti pinigais - tai įgūdis, o ne įgimtas sugebėjimas. Jis turi būti ugdomas.
„Vaiką pratinti prie pinigų reikėjo nuo pirmos klasės. Taip bus formuojamas atsakingas jo požiūris į pinigus. Pats vaikas turėtų spręsti, kaip juos panaudoti“, - mano G. Gutautė Klimienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą