Klaipėda - ūkų krantinė, laivų ir smėlio legenda...

Fotoreportažas

"Gyvename be tabu, net nuobodu. Per televiziją dvi pagrindinės temos: lytinė ir politinė. Tam ir duotos fotografui akys, kad matytų visas gyvenimo puses, spalvas; pustomas smėlio katadras, moters plaukų vilnis ir balandžiams duoną trupinančios senutės akis..."

Kalbamės su Tarptautinės fotomeno federacijos nariu klaipėdiečiu menininku Vytu Karaciejumi.

Narkomano pusryčiai ir bangų šilkas

"Mano fotografijos archyvuose rasi visko po truputį; tai ne vien peizažai, portretai ar miesto panorama. Pagaliau joje yra ir "purvo estetikos"; yra natiurmortas "Narkomano pusryčiai". Visur atrandi grūdą, kaip vaikiškame eilėraštuke: "Man viskas patinka, kas "kaka", - juokiasi menininkas.

"Ar esu kronininkas, metraštininkas? Man labiau rūpi estetika, aišku, norėtųsi kai ką išsaugoti, kad išliktų. Yra kompiuterinė ir ta paprasta, natūrali fotografija, bet kad tai menas, kalbos nėra.

A. Bresonas sakė, fotografas ir prie natiurmorto sėlina kaip vilkas, medžiodamas vyksmą, nušvitimą. Manau, kaip ir gyvenime, turi atsirast tam tikroj vietoj tinkamu laiku, jei nepataikai, turi pats sukurt situaciją, scenarijų. Aš vis dėlto esu ne žurnalistas, man nelabai sekasi atsidurt tam tikroj vietoj, dažniausiai tenka imtis režisūros. Viskas priklauso nuo šviesos, fotografija yra šviesos užrašas, efektas.

Vieni žmonės bijo objektyvo, kankinasi, kiti ne. Prieini prie žmogaus, ir geras, švelnus žodis daug padaro, apkabini, prisilieti peties; nereikia šiurkštumo. Ne tik turi paimt iš žmogaus šilumą, kuria jis spindi, bet ir jam jos duot, kad gimtų gražus ryšys.

Daugiausia teko dirbt su aktoriais ir dailininkais, per mano studiją perėjo šiaip nemažai žmonių. Ar jie man atsiveria kaip psichoanalitikui? Nesistengiu skverbtis žmogaus dūšion, išsiklausinėt apie jo namus. Bet pas mane žmogus pasijunta laisvas. Ne visą laiką ta šypsena nuperka, žinia, jei tik nedarai reklamos ar afišos; tą vidinę nuotaiką pamatai ne tada, kai žmogus šypsosi visą dieną, lyg užsidėjęs šypsnio kaukę. Be jos kitokie bruožai atsiveria, kažkur kažkas suvirpa. Jei ateina žmogus "su įvaidžiu", su kostiumu ir šlipsu, tos kaukės niekaip nenuplėši".

Apie orchidėjas ir kibirkštėles

Prisimenu vieną fotografą pasakojus, kad apsinuogindama moteris visa virpa, pažadindama jame patiną. Jis sukasi aplink ją it kamanė aplink kvapią, besiskleidžiančią orchidėją. Vytas juokiasi: "Na ir klausimėliai tavo... Nebūčiau vyras, jeigu man nebūtų moteris visapusiškai įdomi, negaliu sakyt, kad fotografuoju kaip stulpą gatvėj. Vis tiek tai yra dama, kitoks požiūris į ją, bet jeigu pamatai ją nuogą, nebūtinai turi pavirsti žvėrimi. Tai yra gražu, be abejo, dūšioj pajunti kirbuliuką, kibirkštėlę.

Vienos ateina, kurioms reikia nuotrauką kaip prekę pateikt, tada ieškai formos, net tam tikrų judesių, ir iš to gali padaryt ką nors žmogiška. Kitos mergaitės nori įamžint savo grožio gaivą, tarsi paminklo jaunystei, ir žiūriu, kuo ji išsiskiria. Dažnai aktą darau ekspromtu, nesiruošiu priemonių, žvirgždo ar perlamutro fono, draperijų. Banalių nušlifuotų nuotraukų irgi padarau, bet vis dėlto yra trisdešimties fotografavimo metų patirtis, pastabumas, pagaliau yra ir laboratorija.

Atvirai pasakius, man neteko kaip Van Gogui daryt sudėvėtų kūnų, bet nemėgstu ir barbių kaip iš atviruko. Nėra taip, kad labai plačiai eksploatuočiau nuogus kūnus. Sakai, mažai matai nuogų vyrų fotografijų? Aš irgi jų mažai matau, mane labiau traukia moterys", - juokiasi Vytautas.

Jis yra padaręs ir autoportretų: "Ir tada žiūri ne į fotografiją, bet į save. Negi aš rodysiu save viešumoje nuogą? Autoportretų būna rečiausia".

Iš paukščio skrydžio Klaipėda - jaudinančiai mažytė

"Be abejo, Klaipėda - pats "fotogeniškiausias" miestas. Skrendi virš jos - Dievuliau, koks mažytis tas mūsų kaimelis, net gaila darosi, kad mūsų tiek mažai prie šito kranto, miestas telpa į kadrą. Ir siena, ir akmuo, krantinė, koks senas knechtas, numestas laivo lynas suvirpina sielą. Iš tų kruopelyčių ir susideda miesto mozaika, net apsilaižai, kokia graži. Klaipėda mane labiausiai jaudina savo krantu, tai nesulyginami dalykai, pas mus dar krantinėje yra ir tos senos epochos dvasios. Kadangi pats nesu nei žvejys, nei jūreivis, su jais ir ne taip dažnai draugauji. Jūreivį gali pamatyt tik jūroj, o krante to žmogaus akcentas nebent apranga: dryžuoti marškinėliai, anuomet kursantų kaspinuotos kepurėlės. Gailiuosi neplaukęs į jūrą reportažų daryt". Beje, užklupau Vytą ruošiant parodą "Kitas krantas" Klaipėdos dramos teatre.

Fotomenininkas sako, jog dabar mažai dalyvauja tarptautinėse parodose, nes Lietuvos fotomenininkų sąjunga tik sovietmečiu nemokamai išsiųsdavo į pasaulį jo ir kolegų fotografijas. Tuomet jis ir siuntęs marinistines, Klaipėdos krašto savitumą atspindinčias nuotraukas, nukrisdavę medalių ir diplomų.

Žinoma, esu kaip piligrimas keliavęs per kopas. Tu nori nuotykių? Neužrašiau, tik pasižiūrėjus fotografiją, ji atgaivina atmintį. Man didžiausias ekscesas pasivaikščioti vienam gamtoje, šaunu, jei parsineši tos tylos gabaliuką į studiją."

Ir Karaciejų lipdė skulptoriai

Į Vyto Karaciejaus studiją-galeriją vis dažniau užsuka šeimos su senolėmis, madonomis ir kūdikėliais, nebūtinai tik aukštuomenė ar bajorija. Anot fotomenininko, žmonės labiau pradėjo vertint seną fotografiją, reprodukcijas, jie ieško savo genealoginio medžio šaknų, ir šeimynines fotografijas įrėmina, kabina ant sienų. Anksčiau dėl politinių priežasčių negalėjo namie iškabint tremtinių ar partizanų vaizdelių, o kai viską gali rodyt, žmonės susidomėjo giminės istorija. "Aš siūlau neperdaryt, neatnaujint, tas pačias senienas gal kiek restauruot, todėl, kad jos labai vertingos ir kiekvienas įtrūkimas, taškelis jau turi savo istorinę bei meninę vertę. Tai tikras dalykas, šeimos legenda ateičiai."

Ar nešiuojuosi viziją? Laiko trūksta, daug nebaigtų ciklų, tarkim, apie žmones, gatvėse renkančius pinigėlius. Kaip sakiau, neapsiriboju viena tema - jūros, įžymybių, fotomontažų. Reikia nemaža išmonės, skonio, įgūdžių, sugebėjimų, kad nesimatytų, jog tai fotomontažo abrakadabra. Ne, dabar nebefilmuoju, nors esu sukūręs dokumentinių filmų, tai praplėtė pasaulėjautą, profesionalumą. Tuo tarpu fotografijoje vienu kadru turi pasakyt viską ką nori, idėją.

Klausi, į ką galima iškeisti fotografiją. Taigi pas mane namuose nuo grindų iki lubų sienos nukabinėtos draugų paveikslais. Ne, į drabužį fotografijų nekeičiau, bet į gydytojo konsultaciją, kolegos gerą patarimą - kodėlgi ne? Sielų mainai. Ir turiu netgi dar gyvas būdamas savo skulptūrų, nors nesu Apolonas, - šmaikštauja Vytas. - Ir dar dailininkai kviečia "pasitapyt". Žinoma, fotografija yra didelis kaifas! Jaučiu malonumą, laikydamas rankose kamerą, stebeilydamasis į pasaulį pajuntu savy spurdant paukštuką - argi kitaip dirbčiau šitą darbą?

O ta mistika, iš fotografijų sklindantis energetinis laukas? - "Vis dėl to mano rimčiausias ciklas - "Smėlio legenda". Ją supranta visi, bet tai nereiškia, kad padaryta prastai, ne iš vieno girdėjau, kad tos fotografijos - relaksacija, veikia psichologiškai, išjudina vaizduotės masyvą. Jos kabėjo ir ligoninėse, buvo visokių nuomonių, net kalbėjo, kad fotografijos skleidžia elektros laukus, - kvatoja jis. - Ar aš turtingas žmogus? Nevaikštau alkanas ir basas. Aš pats nežinau, man tai visiškai nesvarbu."

Ivona ŽIEMYTĖ