- Kaip atrodo didžioji politika dabar, kai pats esate nuo jos atsitraukęs? - „Vakaro žinios“ teiravosi buvusio Seimo nario, buvusio Klaipėdos vicemero Vytauto ČEPO.
- Vakar žiūrėjau E.Jakilaičio laidą „Dėmesio centre“. Pirmą kartą per Lietuvos televizijos istoriją mačiau, kad būtų sukviesti keturi ar penki vienos partijos žmonės kalbėtis apie tos partijos pirmininko rinkimus. Labai įdomu, kodėl ta partija peršama tiesiog per jėgą. Ta partija, kuri pro duris neįėjo, bandė patekti pro langą - neįleido, tai dabar lenda pro kaminą. Konservatorių pirmininko rinkimai, kurie turi vykti vasarį, padaromi valstybės „vinimi“ - atrodo, vos tik kas, tuoj rusai užpuls.
Nemanau, kad Jakilaičiui prezidentė skambina, bet kodėl tada panašios laidos nepasirodo prieš liberalų ar socdemų rinkimus, o ką jau kalbėti apie niekieno nemylimas Darbo partiją ar „Tvarką ir teisingumą“. Reikia turėti saiką! Kodėl mums visiems kišamas vienos partijos vidaus reikalas? Nei man, nei daugeliui žmonių tai visiškai neįdomu. Kalbant gramatiniais terminais, kirtis dedamas ne toje vietoje.
- Gal ir reformos, valymai socialdemokratų įtakoje esančiose įmonėse buvo pasirengimas konservatorių atėjimui į valdžią?
- „Lietuvos geležinkelių“ situacijos, mano manymu, negalima vertinti dviprasmiškai. Jų vadovas Stasys Dailydka kartu su pavaduotoju Albertu Šimėnu pastatė juos ant kojų - įmonė iš nuostolingos tapo pelninga. Kada atsirado problema? Kai „Lietuvos geležinkeliai“ pradėjo dirbti pelningai, atsirado noras privatizuoti. O prieš tai reikia restruktūrizuoti - atskirti keleivių vežimo, kuris visame pasaulyje yra nuostolingas, sektorių nuo krovinių vežimo. Ir dar lieka du dideli dalykai - depai ir bėgiai. „Lietuvos geležinkeliai“ - tai milžiniškas ūkis, kas nenorėtų turėti tokio grynuolio rankose? Prasidėjo dalybos.
Prieš privatizavimą visada būna suirutė. Pradeda sklisti gandai, įsitraukia STT, saugumas, visame tame dalyvauja politikai. Dabar irgi matome tokią situaciją. Nuo ko viskas prasidėjo „Lietuvos geležinkeliuose“? Pirmiausia prisikabinta prie blogo rėmimo. Išpūsta iki nežinia ko, nors niekas nuo to nei pralobo, nei ko nors prisidirbo. Geriausiu atveju galėjo būti koks įspėjimas ar papeikimas taikomas, o ne pašalinimas iš pareigų. Paskui prisiminė viešuosius pirkimus, pagrindinį „arkliuką“ sodinant žmogų ar vejant jį iš darbo. Bet juk juos organizuoja ne įmonės vadovas. Yra viešųjų pirkimų skyrius, dirba būrys specialistų, teisininkų.
Tokie dalykai yra labai neaiškūs. Dabar vyksta tokie procesai, kai užmetus tinklus, pagaliais iš dugno keliamas dumblas tikintis, kad kas nors išlįs. Ir išlįs, be abejo. Taip ruošiamos sąlygos privatizuoti pačius pelningiausius įmonės objektus. Keleivių pervežimo juk niekas nenori, nusipirkęs turėtum dengti kokiu mėsos perdirbimu ar kitu verslu. Man pro šalį dunda traukinys Šilutė-Priekulė. Suskaičiuoju, sėdi kokie septyni žmonės, nors gali važiuoti septyni šimtai. Ką su tokiu pirkiniu daryti?
- Toks įspūdis, kad ne tik „Lietuvos geležinkeliuose“, bet ir politiniuose vandenyse keliamas dumblas. Ką jame įžiūrite?
- Kad konservatoriai ruošiasi ateiti į valdžią, buvo akivaizdu dar gerokai prieš rinkimus. Lygiai taip rinkimai galvas buvo apsukę ir socdemams. Jie irgi neabejojo, kad liks antrai kadencijai ir formuos valdžią. Paskutiniais metais jie pastatė tik Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovą, bet iš esmės didelių perstumdymų nedarė. Tikėjosi, pralauksim rinkimus, o tada jau smogsim.
Konservatoriai buvo numatę tam tikrus taškus, paruošę bombas, kurias susprogdino sulaukę reikiamo momento. Daug reikalų paaiškės, kai pasibaigs prezidentės kadencija. Vyksta labai neaiškūs žaidimai su visomis tomis pažymomis ir t.t. Na, kokios gali būti slaptos pažymos? Kad kažkas čia su jomis ne taip, man kilo abejonė sudorojant buvusį Seimo pirmininko pirmąjį pavaduotoją Vydą Gedvilą. Žmogus, eidamas tokias pareigas, gauna aukščiausią lygį prieiti prie slaptos informacijos, atstovauja valstybei, važinėja po užsienius ją pristatydamas, ir staiga jis netinkamas būti švietimo ministru! Ir iki šiol niekas nieko nepaaiškina, tik murma, atsirašinėja, pats Gedvilas nežino šito dalyko. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Aš jo vietoje kreipčiausi į aukščiausias Europos institucijas, Žmogaus Teisių Teismą.
- Kai Specialiųjų tyrimų tarnyba pradeda kažką tampyti, visos partijos rėkia, kad ne ant jų. Bet paaiškėja, kad susidorojimas pažymomis anksčiau ar vėliau paliečia visus. Kodėl tiesiog nesusėdus ir nesusitarus puse lūpų nešnekėti, negriauti tokiu būdu valstybės?
- Visi supranta, kad jeigu pradėsi krutėti, pats būsi labiausiai pakrutintas. Labiausiai įtartini yra visiški tyruoliai. Jie tyri ir švarūs, nes niekada nėra nieko darę, nėję jokių pareigų.
Kad ir to paties Gedvilo atveju. Taip, tuo metu jis turėjo meilės problemų, bet kuo čia dėta politika? Na, žmogus mylėjo, paskui nebe, vėl įsimylėjo. Jam reikia gyventi. Pasaulis taip ir sukasi - vyrui reikia moterų, moterims - vyrų. Nors gal jei Gedvilui būtų reikėję vyro, gal tada būtų buvę gerai? Bet kadangi jam reikėjo moters, tai užkliuvo.
Niekas nekruta, nes bijo užkliūti, juk tada karjera žlugusi. Verčiau linksėti ir tylėti. Dalyvaudavau įvairiuose baliuose, matydavau, kaip yra šliaužiojama dėl posto Vyriausybėje ar kur nors užsienyje. Eina, prašinėja, nepatogu būdavo net klausyti: „Dirbsiu, būsiu ištikimas - bet kad tu daug geri - viskas, užrišau nuo šios akimirkos, tik paimkit...“
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba jungiama prie Valstybinės mokesčių inspekcijos - lieka viena institucija, du vadovai. To, kuris nepaklusnus, reikia atsikratyti?
- Apie Dainorą Bradauską nežinau nei koks jis specialistas, nei ką gyvenime yra nuveikęs. Man buvo naujiena, kad jis yra Broniaus sūnus. Bet prieš ano Seimo pabaigą jis buvo laimėjęs konkursą ir pastatytas į VMI vadovus. Vadinasi, socdemai ruošėsi pasilikti.
- Kas yra su mūsų kodeksais, kad mojuojant prekyba poveikiu paliekama galimybė manipuliuoti žmonėmis, kad nekaltą žmogų galima „galimai“ apjuodinti, o tikram sukčiui pritaikyti nekaltumo prezumpciją?
- Gyvename pagal prastus kodeksus, prastus įstatymus. Koks yra jų priėmimo mechanizmas. Didelę dalį pateikia Vyriausybė, bet pati jų nerašo. Ministerija samdo kažkokius žmones, kurie ir paruošia. Tada jis atsiduria Seimo komitete, kuriame sėdi vienas bibliotekininkas, du buhalteriai, mokytojas ir fermos vedėjas. Visi nutaria, kad lyg ir viskas gerai, spragų nėra - pirmą stadiją pereina. Prasidėjus priėmimo stadijai iš 141 Seimo nario dažniausiai būna kokie 65, nė vienas iš jų neskaitęs, ir balsuoja. Visumos niekas nežiūri, nesuvokia, kiek tas įstatymas susijęs su kitais įstatymais, gal tik koks Sabatauskas. Kiekviename komitete turi būti bent po porą teisininkų. Bet susiduriame tik su kompetencijos nebuvimu ir problemos nežinojimu.
Pas specialistus įstatymai pakliūva tik tada, kai Seimas jau būna nubalsavęs. Tada pažiūrima pro didinamąjį stiklą, nors kartais ir jo nereikia. Paskutinis pavyzdys - sugriežtinimai neblaiviems vairuotojams. Taip sugriežtino, kad važiuoji turėdamas 1,5 promilės, ir baudos nebereikia mokėti. Cirkai, ir tiek.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą