Ji priimta siekiant apsaugoti nuo laukinių "inžinierių" daromos didelės žalos laukinę augaliją bei gyvūniją ir natūralias jų buveines, pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvininkystės ūkius, vandenis ir kitas nuosavybės rūšis.
Žemės, miško, vandens telkinio sklypo savininkams, valdytojams ar naudotojams arba medžioklės plotų naudotojams leidžiama ištisus metus rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis, išskyrus sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, ardyti bebrų pastatytas užtvankas tose bebravietėse, kur dėl bebrų veiklos daug žalos gali būti padaryta automobilių keliams, geležinkeliams, vandens saugyklų pylimams, pastatams ar melioracijos statiniams, taip pat jeigu dėl pastatytos užtvankos semiami žemės ūkio pasėliai ar kitos naudmenos ar miškas arba užtvanka yra ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingoje upėje.
Pakėlę vandens lygį ir užtvindę didesnius plotus, mažieji užtvankų statytojai, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, sukelia dirvos pelkėjimą, daug kur nugraužia ar pažeidžia ežerų, upių pakrančių medžius.
Lietuvoje bebrų pradėjo labai gausėti maždaug prieš 15 metų, kai dėl kritusios kailių paklausos jų beveik niekas nemedžiojo. 1995-aisiais mūsų šalyje gyveno 18,5 tūkst., tuo tarpu 2007-aisiais - jau apie 31 tūkstantį bebrų.
Nuo 2003 m. Lietuvoje bebrų populiacijos gausa reguliuojama juos medžiojant. Šiuos gyvūnus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 iki balandžio 15-osios pagal Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklių nustatytą tvarką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą